Galimybės pačios neatsiranda – jas reikia susikurti

Šiandien žodis „galimybė“ įgijęs kiek kitokią prasmę nei anuomet, kai 1996-aisiais V. Jankūnas išvyko ieškoti laimės į Niujorką. Ko gero, Amerikai prilipusią galimybių šalies etiketę atgramdyti sunkoka dar ir šiandien. Todėl V. Jankūnas visai nenustebo išgirdęs klausimą, ar jo gyvenime netrūkę palankių galimybių?

„Galiu pasakyti priešingai – galimybių tuo metu labai trūko, todėl ir norėjau kažką pakeisti. Žmonės, gimę po Nepriklausomybės atkūrimo, atsidūrė tikrai geresnėje pozicijoje negu mes. Sovietmečiu buvome uždaryti, tų galimybių tikrai nedaug turėjome. Taip, gyvenimą lydėjo ir linksmos, ir liūdnos dienos, ir kūryba, bet vis tiek – didelis skirtumas. Vilnius buvo gražus, bet labai nesaugus miestas, nesakyčiau, kad purvinas, bet griežtas. Dabar viskas atrodo visai kitaip, į gerąją pusę pasikeitė – daug daugiau muziejinių erdvių, visokiausių parodų, galerijų – tada nieko tokio nebuvo“, – prisiminė V. Jankūnas.

Galimybės, pabrėžė pašnekovas, pačios neatsiranda – jas reikia susikurti. „Turi „sukristi“ visos aplinkybės, beje, sėkmės irgi reikia. Daug kas priklauso nuo to, ką tu sutiksi „teisingu“ momentu, kaip tu pats žiūri į tai, ką kuri, kokia tavo paties atsakomybė. Tai visas kompleksas dalykų. Atsakant į klausimą – žinoma, turėjau daugiau galimybių nei paprastas berniukas iš kaimo, gimiau Kaune, užaugau Vilniuje, mano tėvai abu buvo inžinieriai, turėjo geras karjeras. Galėjau eiti mokytis į M. K. Čiurlionio mokyklą, studijuoti Dailės institute (dabar Vilniaus Dailės akademija). Man dar bestudijuojant tėvas sugebėjo išrūpinti namo, kuriame šeima turėjo butą, rūsį kaip dirbtuvę. Turėjau pilną paramą“, – įvertino suteiktas galimybes menininkas.

Vis dėlto, jei žvilgtelėtum į šiuos laikus – dabar žmonės, V. Jankūno pastebėjimu, turi daugiau galimybių, gali studijuoti bet kokiame pasaulio mieste – Londone, Amsterdame ar Berlyne. „Mano draugų vaikai visi išsilakstę po pasaulį, nėra ką lyginti... Kita vertus, kiek žmonių turi gerų progų, bet jomis nepasinaudoja? Tingi, geria ar dėl kitų priežasčių. Kai prisiimi galimybių – su jomis turi „važiuoti“, niekas nėra garantuota“, – kalbėjo pašnekovas.

Vytenis Jankūnas


Niujorkas didelis miestas, o ten tu niekas

Paklaustas, kaip atrodė adaptacija tik atvykus į Niujorką ir kaip sekėsi prisitaikyti prie kitokio gyvenimo, V. Jankūnas atsakė, kad tai buvo panašu į šoką. „Kaip iš šono Amerika visiems atrodo? Kaip svajonė. Esą giminaičiai per metus įsigyja mašiną, butą – tokie ir panašūs kliedesiai pasakojami. Turiu skulptūros ir pedagogikos magistro laipsnį, prieš atvykdamas į Ameriką dėsčiau Akademijoje. Ir ką, Niujorkas didelis miestas, o ten tu niekas, niekam tai nerūpi“, – dalijosi patyrimu menininkas.

Tik atvykęs į Niujorką V. Jankūnas apsistojo pas draugą, jo sūnaus kambaryje savaitę nakvojo ant grindų. Kišenėje, tęsė pasakojimą jis, tebuvo keturi šimtai dolerių, reikėjo susirasti butą, bet jo niekas nenuomoja, jei neturi darbo... „Uždaras ratas! Visokių keisčiausių dalykų teko dirbti, niekaip nesusijusių su mano įgūdžiais“, – nusijuokė prisiminęs jis.

