Viešųjų erdvių menininkas pasakojo šiuo metu kuriantis „Kristoforo mozaiką“ (6X7 m), kuri nutūps ant Vilniaus miesto savivaldybės pastato fasado. „Didesnė dalis padaryta, bet liko sudėtingesnioji. Kuriu prie namų esančiame garaže, rūsčiomis sąlygomis – žiemą jį šildau dažniausiai savo kūnu“, – liūdnai šyptelėjo G. Umbrasas, pridūręs, kad svajonių yra daugiau nei galimybių.

Paklaustas, kokios gi jos, galbūt gimtadienio dieną išsakytos ims ir išsipildys, G. Umbrasas pripažino, kad visgi kol kas svajonės panašesnės į iliuzijas. „Dalyvavau eilėje konkursų dėl neišsipildžiusių lūkesčių aikštės... „Meilės krantai“ – lyg tai įrašyti į projektinę užduotį, bet kol kas neturiu jokios sutarties. Jau kelerius metus žadama atstatyt, bet nežinau, kaip bus iš tikrųjų. Taip, susikurta vilties, įdėta iliuzijų“, – paleido į eterį svajonių užtaisą pašnekovas.

„Kristoforo mozaika“
Foto: Asm. albumas


Aš tave myliu, o tu?

Turbūt niekam nereikia priminti: „Meilės krantai“ – žydinčių gėlių kompozicija Neries krantinėje. Viename upės krante menininkas suformavo užrašą „Aš tave myliu“, o kitame atsakymą – „Ir aš tave“. Vilniečiai ilgisi šių, vienas kitą atliepiančių krantų.

„Reikia administracinių sprendimų. Nesinori kaktomuša eiti – tai neduoda jokių rezultatų. Norėtųsi susitarti, lyg palanki valia yra, bet kažkokiame etape vis atsiranda priežasčių vilkinti, vynioti į vatą. Pamatysime, už ausų nepritempsi“, – pajuokavo kūrėjas ir konstatavo – be meilės nebūna gyvenimo.

Viešos erdvės, miesto žaliosios zonos, parkai, G. Umbraso pastebėjimu, šiuo metu traukiasi „kaip šagrenės oda“: „Kartais nekilnojamojo turto vystytojai skaičiuoja tik kvadratūrą, visgi norėtųsi, kad mieste liktų vietos ir darbui, ir poilsiui. Kad žmonės turėtų kur įkvėpti oro, kad būtų balansas ir pusiausvyra.“

Menininkas pastebėjo, kad šiandien ypač svarbi yra dialogo forma, tiek mieste, tiek apskritai, visoje šalyje. „Šiuo metu dialogo šiek tiek trūksta, žmonės vienas kitą kaltina, norėtųsi kad šnekėtųsi, girdėtų vienas kitą, o ne tik monologais bendrautų. Tame ir slypi demokratija“, – pažymėjo jis.

Vienas kito išklausymo, menininko pastebėjimu, trūksta kaip oro: „Norėtųsi prisiminti žodžius: Vienybė težydi“.

G. Umbrasas neneigia – menininkui taip pat svarbu būti išgirstam: „Jei pamatai spindulį vaiko akyse, ar šiaip – širdis sušyla.“

Gitenis Umbrasas
Foto: Juozas Valiušaitis


Žvaigždžių konvejeris – darbai lieka šešėlyje, bet norėtųsi, kad būtų priešingai

Nors kūrėjai nemėgsta palyginimų, bet šįsyk neatsispiriu pagundai ir drąsiai pareiškiu: „Jūs man primenate gatvės menininką Banksy.“

Kad ant Trijų Kryžių Žvėryne, Latvių ir Blindžių gatvių gale kalno atsirastų „Čiulbantis kryžius“ menininkas pardavė savo dirbtuves, įklimpo į skolas. „Stebuklo“ plytelę, beje, G. Umbrasas įtaisė, galima sakyti, nelegaliai – užsidėjęs oranžinę liemenę, sudužusią plytelę pakeitė suremontuota. Vėliau pasakojo tai daręs nesislėpdamas, o aplinkiniai tiesiog galvojo, kad remontas...

Dėl sulyginimo autorius nesupyko, sakė, kad tai jam suprantama – ne pavardė turi kalbėti, o pats darbas. „Kartais autorius gali būti nežinomas, kaip Banksy. Jis vengia net medijų, kad jo nenufilmuotų, neakcentuoja savęs, kaip tokio. Kur nors atsiradęs darbas – galbūt pokštas, provokacija, netikėtumas? Mitologija auga aplink darbą, o ne personą“, – kalbėjo G. Umbrasas.

Visgi, gyvename materialiame pasaulyje, tad kartais įvertinimai tampa svarbesni, nei už autorių garsiau kalbantys darbai... „Vadinamasis žvaigždžių konvejeris – darbai lieka šešėlyje, bet norėtųsi, kad būtų priešingai. Nesinori tempti dekio į savo pusę. Pirmoje eilėje neturėtų būti ego“, – pasamprotavo monumentalistas.

Gitenio Umbraso darbo fragmentas
Foto: Asm. albumas


Ko norėtųsi sau palinkėti gimtadienio proga? „Norėčiau realizuoti save per darbus, kad žmonėms būtų miela, kad keltų šypseną ir džiaugsmą. Jeigu apie perspektyvą – svarbu, ar darbai bus reikalingi. Meno vaidmuo kartais būna ir tarakonų lenktynėse, kartais ir šiaip rutinoje, kituose dalykuose. Žmonės įvairūs, norėtųsi, kad menas būtų saugomas, išliktų“, – sakė G. Umbrasas.

G. Umbrasas Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) įgijo freskos – mozaikos dailininko specialybę. Nuo 1995 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Menininkas yra surengęs grupinių ir keletą personalinių parodų, kuria scenografiją spektakliams. Originalių projektų, akcijų, instaliacijų iniciatorius ir dalyvis.

Vilnių puošia netradiciniai G. Umbraso meno kūriniai: grindinio plytelė „Stebuklas“ Katedros aikštėje, „Obuoliukų“ plytelė pagal sumanymą ,,Vilniaus meilės žemėlapis“ S. Moniuškos skverelyje (Senamiesčio seniūnija), skulptūra „Čiulbantis Kryžius” Žvėryne (Latvių ir Blindžių g. sankirtoje).

G. Umbrasas sukūrė miniatiūrines freskas Vilniaus Sereikiškių parko medžiuose bei įgyvendino daug kitų idėjų.

Sukūrė mozaiką „Trejybė“ Tuskulėnų rimties parko kolumbariumo kupole (Žirmūnų g. 1F, Žirmūnų seniūnija), memorialinę lentą žydų rašytojui Moišei Kulbakui (Karmelitų g. 5, Senamiesčio seniūnija).

Pagal G. Umbraso projektą yra iškalti nužudytų kovotojų už Lietuvos laisvę vardai buvusio gestapo ir KGB pastato cokolyje Vilniuje (Gedimino pr. 40, Naujamiesčio seniūnija).

2005 m. G. Umbrasui įteiktas Lietuvos architektų sąjungos apdovanojimas „METRAS 1/5“.
2009 m. „Už mažus ir didelius Vilniaus stebuklus“ apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle.