Kritikos iš miestiečių dėl Žaliojo tilto dekoracijos sulaukęs Audrius Ambrasas: tai buvo galima prognozuoti

„Primityvi ir buka idėja“, „kartuvės tiktų labiau“, „suvirintas kubas“, „rėmai, o apačioje surūdijęs „vamzdis“, „gero pinigo praplovė už tris kampuočius“, – daugiau kritikos nei pagyrų viešojoje erdvėje sulaukė ant sostinės Žaliojo tilto penktadienį sumontuotos narvus primenančios metalinės konstrukcijos, žyminčios 2015-aisiais nukeltas sovietines skulptūras. Tačiau šio projekto autorius Audrius Ambrasas įgyvendinta idėja patenkintas, pakalbintas tikino, kad specialiai miestiečių diskusijoms neprovokavo. Žaliasis tiltas nuėmus skulptūras, kaip architektūros objektas, anot A. Ambraso, neteko svarbių kompozicinių elementų, tad ši idėja – tai siekis naujomis formomis jas atstatyti. Kažkada gimusi mintis dabar realizuota.

Tai buvo galima prognozuoti

Į užgriuvusią komentarų laviną architektas žvelgia ramiai – to esą buvo galima tikėtis. „Buvo galima prognozuoti, žinant, kaip yra aptarinėjami viešojoje erdvėje atsirandantys ženklai. Bet nereiktų per daug įsitempti. Mano siekis paprastas, žiūrėjau kaip architektas – kiekvieną kartą einant tuo tiltu jis atrodė netekęs vaizdo, tarsi nuskurdintas be skulptūrų, tilto pilonai neužbaigti“, – sakė A. Ambrasas.

Paklaustas, ką manantis apie ant tilto atsiradusių dekoracijų sulyginimą su Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“, architektas atsakė nepretenduojantis į sau naują skulptoriaus amplua. O surūdijusio metalo panaudojimas skulptūroms architektūriniuose sprendimuose, anot jo, yra natūralumo tendencija.

„Natūraliai besioksiduojantis plienas, kurį galima dažyti, galima – ne. Tokia tendencija, atskleidžianti esmę. Nenorėčiau savo darbo lyginti su skulptoriaus, šiuos elementus traktuoju kaip tilto dekoratyvinį elementą (lyg tilto turėklai). Čia yra pilonų pratęsimas, nereiktų jų vadinti instaliacija, tai tiesiog mažosios architektūros elementai, kurie išbaigia tilto architektūrinę kompoziciją. Vakare įsijungia pašvietimas – kitą vaizdą įgauna (dėkui Vilniaus apšvietimui), taip ir traktavome “, – aiškino architektas.

Kompozicija pavadinta „Žaliojo tilto ženklais“. Ženklai, anot A. Ambraso, į tai, kad toje vietoje kažkas stovėjo. „Pakeliui atsirado ir kitokia mintis – Žaliasis tiltas susprogdintas jau besibaigiant karui. Anuomet jo konstrukcija buvo visiškai kitokia – aukšta plieninė santvara permesta per Nerį. Galbūt kažkuria prasme, to konstrukcinio plieno elemento eksponavimas ant pjedestalų galėtų būti suprantamas kaip anksčiau to buvusio tikrojo Žaliojo tilto atminimas“, – kitokią interpretaciją pateikė architektas.

Tačiau iš atminties sunku išmesti dar 2014-aisiais išgirstą idėją, kai netylant diskusijoms, kaip reikėtų pasielgti su kontroversiškomis sostinės Žaliojo tilto skulptūromis, architektas A. Ambrasas jas buvo pasiūlęs kuriam laikui patupdyti į narvus.

„Šis trumpalaikės meninės instaliacijos projektas buvo antrojo tarptautinio festivalio „Vilnius Street Art“ meninės programos dalis, tačiau tada visgi tas projektas neįvyko. Plieninė konstrukcija pagal tą sumanymą turėjo tarsi apriboti, redukuoti skulptūrų poveikį. Vėliau pamatėme, kad nukėlus skulptūras tokie elementai galėtų jas atstoti – būtų išlaikyta architektūrinė tilto ekspozicija. Praėjus septyneriems metams, pasitaikius progai sumanymas buvo realizuotas“, – pasakojo architektas.

Apie laikinumą kalbos nebuvo

Pašnekovas paneigė sklandančias kalbas, kad „Žaliojo tilto ženklai“ tokia pat laikina instaliacija, kaip Sauliaus Paukščio „Megarealybės gerumo aktyvatorius“ ar Donato Norušio „Šeima“. Pasak jo, tai nesusiję projektai.

„Savivaldybė metų pradžioje paskelbė konkursą „Kuriu Vilnių“ programai, inicijuodama meninių akcentų įvairiose miesto vietose kūrimą. Buvo pateikta apie du šimtus paraiškų. Žaliajam tiltui buvo tik mūsų pasiūlymas. Nepriklausomi ekspertai atrinko dvylika projektų, kuriems teko finansavimas, mes patekome tarp jų. Apie laikinumą kalbos nebuvo. Realizavome, perdavėme savivaldybei. Šis mažosios architektūros elementas bus jos žinioje, nuspręs, kiek laiko laikyti ar visam laikui palikti“, – paaiškino A. Ambrasas.

2017-aisiais už jautrų miesto erdvių planavimą bei profesinę atsakomybę Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavęs architektas tikino ir su šiuo kritikos sulaukusiu projektu likęs ištikimas savo credo. Jo manymu, visgi labiau reiktų koncentruotis ne į vien atsiradusius objektus, o apskritai, į erdvę. „Važiuojant ar einant tiltu, junti ženklais pažymėtą ribą. Nelikus skulptūrų, klasikinis pilonų išryškinimas buvo dingęs, o dabar tos erdvės formavimas, mano galva, yra atstatytas“, – pažymėjo architektas.

Svarbiausia, kad idėjos realizuotųsi

Šiemet „Kuriu Vilnių“ konkurse atrinktiems 12-os projektų įgyvendinimui buvo paskirstyta 500 tūkst. eurų finansinė parama. „Žaliesiems tilto ženklams“ teko 18 464 eurai.

Būgštavimus, kad galbūt šis projektas įgyvendintas per didele kaina, architektas tikino suprantantis. „Tai miesto pinigai, mūsų visų, turime ir galime skaičiuoti. Esame sudėję sąmatas – čia nėra jokio mūsų intereso. Metalo gamintoją pasirinkome pigesnį, tačiau patikimą, tai sudarė apie 12 tūkst. eurų. Per tą laiką ir metalas pabrango, bet gamintojas sutiko prisiimti papildomas išlaidas. Apie 6 tūkst. kainavo lauko sąlygoms tinkami šviestuvai. Iš to susidėjo ta kaina... Deja, dažnai nuomonė susidaroma sprendžiant tik iš nuotraukų ar antraščių“, – kalbėjo architektų biurui vadovaujantis A. Ambrasas.

Naujoms audringoms diskusijoms miestiečius išjudinęs architektas pastebėjo, kad reakcijų visada galima sulaukti įvairių, tačiau svarbiausia, kad idėjos realizuotųsi. „Galvoje ar popieriuje gimsta visokių sumanymų, kartais tai ir lieka idėjomis. Vis dėlto smagiausia, kai idėjas pavyksta realizuoti, kai pamatai, kad viskas įsigyvendino taip, kaip ir įsivaizdavai. Iš žmonių, kurių nuomonė man svarbi, sulaukiau teigiamų nuomonių ir reakcijų, tai mane džiugina“, – sakė A. Ambrasas.