Užmezgus daugiau pažinčių, ilgainiui V. Jankūnas pradėjo kabintis į niujorkietišką gyvenimą, kartu ir kalbą pasitobulino. „Mokėjau angliškai, bet pačiame Niujorke kita kalba, ne dialekto prasme, o sakinių struktūros. Žiūrėdavau įvairius televizinius šou, serialus, kad būtų suprantamiau, kas aplinkui vyksta. Aišku, tuo metu uždirbau „kapeikas“, nuomojausi palėpę, klasika“, – įsikūrimo pradžią trumpai nupasakojo jis.

Kiek vėliau į Niujorką pas V. Jankūną atvyko žmona su metų amžiaus vaiku. „Greit supratome, kad negalime išsilaikyti, tai žmona pabandė susirasti darbą – tada iškilo klausimas, o kur palikti vaiką? Dukrą išsiuntėme metams namo, pas močiutes, kad galėtume užsikabinti. Sudėtinga“, – patirtus sunkumus vardijo pašnekovas ir pridūrė, kad daug laiko praeina, kol pradedi daryti darbus „arčiau meno“.

Pas garsųjį menininką Jeffą Koonsą – skulptūros asistentu

Pirmasis, profesijai artimesnis, per skelbimus susirastas darbas – skulptūros studijoje. „Susipažinau su tos studijos savininkais, labai inteligentiški, žydų tautybės, beje, jų tėvai litvakai. Čia užmegztos pažintys atvedė į kitą darbą – dirbau skulptūros asistentu pas garsųjį menininką Jeffą Koonsą. Pažįstamų ratas išsiplėtė, tarp jų – tik svajonėse regėtos įžymybės, tokios kaip fotografas Helmutas Newtonas, dainininkas, muzikantas, dainų autorius David Bowie, menininkas Julianas Schnabelis. Įvairiausios žvaigždės ateidavo į tą studiją, vykdavo visokiausi baliai. Supranti, kad prasideda tikrasis gyvenimas, vyksta tai, dėl ko atvykai į Niujorką“, – sakė V. Jankūnas.

Pasitaupęs pinigų, menininkas nusprendė įsigyti reikalingos kompiuterinės įrangos. Ėmė galvoti, kad reiktų pradėti dirbti ten, kur sukasi didesni pinigai – reklamos srityje.

„Ir vėl viskas iš naujo prasideda: turi rasti darbą, bet nėra patirties, net reikiamo išsilavinimo, padeda tik meno pagrindai. Bet pasisekė, buvo pakilimas prieš „Dotcom“ ekonominę krizę – 2001-uosius, visiems labai reikėjo reklamos specialistų. Atsimenu, kad per vieną dieną nuėjau net į keturis interviu dėl darbo“, – su šypsena prisiminė V. Jankūnas.

Ir vaikščiota tikrai ne veltui! V. Jankūnui pavyko užsikabinti, jis pakliuvo į „The Walt Disney Company“ padalinį – ABC televizijos kanalo tinklapį, čia, pasakojo jis, netgi turėjęs savo kabinetą, prie pat Centrinio parko.

„Bet atėjo krizė – ir vėl likau be darbo, tada pradėjau „freelancinti“. Vėl kitas draugų ir pažįstamų ratas atsirado, kurių dėka perėjau dirbti į moterims orientuotą televiziją „Lifetime“. Vėliau įsidarbinau į edukacija užsiimančios „The Princeton Review“ kompaniją. Galima sakyti, kad tada viskas ir pradėjo rutuliotis. Be to, savo namuose vis tapiau, kol supratau, kad kažką su tais kūriniais reikia daryti, tad pridaviau skaidres „New York Foundation for the Arts“ (NYFA) organizacijai. Iškart gavau metinę 8 tūkst. dolerių stipendiją. Ne kiekvienam tai pavyksta! Vėliau darbai atsidūrė parodoje Sotheby's galerijose Niujorke. Pamaniau, kad dabar tikrai viskas prasideda, bet ne, užstringi ir vėl“, – apie ilgą kelią link kūrybinės sėkmės pasakojo V. Jankūnas.

