Agnė Sunklodaitė: Holokausto paralelių dabartyje naudojimas – didelis nejautrumas

Agnė Sunklodaitė, Kauno valstybiniame lėlių teatre pastačiusi suaugusiųjų auditorijai skirtą spektaklį pagal Balio Sruogos romaną „Dievų miškas“, paklausta, ar ši tematika nėra dabartinio laiko atgarsis – juk šiandien Holokausto įvykių paralelė neretai pritaikoma apibūdinant pandeminius suvaržymus, atsakė, kad tai tesantis absoliutus sutapimas. „Apskritai, Holokausto temos naudojimas – didelis nejautrumas ir nesuvokimas. Toks palyginimas su šiandiena, su vakcinacija – žinių, empatijos ir skonio trūkumas“, – savo nuomonę išsakė režisierė.

Kadangi spektaklis pasistatė ne per vieną dieną, visgi norėtųsi įžvelgti pranašišką šio pastatymo pusę. „Esu sulaukusi nusistebėjimo, kaip mums taip sekasi pranašauti? Tačiau menininkas nėra pranašas, galbūt tai nuojauta? Matyt, tos pranašystės savaime susiklosto, nes kalbame apie tai, kas skauda, jautru, apie ką reiktų visiems pamąstyti. Menas veikia žmogaus jausmus, emocijas. Jeigu spektaklis ar knyga emociškai supurto, žmogus yra linkęs paanalizuoti situacijas. Teatras niekada nesuteiks atsakymų, bet visada gali iškelti aktualius klausimus. Labai svarbu, kad tie esminiai klausimai neužeitų dulkių sluoksniu“, – kalbėjo pašnekovė.

Kaip ribinėse situacijose elgtumeisi pats?

Niekas nenori, kad Holokausto, koncentracijos stovyklų baisumai, tai, apie ką rašė B. Sruoga „Dievų miške“ kada nors pasikartotų. „Bet kadangi tos idėjos, pavadinkime jas fašistinėmis, pasaulyje gyvuoja – kartkartėmis vis kelia galvą. Užtenka paskaityti tam tikrus feisbuko profilius ar atsiliepimus – pasidaro baisu... Mažumų, neįgalių žmonių teisių atžvilgiu, tie požiūriai tampa tokie radikalūs... Tarkim, linkėjimas mirties ar kažkokio sunaikinimo, atseit, mums nereikia kitokių – labai gąsdina, tad norisi apie tai kalbėti“, – sakė A. Sunklodaitė.

Agnė Sunklodaitė

„Menas veikia žmogaus jausmus, emocijas. Jeigu spektaklis ar knyga emociškai supurto, žmogus yra linkęs paanalizuoti situacijas. Teatras niekada nesuteiks atsakymų, bet visada gali iškelti aktualius klausimus. Labai svarbu, kad tie esminiai klausimai neužeitų dulkių sluoksniu“

Spektaklyje keliama žmogiškumo ir nužmogėjimo sąvokų samprata – šiandienai aktuali? „Daug apie tai kalbėjomės ir su kūrybine grupe, ir su aktoriais. Visi gimstame kažkuria prasme panašūs, bet staiga atsitinka kažkokios aplinkybės, kai vienas žmogus tampa mušantis, kitas – mušamasis. Kas atsitinka... Baisiausia, kad nežinai, kaip tose ribinėse situacijose elgtumeisi pats. Kaip elgtųsi tavo artimas žmogus?“, – kėlė klausimus režisierė.

Jeigu žmogus pabandytų sąžiningai atsakyti sau į šį klausimą, tęsė A. Sunklodaitė, jis negalėtų teigti, kad elgtųsi tik labai teisingai. „Baimė dėl gyvybės – savo, artimųjų... Gali būti visaip. Kartais išgyvenimo instinktas būna toks stiprus, nežinai, kur gali tave nuvesti“, – kalbėjo ji.

Jeigu surastume teisingą atsakymą, jei elgtumėmės kaip herojai – tada ir pasaulis pasikeistų? „Kodėl man patinka „Dievų miškas“? Nes ten nekalbama apie herojiškus poelgius, o kalbama apie žmogaus prigimtį. Ir ta forma – groteskas, kur tarsi juokiamasi, priimama nevienareikšmiškai (groteską ne visi pajėgūs suprasti, atrodytų, kaip apskritai, galima iš tokių dalykų juoktis). Tačiau išgyvenus tokius baisumus supranti, kad kalbėti virkaujant – tai nieko nepasakyt. Tie baisumai buvo tokie, kad negali visko papasakoti tiesiog graudžiu tonu“, – kalbėjo pašnekovė.

Agnė Sunklodaitė

„Išgyvenus tokius baisumus supranti, kad kalbėti virkaujant – tai nieko nepasakyt. Tie baisumai buvo tokie, kad negali visko papasakoti tiesiog graudžiu tonu“

Daug neišartų dirvonų

Lėlių teatrai į savo repertuarus įtraukia draminius spektaklius suaugusiems, tačiau, kaip pastebima, jie gan sunkiai yra priimami, dėl stereotipo – esą lėlių teatrai kuria tik spektaklius vaikams, o šie vaikystėje ne visiems patiko.

