Kvietę siųsti šventes įamžinančias nuotraukas ir jas lydinčias istorijas, MO muziejaus atstovai norėjo sužinoti, koks gali būti platus mus keičiančių švenčių spektras, skelbiama pranešime žiniasklaidai. Taigi kokių istorijų sulaukta?

Fotografo apdovanojimas – proga didelei šventei

Šventės – nebūtinai tik asmeninės. Juk netgi ir tos šventės, kuriose didžiausias dėmesys yra skiriamas kitiems, mus keičia ir formuoja. Viena tokių yra ir parodos kuratoriaus Tomo Pabedinsko šventė, kurios jis negali pamiršti. Ką jis pats apie tai pasakoja?

„Seniausiame ir, ko gero, svarbiausiame Europoje fotografijos festivalyje „Rencontres d'Arles“, vykstančiame Arlio mieste Prancūzijoje, teko dalyvauti 2009 m. Kaip tik tais metais šiame festivalyje „Metų atradimo“ apdovanojimą pelnė Rimaldas Vikšraitis. Tai buvo šventė mažame kaime gyvenusį ir kūrusį lietuvių fotografą per vieną naktį pavertusi pasaulyje žinoma fotografijos „žvaigžde“. Kuo šis įvykis įsiminė asmeniškai man? Jis įtikino, kad fotografija tikrai gali sukurti progą didelei šventei, prasmingiems susitikimams, o kūryba gali pakeisti menininko gyvenimą“, – pasakoja parodos kuratorius T. Pabedinskas.

Tomo šventės nuotraukas galima rasti čia.

60 valandų šokių maratonas

Tris paras trunkantys šokių maratonai – ne tik iššūkis, bet ir įvykis, kurio nepamirši visą gyvenimą. Tikra šventė tiek sau įrodžius, kad gali, tiek ir vėliau prisimenant, kad tai įvyko. Apie vieną iš šokių maratonų pasakoja Nerija.

„Druskininkuose maratonas buvo pats kiečiausias. Laurynas – iš Kauno, aš – iš Šiaulių. Susipažinome pasiimdami dalyvavimo numerį. Tris paras pašokome ir tuomet išsiskirstėme. Kaip ši šventė pakeitė mano gyvenimą? Pirmiausia, tai pamėgau S. Pollacko filmą „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“. Šis filmas padėjo man pasiekti tuo metu rekordinį šokio laiką – beveik 60 valandų. O šokių maratonas buvo egzaminas kūnui ir dvasiai, suteikęs man pasitikėjimo ir atkaklumo“, – pasakoja MO lankytoja Nerija.

Šventė, kurios nepamirši. Nerijos istorija
Foto: Organizacijos archyvas

Visą Nerijos istoriją sužinoti ir vizualiai susipažinti galima čia.

Užgavėnės – ne tik šiltesnio pavasario laukimas

Kalendorinės šventės taip pat yra tai, ko lauki ir negali pamiršti. Viena tokių – Užgavėnės, kurių istorija pasidalijo Jokūbas.

„Blynai ir deganti Morė – atributai, paverčiantys Užgavėnes labai laukiama žiemos švente. Smagu prisiminti mamos keptus lietinius, kuriuose taktiškai iškandus skyles, blynas primena kaukę. Smagu prisiminti ir pačias Užgavėnėms kasmet naudotas kaukes. Uždegus žmogaus formos šiaudų, žolių ir nendrių darinį, su broliu grožėjomės ugnimi ir laukėme šiltesnio pavasario. Žiema, žiema, lauk iš kiemo“, – šiltais šventiniais prisiminimais dalijasi Jokūbas.

Jokūbo šventės akimirkos čia.

Netikėtos ir MO komandos istorijos

Kviesdami istorijas siųsti visus, muziejaus atstovai ir patys pervertė nuotraukų albumus bei pažėrė įvairiausių švenčių istorijų. Kokios jos?

Verbų sekmadienis ir žandus kandanti žieminė kepurė, šokių kolektyvo sezono uždarymas ir pirmoji pačios susimeistrauta „nuotakos“ suknelė, 200 kilometrų piligriminis žygis per Lietuvos kaimus, pirmoji išvyka prie jūros ar šokių vakarėliai – skirtingos ir unikalios šventės, kurių jie nepamiršta.

Šventė, kurios nepamirši
Foto: Organizacijos archyvas

Pamatyti MO muziejaus komandos švenčių pasakojimus ir jas lydinčias nuotraukas galima čia.

Daugiau fotografijų ir istorijų – nuo rugsėjo 4 dienos

Daugiau fotografijų, kuriose įamžinamos įvairios šventės, bus galima pamatyti jau nuo rugsėjo 4 dienos MO muziejaus naujoje didžiojoje fotografijos parodoje „Permainų šventė“.

Ši paroda bus pirmasis bandymas Lietuvoje į šventę pažvelgti taip plačiai – ką, kaip ir kodėl šventėme bei švenčiame ir kaip tai fiksuojama fotografijoje.

Rugsėjis bus skirtas švęsti, MO muziejuje tą bus galima patirti jau nuo rugsėjo 4 dienos parodos atidarymo MOratono metu. Detali parodos MOratono programa čia: rugsėjo 4 d. ir rugsėjo 5 d.