ajuto savojo identiteto atramą, palaikymą
Sostinėje naujai atsidariusiame Baltarusių bendruomenės ir kultūros centre (Vilniaus g. 20), anot P. Vituščankos, stengiamasi sukurti visas sąlygas, kad baltarusių integracija vyktų kuo sklandžiau: „Veikloje talkina labdaros ir paramos fondas „Razem“ (baltarusiškas žodis, reiškiantis „kartu“), padedantis naujai atvykusiems dėl politinių priežasčių baltarusiams susirasti gyvenamąją vietą, darbą. Nuo rudens startuoja lietuvių kalbos kursai vaikams.“
Adaptuotis naujoje visuomenėje, anot P. Vituščankos, užtrunka, tai sudėtingas procesas. „Žmonės palieka savo šalį dėl tokių priežasčių, kurios paveikia jų psichinę sveikatą – neretam gresia kalėjimas, yra susidūrę su fiziniu smurtu, tenka išgyventi įvairias dilemas. Psichologiškai susikaupti ir vėl tapti visuomenės nariu – būtent tuo stengiamės padėti. Prisideda psichologų organizacija, nemokamai konsultuojanti krizinėse situacijose, teikianti pagalbą kiekvienam, kuriam to reikia. Specialus dėmesys skiriamas vaikams, išgyvenantiems ne tik patį persikraustymo faktą, jiems yra tekę matyti smurtą Baltarusijoje, visa tai, aišku, palieka žiaurų atspindį... Mūsų užduotis yra padėti šias emocijas neutralizuoti, kiek tai įmanoma“, – pažindino su baltarusių patiriamais sunkumais P. Vituščanka.
Savaime suprantama, nelengva atvykti į kitą šalį, ypač vejamiems pačių įvairiausių baimių. Kaip tokiose situacijose nepamiršti savo kilmės, krašto tradicijų? Šis klausimas, P. Vituščankos manymu, baltarusiams visada buvo šiek tiek problematiškas.
„Lietuviams gerai žinoma, kaip išsaugoti savo identitetą, nors ir būnant kitos šalies imperijos dalimi, nors ir gniuždomiems – sistematiškai, dešimtmečiais. Baltarusiams su tuo buvo šiek tiek sunkiau. Slavų kalbos panašios, spaudimo daugiau, tad paprasčiau persilaužti, dažnai dėl išgyvenimo – tu tai ir padarysi. Iš savo akademinio darbo teko skaityti sunkių įrašų, kaip prieš šimtą metų kalbėjimas baltarusiškai galėjo žmones palikti be darbo. Tada ir pagalvoji, kuo esi, kuo galėtum būti, kad išgyventum su šeima. Baltarusių kalba pavadinama kalba be valstybės, nes mokykloje ji dėstoma mažiau nei užsienio kalbos. Yra tokie sudėtingi sociolingvistikos kalbos prestižo procesai, ypač juntami Baltarusijos sostinėje – kalbėti arba gėda, nes pamanys, kad esi kaimietis, arba pagalvos, kad esi opozicionierius, kažkuo pavojingas“, – sakė pašnekovė.
Tačiau, anot jos, prieš metus ši situacija gerokai pasikeitė. „Iš Vilniaus buvo nuostabu stebėti, kaip žmonės tame autentiškame kalbėjime pajuto savojo identiteto atramą, palaikymą. Labai norime šią entuziazmo bangą išlaikyti. Beje, turėsime projektą – nuo rugsėjo vaikai pradės lankyti būrelį, sekmadieninę mokyklėlę. Pagrindiniai to tikslai – išsaugoti jų identitetą, meilę kraštui, iš kurio jie kilę ir tiesiog suteikti susipažinimo erdvę, parodyti vaikams, koks Vilnius yra nuostabus miestas! Centre vaikai atras ir baltarusiškų knygų biblioteką, kad kalba nepasimirštų, kad būtų ką skaityti“, – apie sumanymus pasakojo P. Vituščanka ir pridūrė, kad pačiais įvairiausiais būdais stengiamasi pristatyti baltarusių kultūrą – Baltarusių muziejus taip pat atlieka savo vaidmenį, rodydamas (tiek lietuviams, tiek baltarusiams), kad yra daug įdomių dalykų, su kuriais verta susipažinti.
Į pasvarstymą, kad istoriškai baltarusiai ir lietuviai buvo artimos tautos, tad, matyt, naujai atvykusiems netenka patirti kultūrinio šoko, P. Vituščanka atsakė pasvarstydama, kad šis faktorius veikiau yra maloniai nustebinantis.