Kūrėjas tikino rankų niekada nenuleidęs, lygiagrečiai dalyvavo parodose ir Lietuvoje, ir užsienyje.
„Surengiau asmeninę parodą Niujorko Courthouse Gallery, Jono Meko antologijoj. Pagalvojau, džiugu, kad taip greit galėjau surengti savo parodą, joje rodžiau tapybos darbus, kurie atnešė man stipendiją, kitus kūrinius. Po to lyg ir tarpas – daugiau Lietuvoje rodžiausi. Tokia pradžia, na, o vėliau – geresni darbai, didesni uždarbiai, galėjau sau leisti pakeliauti po Ameriką“, – sakė V. Jankūnas, neseniai paminėjęs savo šešiasdešimtmetį.

Vytenis Jankūnas


Ir vėl kryžkelėje

Beje, menininkas, savo paskutiniuose darbuose naudojantis fotografiją, kaip pagrindinį įrankį įgyvendinant meninius projektus: foto ir video instaliacijas, knygas ir fotografijos parodas – vėl yra atsidūręs kryžkelėje.

„Grįžus į Niujorką vėl laukia dilema – teks apsispręsti, kokio darbo imtis, kuo užsiimti. Reiktų kažkokius kelius surasti, kad galėtum atsistoti ant savo kojų su kūryba. Bet maži pinigai, sunku... Negaliu leisti sau išsinuomoti studijos – labai brangu, dėl to „kampinėju“, prisitaikai prie situacijos. Fotografija domėjausi seniai, tik neturėjau įrangos. Kai atsirado skaitmeninė technika, labai patiko ši meno rūšis. Visai kitaip nei tapyba – paveikslai kaupiasi, jų nėra kur dėti, reikia sandėlių. Jau nekalbu apie skulptūros meną! O čia viskas greit prieinama kompiuteryje. Pavargau nuo materializmo, norisi koncentruotis tik į kūrybą“, – sakė V. Jankūnas.

Menininkas prisipažino dirbantis ekspromtu – fotografuoja tai, kas įdomu, o vėliau fotociklai susikomponuoja tarsi savaime. „Sukrenta netikėtai, idealiai. Tačiau tam reikia padaryti daug kadrų, svarbu ne tik išraiška, bet ir vieta, kaip krenta šešėlis, kaip šviesa pagyvina objektą – daug procesų“, – kūrybinius užkulisius praskleidė fotomenininkas.

Daug dėmesio V. Jankūnas skiria savo fotografijų postprodukcijai: „Užduotis nelengva, kitą kartą užtrunkanti ir savaitėmis. Čia ir kūrybinis aspektas – darai, perdarai, minkai tarsi vašką. Bedirbant atsiranda idėjos, jos šlifuojasi. Esu orientuotas į detales. Kadangi dirbęs reklamoje, visus „fotošopus“ moku mintinai, galbūt todėl man lengviau. Tačiau žinau tokių fotografų, kurie neapdorotus savo darbus numeta spausdinimui – daug praranda. Ryškinant juostą taip pat yra įvairiausių technikų, kaip padidinti ar sumažinti kontrastą, „ištraukt“, sušvelninti ar paaštrinti šešėlius. Tą patį darau ir kompiuteriu, tai svarbus procesas.“

V. Jankūnas yra dalyvavęs daugelyje grupinių parodų ir surengė asmenines parodas JAV, Lietuvoje ir kitose Europos šalyse. Pažymėtinos yra dvi asmeninės parodos Vilniaus Šiuolaikinio meno centre ir dvi Niujorko mieste. Jis laimėjo pirmą vietą 2020 metų IPA - int'l photography awards savo išleistų knygų kategorijoje. Taip pat šiais metais jis buvo Sony World Photography Awards finalininkas gatvės fotografijos ir architektūros kategorijose.

Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43) V. Jankūno paroda „Naktinės būtybės / Pašok su manimi“ vyks iki rugsėjo 4 d.