Ir receptai, ir istorijos

N. Narmontaitė prisipažino, kad į šią knygą įdėjo bent dukart daugiau darbo nei į kitas – reikėjo ne tik surinkti istorijas, bet ir receptus, viską patikrinti, tiksliai suskaičiuoti, kiek ko panaudoti. Daug dėmesio skirta ir knygos vizualumui: jų namai virto studija, kurioje svarbiausios trys spalvos – bordo, juoda ir balta.

„Juoda – kokie būna kulisai ar grindys, bordo – kaip teatrinė uždanga, ir balta, nes apšvietus aktoriaus veidą labai išryškėja baltas grimas“, – sumanymą aiškino ji.

„Labai norėjau ne tiesiog išleisti tokią atskirą kulinarinę knygą, kurių jau labai daug yra išėjusių – tiesiog norėjau pasidalinti savo receptais, kuo vaišinau šešių knygų herojus“, – sakė N. Narmontaitė.

„Man taip norėjosi, kad žmogus, kažką kepdamas, kokį pyragą pašovęs į orkaitę ir žinodamas, kad turi valandą, kol jis iškeps, galėtų atsiversti bet kurį puslapį ir labai smagiai paskaityti: viskas tokiais nedideliais skyreliais surašyta ir galima bet kurioje vietoje sustoti, nėra kaip romane, kad norisi žinoti, kaip toliau. Žinai, kiek gali paskaityti tuo metu, kol iškeps pyragas – labai patogu“, – šypsojosi ji.

Paveldėtas vaišingumas

N. Narmontaitė svarstė, kad galbūt pomėgį vaišinti žmones atsinešė iš savo gimtųjų Telšių.

„Žemaičiai tikrai atiduotų kitiems paskutinę dūšią. Mūsų namuose Telšiuose visada būdavo taip, kad svečiui atiduosi paskutinį, ką turi, paruoši, ką gali skaniausio, nors pats sau gali neturėti. Man atrodo, šitos tradicijos man persikėlė. Man atrodo, kaip yra gražu svečią pavaišinti kažką paruošiant, ką sugebi geriausio: tada tas pokalbis visai kitoks gaunasi, mes vaišinamės, mes gal ir vyno taurę pakeliame, tiesiog toks pabuvimas šiltai, ko mes esame šiai dienai nepaprastai pasiilgę. Labai to trūksta, nes visi lekiame, kažkoks beprotnamis ir nuolatinis skubėjimas: man buvo labai svarbu lyg sustabdyti akimirką“, – pasakojo N. Narmontaitė.

Nijolės Narmontaitės knyga „Aktoriai ir (gi) skanėdos: ko neragavo žiūrovai“
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Tad Nijolė labai mėgsta kviesti svečius ir su jais dalintis tiek maistu, tiek istorijomis. O jie šioje knygoje taip pat pasidalino ir savo prisiminimais, ir mėgstamiausiais receptais, kartais perduodamais iš kartos į kartą. Tarp svečių skaitytojai ras daugybę gerai pažįstamų vardų kaip Olegas Ditkovskis, Liudas Mikalauskas, Saulius Bareikis, Mindaugas Capas, Aistis Mickevičius, Eglė Mikulionytė, Rasa Rapalytė ir daug kitų.

„Kiekvienas dalinasi savo geriausiu kulinariniu šedevru, arba mamos, ar močiutės atsineštu iš giminės. Kiekvienas toks pasidalinimas, kas giminėje skaniausia, ką labai lengva paruošti, ką galbūt sudėtingiau, man pačiai buvo labai įdomus, labai daug naujienų, kurias norėjau išbandyti“, – sakė garsi aktorė.

Virtuvė jos nevargina

N. Narmontaitė prisipažino, kad virtuvė jos visiškai nevargina, netgi atvirkščiai – jai tai irgi yra savotiškas menas.

„Man labai svarbu, kaip pateikta, labai svarbu, kokioje lėkštėje, man svarbu, kad puokštė gėlių būtų, kad degtų žvakės – aš iš to darau meną. Net konservuojant žiemai man labai patinka kažkaip įdomiai uždengti tuos stiklainius, kažkaip įdomiau užrašyti, ir tada tu imi žiemą kažkokį stiklainiuką, žiūri ir net atrodo viskas skaniau, kas yra gražiai pateikta. Ir gal skirtingai nei girdžiu ne vieną savo draugę sakant, kad koks vargas, kokia katorga tie puodai, ta virtuvė, man atvirkščiai – man tai labai smagu. Gali muziką klausyti, gali įsijungti žinias – ausys gi laisvos – tuo pačiu metu gali labai daug dalykų padaryti. Man tai tikrai virtuvė – visiškai jokio sudėtingumo“, – kalbėjo ji.

O žodį skanėdos N. Narmontaitė prisipažino pasiskolinusi iš garsiojo režisieriaus Juozo Miltinio, kuris taip pat buvo nepaprastai geras kulinaras, iš Prancūzijos parsivežęs įvairiausių receptų, paruoštais patiekalais vaišinęs aktorius, draugus ir svajojęs įkurti maisto mylėtojų, arba tiesiog skanėdų draugiją.