„Visgi šoko faktorių yra labai daug, kiekvienam asmeniškai jie veikia. Yra ne tik kultūriniai, bet ir vizualiniai, ekonominiai skirtumai. Lietuvoje yra tokių dalykų, kurių nėra Baltarusijoje – džiugu, kad žmonės gali pamatyti, kaip veikia demokratinė valstybė iš vidaus, įsitikinti savo pasirinkimo teisingumu renkantis demokratinę Baltarusiją. Tik iš arti pasižiūrėjęs pamatai, kiek tai yra geresnis sprendimas kiekvienoje gyvenimo srityje. Galbūt keistai ir šiek tiek žiauriai skamba, bet siaubingos situacijos, priverčiančios išvykti iš savo tėvynės turi vilties krislą savyje. Yra žinoma, kiek daug diaspora padėjo ir kokį suvaidino vaidmenį Lietuvai, kurią turime dabar. Norime išnaudoti šią galimybę – naują baltarusių diasporą supažindinti su tuo, kaip veikia demokratija, kiekviename lygmenyje. Kad ir kokia situacija būtų, turime tūkstančius žmonių, kurie visiškai pakeis Baltarusijos ateitį. Labai norime dalyvauti tame procese, padėti kuo galime“, – centro tikslus vardijo pašnekovė.
Kodėl laisvė yra moteris?
Šiuo metu centre veikia paroda-pasakojimas „Kodėl laisvė yra moteris“. Parodoje — šiuolaikinių ir nešiuolaikinių Baltarusijos menininkių darbai. „ Iš vienos pusės, paroda yra apie protestus Baltarusijoje, iš kitos – apie patriarchatą ir kovą su juo, kuri, man atrodo, suvaidino neeilinį vaidmenį visame šitame procese. Dabar, praėjus metams, šiek tiek jausmams aprimus reikia atsisėsti ir paanalizuoti, kas anuomet įvyko, su kokiomis problemomis susidūrėme. Ne viskas akivaizdu, ne vien yra aiškus blogis – situacija sudėtingesnė. Reikia pasižiūrėti, kur judėti toliau“, – kalbėjo P. Vituščanka.
Darbų nėra daug, pasak parodos organizatorių, laisvos erdvės palikta specialiai. „Kviečiame visus, ne tik menininkus, prisijungti prie ekspozicijos kūrimo – turime atviručių, flomasterių, tad galima parašyti tai, kas kiekvienam šiuo metu svarbu. Po penkerių ar dešimties metų bus įdomu atsiversti, pasižiūrėti, kur buvome ir kur patekome. Lietuvoje turime ganėtinai gerą situaciją su moterų teisėmis, tačiau tai nėra duotybė, tai – kasdienė kova, turime šitą atsiminti. Pažintis su Baltarusijos realijomis irgi primena, kad turimą laisvę turime kasdien užsidirbti“, – pažymėjo P. Vituščanka.
Šioje parodoje, kaip pašnekovė pasakojo, galima išvysti įdomią muziejinę vertybę. „Ne kasdien pamatai tokių dalykų.Tai baltarusės siuvinėtas darbas, kurį ji išsiuvinėjo būdama Stalino lageriuose. Siuvinėti lageriuose buvo draudžiama, adatas reikėjo slėpti – kitaip patektum į karcerį. Kiekvieną siūlelį ji traukdavo iš drabužių, siuvinėjo ant lagerinės marškos. Stiprus įspūdis... Viską iš žmogaus gali atimti, bet kūrybiškumo, meilės grožiui – negali. Padrąsinantis kūrinys tiems, kam trūksta, reikia paguodos“, – kalbėjo ji.
Centro planuose – besikeičiančios parodos nuo rugsėjo trečios savaitės. „Tuomet įvyks nauja paroda – apie Baltarusių muziejų Vilniuje, kuris veikė lygiai prieš šimtą metų Baziljonų kiemelyje. Tai bus tarsi žingsnis link baltarusių tarpukario diasporos: kokie anuomet buvo žmonės, ką jie veikė, – brandino būsimus sumanymus P. Vituščanka. – Stengsimės turėti kassavaitinių veiklų, vyks psichologų vedamos paskaitos, padedančios atsakyti į klausimus, kaip išgyventi skausmą ir nusivylimą, kaip palaikyti artimąjį, kuris išgyvena baisius dalykus, kaip nugalėti jausmą, kai atrodo, kad tavo veiksmai nieko nepakeis. Turėsime daug mentalinės edukacijos. Nors atrodytų, maži dalykai, bet daug reiškiantys. Bus daug laisvalaikio veiklų, meninių dirbtuvių. Tai irgi svarbus dalykas, ypač jei gali susipažinti su naujais draugais, kurie išgyvena tą patį, vienas kitą palaikyti.“
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (60)