„Lietuvoje dar gajus šis supratimas, stipriai įsišaknijęs žmonių sąmonėje. Būčiau geras pavyzdys – vaikystėje nemėgau lėlių teatro, nors gerų spektaklių jau buvo, tiesiog man nepavyko jų pamatyti, kad įsimylėčiau, – šypsodamasi sakė ji. – Viskas atsitiko daug vėliau, kai mane pakvietė režisuoti spektaklį vaikams – supratau, kokios yra galimybės. Aišku, tuo metu jau buvau mačiusi daug lėlių teatro pastatymų – ir saugusiems, ir vaikams. Tai yra plati raiškos forma, turinti daugiau galimybių, nei yra dramos teatre. Čia dar tiek daug neišartų dirvonų, tiek kūrybinio ieškojimo.“

A. Sunklodaitė pasidžiaugė, kad lėlių teatras visgi atrandamas iš naujo, supratimas keičiasi. „Yra šalių, kuriose ši tradicija gaji – Lenkija, pavyzdžiui. Man pačiai teko statyti spektaklį Balstogės lėlių teatre. Balstogė, apskritai, lėlių teatro kraštas, ten yra ruošiami aktoriai, įsteigtas akademijos filialas – stipri mokykla! Į lėlių teatrą ateina suaugę, jiems nekyla jokių klausimų. Tikiuosi, kad ir mūsų šalyje tos tradicijos gilės, kad gerbėjų ir žiūrinčių spektaklius suaugusiems lėlių teatre atsiras vis daugiau ir daugiau“, – vylėsi ji.

Nuovargio yra, bet džiugu

Meilė literatūrai, filologija ir teatras – visada šalia A. Sunklodaitės. Vilniaus universitete pasirinkusi lietuvių kalbą ir literatūrą, po antro kurso paraleliai įstojo į aktoriaus filologo kursą.

„Keistuolių teatras tuo metu rinko kursą savo teatrui – ne akademijoje, o prie Vilniaus universiteto. Patekau į tikslinį kursą (kurso vadovai – Nijolė Gelžinytė ir Aidas Giniotis). Bendrąjį aukštąjį filologinį išsilavinimą suteikė universitetas, o profesines žinias – akademijos dėstytojai, savo srities profesionalai, aktoriai, režisieriai, teatro teoretikai. Pradėjus vaidinti iškart atsirado polinkis režisuoti. Režisavau spektaklius Keistuolių teatre, o vėliau ėmiau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, teatro režisūros magistrantūroje (vadovas Rimas Tuminas). Beje, lituanistikos studijas užbaigiau, labai praverčia – rašau daug pjesių, inscenizacijų, įvairius tekstus dainoms, režisuoju radijo spektaklius“, – kalbėjo režisierė.

Šiandien A. Sunklodaitė pasakojo gyvenanti ypač darbingai: „Ne paslaptis, dėl pandemijos buvo sustoję teatro darbai, kurį laiką mes negalėjome net ir repetuoti, todėl tie įsipareigojimai teatrams pastatyti spektaklius – nusikėlė, susistūmė. Dabar, kai jau galima repetuoti – paskutinis pusmetis labai įtemptas ir darbingas. Norisi įgyvendinti visus sumanytus kūrybinius planus, tad pastatymas veja pastatymą. Daug veiklos ir drauge su kompozitoriumi Deividu Gnedinu įkurtame savame teatre –„Labaiteatre“.

Režisierė dirba nekreipdama dėmesio į tai, kad ir nuovargio daug daugiau, nei įprastai, „kai dar nespaudė pandemija“. „Tikriausiai tiek darbų į vieną krūvą niekaip nebūčiau sumetusi, taip nedaryčiau. Taip, nuovargio yra, bet džiugu, kad kultūra grįžta, žmonės gali ateiti į teatrą, vyksta spektakliai, festivaliai – tai nuteikia optimistiškai. Emociškai daug smagiau, tas laikas, kai viskas buvo uždaryta – ne pats geriausias... Kultūros įstaigos negali būti taip ilgai uždarytos, žmonėms reikia kultūros, teatro, muziejų. Na, užtat šiandien viskas atrodo viltingai“, – kalbėjo ji.

Sakoma, kad iš bet kokios situacijos galima pasimokyti. Ką visiems davė tokia pauzė nuo kultūros? „Iš tikrųjų, ta pauzė buvo pilna laukimo, yra daug žiūrovų, kurie šiandien rašo: kaip smagu, kad dabar galime ateiti, žiūrėti. Mes tą girdime, tai smagu. Aišku, dėl pandemijos buvo atsiradę ir kitokių dalykų. Ilgą laiką tvyrojo baimės atmosfera, nors ir buvo kalbama apie tai, kad teatruose saugu. Nepaisant to, buvo tam tikras skaičius žmonių, kurie privengė, bijojo. Kultūros įstaigoms buvo ne pats lengviausias momentas. Žiūrėsime, kaip bus dabar. To neaiškumo visur daug – ir švietimo sistemoje, ir kultūros įstaigose – visur“, – baigdama pokalbį sakė A. Sunklodaitė.