Kiekvienam yra grėsmė gyventi kokone

G. Kazimierėno paveiksle šie „nusikaltėliai“ pavaizduoti sėdintys savo kokonuose. „Leidau sau sukurti tokį įvaizdį, ko nėra pas Dantę. Kokonas yra uždaro, saugaus pasaulio metafora. Kokonai atidaro mano parodą. Čia ne šiaip sau yra blogiečiai – Dantė kalba savo tekstu su skaitytoju, apeliuodamas į tai, kad kiekvienas sau pritaikys nuodėmės suformuluotą formulę. Kiekvienam iš mūsų yra grėsmė gyventi kokone“, – ramaus gyvenimo ir komforto zonos mėgėjus įspėjo dailininkas, pridurdamas, kad būtų idealu, jei žiūrovas, visų pirma, čia įžvelgtų save, nueitų į sunkų žygį – į savo pasaulio vidų pasikalbėti su savo sąžine.

Kitoje gigantiškoje drobėje, G. Kazimierėno pasakojimu, – išdavysčių pasaulis: „Išdavystės samprata labai plati – ne tik žmonių, tėvynės, bet ir savo talento, pašaukimo. Išdavikai pas Dantę įtaisyti į devintą ratą, įšalę į ledą, kartkartėmis juos suryja Liuciferis... Šiais laikais toks viduramžiais suformuotas vaizdas neįtikintų, todėl rėmiausi modernaus skulptoriaus Jean Tinguely (1925−1991 m.) judančiomis kinetinėmis skulptūromis. Tokie fragmentai, toks menas – bildančios, judančios skulptūros, kurios suformuotos iš gelžgalių. Šiuolaikinio meno įvaizdžio esmė – dvasinis negatyvas. Jis mus gundo, patraukia dėmesį, žavi, tokiu būdu ir įkliūname į negatyvo pinkles – šitaip Liuciferis mus ir praryja – švariai.“
Giedrius Kazimierėnas
Giedrius Kazimierėnas
„Išorė puošni, fasadas gražiai pateikiamas, o viduje katastrofa. Tokių pavyzdžių pilna.“
Greta išdavysčių – ir veidmainystė. G. Kazimierėnas rodo į kitoje savo drobėje atvaizduotus veidmainius, apsigaubusius auksiniais gaubtais. „Tų gaubtų vidus padengtas švinu. Išorė puošni, fasadas gražiai pateikiamas, o viduje katastrofa. Tokių pavyzdžių pilna. Darbų ciklą pradėjau būtent nuo veidmainiškumo metaforos. Paveikslas truputį mažesnis, nes išvis buvo neaišku, ar sugebėsiu bent vieną darbą nutapyt šita tema – pirmas pabandymas“, – apie pačią sumanymo pradžią pasakojo tapytojas.

Jis pažymėjo nesiekiantis paaiškinti kiekvieno savo paveikslo, tenorintis duoti tam tikrą kryptį, vektorių, nes paveiksluose nėra paviršutiniško siužeto. Tad žiūrovą „ant kelio“ turėtų užvesti prie paveikslų esantis tekstas.

Pasaulis visiškai nesikeičia

Į klausimą, kaip mato šiandieną, dabar kuriamą istoriją, G. Kazimierėnas atsakė klausimu: „Kodėl iš viso aš prie to Dantės prilipau? Man atrodo, kad pasaulis visiškai nesikeičia. Koks jis buvo prieš septynis šimtus metų, toks ir liko. Problemos visiškai vienodos, jos amžinos, keičiasi tik siužetai. Yra dailininkų (esu vienas jų), kuriems svarbu užkabinti amžinąsias temas, kurios driekiasi per visą meno istoriją. Meilė, mirtis, išdavystė, pavydas, gobšumas... Stebina tai, kad žmogus išliko toks pat – visiškai niekur nepajudėjome su savo raketomis, virtualiu pasauliu, kurį suformavome. Mane domina pasaulio ir žmogaus esmė. Visos bėdos, kurios tūno žmogaus sielos gelmėse – fermentuojasi, įgauna konkrečius pavidalus. Pavirsta kuo? Karais, konfliktais, partijų programomis, tūkstančiais aukų... Toks yra gyvenimas. Taip aš matau pasaulį, lygiai taip pat, kaip ir jūs, tik aš kalbu apie priežastingumą: kodėl tai vyksta.“

Dantės „Dieviškojoje komedijoje“, G. Kazimierėno pastebėjimu, yra visi atsakymai. „Nors aš nedarau iliustracijos, bet šis kūrinys mane įkvėpė – puikiausias pretekstas kalbėti apie šiuolaikinį žmogų, tas problemas, apie kurias nebūtų kaip kalbėti. „Jei kalbėčiau apie pavydą vaizduodamas kokį nors politiką – būtų neskanu. O čia, prašau, kokia graži forma kalbėti apie esmę. Tarsi Dantės motyvai, o praktiškai taip nesunku bet kurį motyvą pritaikyti mūsų moderniam gyvenimui. Dantė savo genialų kūrinį pradėjo nuo kodo jau pirmame sakinyje: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, aš atsidūriau miško tankmėje...“. Metafora – pasiklydau. Ką daryti pasiklydus? Analizuoti, kaip išeiti iš klystkelio“, – užuominomis į šiandienos aktualijas kalbėjo tapytojas.
Giedrius Kazimierėnas

Giedrius Kazimierėnas
„Jei kalbėčiau apie pavydą vaizduodamas kokį nors politiką – būtų neskanu. O čia, prašau, kokia graži forma kalbėti apie esmę. Tarsi Dantės motyvai, o praktiškai taip nesunku bet kurį motyvą pritaikyti mūsų moderniam gyvenimui.“
Menas nusirito į miesčionišką popsą

Dramatiškomis temomis ir sudėtinga, ištobulinta tapybos technika tapantis dailininkas šiuolaikinio meno abstraktiškumui neturi paaiškinimo – meno kūrinys, anot jo, turi „kalbėti“. „Žinoma, visokių yra žiūrovų, kai kam užtenka ir mėlynos su ruda spalvų sąskambio suderinimo... Bet dailininkas nori, kad kūrinys ne šiaip sau suskambėtų kaip saldainio popieriukas, o kažką pasakytų pasauliui. Kitaip – kokia prasmė sėdėti prie paveikslo septynerius metus?“, – retoriškai klausė profesorius.

Išvis žmogaus esmės problematika, G. Kazimierėno manymu, išsprūsta iš šiuolaikinio meno lauko dėmesio. „Menas gerokai nusirito į miesčionišką popsą, atvirai pasakysiu. Dabar daug šnekama apie kičą. Anksčiau kičas turėjo kilimėlio su gulbėmis įvaizdį, dabar įgavo visai kitokius pavidalus, postmodernistines formas. Tai menas, kuris nieko nekalba. Virš mėlynos sofos kažkoks abstraktus mėlynas blynas – ak, kaip gražu, kaip susiderino su baldo apmušalu! Nors darbas tarsi ir modernus, ir madingas, ir abstraktus, bet iš esmės, tai kičas su modernumo ir šiuolaikiškumo kauke. Menas gali būti abstraktus, bet toks, kaip grynosios abstrakcijos dailėje pradininko Vasilijaus Kandinskio ar Johano Sebastiano Bacho koncertas. Tuomet gali sėdėti prie paveikslo ir pusę valandos, o galbūt ir visą gyvenimą žiūrėti į formas, ritmus, gėrėtis kaip muzikos kūriniu“, – kalbėjo žymus tapytojas.

Žmogiškumo tema, anot G. Kazimierėno, esminė visais laikais – mene taip pat. „Žinoma, tai sudėtingas klausimas, kiekvienas dailininkas ieško savo atsakymo. Tai yra nepaprasta, vardan to, matyt, menas ir kuriamas, kad menine kalba palytėtų kažką svarbaus. Čia neužtenka vien tik iškelti filosofinę problemą. Jeigu galėtum nupasakoti viską žodžiais ir paveikslų nereikėtų paišyti! Dabar gi svarbu menine forma įdomiai, išradingai, formų, linijų, dėmių, kompozicijos priemonėmis visa tai išreikšti. Būtent tokia idėjų, formų žaidimo jungtis man svarbi“, – tikino dailininkas.

Lietuvos istorijai svarbius įvykius, tokius kaip Mindaugo karūnavimą, Lietuvos krikštą, Gedimino laiškus, Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimą, Algirdo pergalę mūšyje prie Mėlynųjų Vandenų savo drobėse įamžinęs G. Kazimierėnas, paklaustas, jeigu būtų tokia galimybė, į kokio šalies herojaus kailį būtų norėjęs įlįsti, atsakė linksmai ir šmaikščiai: „Norėčiau būti Kazimierėnu, kuris tapo Lietuvos istoriją, va, tokiu herojumi.“

***
G. Kazimierėnas gimė 1948 m. Teberiškės kaime, Švenčionių r. 1972-aisiais baigė tapybos studijas Vilniaus dailės institute. 1972-1979 m. dirbo Kultūros paminklų restauravimo treste sieninės tapybos restauratoriumi.

Nuo 1980 m. yra Vilniaus dailės akademijos tapybos dėstytojas, profesorius. 2002-2003 m. ėjo LR Kultūros ministerijos sekretoriaus (viceministro) pareigas.

1982-aisiais dailininkas nutapė žymųjį paveikslą – bene taikliausią iki šiol sovietmečio alegoriją – „Apdengtos skulptūros“. Šį tapybos darbą įsigijo Lietuvos dailės muziejaus ir jis buvo eksponuojamas Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje ekspozicijoje nuo jos atidarymo 2009 m.

Po Lietuvos Nepriklausomybės dailininkas nutapė „europinius“ ciklus po pirmųjų kelionių į Vakarų Europą (Prancūziškas ciklas, Itališkas ciklas, Graikiškas cilklas, Ispaniškas ciklas), stilistiškai pratęsdamas ankstyvųjų Vilniaus naktinių-bohemiškųjų darbų seriją.

Nuo 2001 m. tapytojas brandaus homeriško naratyvo drobėse per du dešimtmečius įamžino svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius ir jos herojus: „Mindaugo karūnavimas. Lietuvos krikštas“, „Gedimino laiškai“, „Kęstučio laidotuvės. Žalčio užkapojimas“, „Algirdo žygis į Maskvą“, „Algirdo pergalė prie Mėlynųjų vandenų“, „Zimburgės vestuvės“, „Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimas“, „Žalgiris. Rūstybės diena“,„Barboros Radvilaitės laidotuvės“, „Vilniaus Gaonas“, „Mažasis Dubingių altorėlis“, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės laiškai“, etc.

2011 m. apdovanotas LR Vyriausybės kultūros ir meno premija, skirta „už įspūdingus pastarųjų metų Lietuvos istorinės tematikos paveikslus“.

2014-2021 m. sukūrė 10 monumentalių drobių pagal Dantės Alighieri „Dieviškosios komedijos“ pragaro ir skaistyklos giesmes. Visi šie ir ankstyvieji tapybos darbai sukurti asmenine iniciatyva iš intelektualiai kūrybinio įkvėpimo.

G. Kazimierėno paroda „Pragaro giesmės“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ (Maironio g. 3) vyks iki rugsėjo 25 d.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)