Veiksmingiau nei bet kokie plakatai

Pasak E. Lubytės, tai yra paties M. Navako sumanytas, konkrečiai Radvilų rūmų kontekstui pritaikytas pasakojimas, jo „solo šou“ – skulptorius taip pat yra šios parodos kuratorius ir architektas. Šioje parodoje bus galima pamatyti 2016-2020 m. sukurtus jo darbus. Paroda veiks iki spalio 31 d.

„Kas, manau, tikrai labai džiugus ir svarbus įvykis Radvilų rūmų muziejaus naujojoje istorijoje po rekonstrukcijos atsidarius pastatui, kad dabar pastatas įgavo tikro muziejaus vaizdą ne dėl plakato, o dėl gyvo meno kūrinio – jo paveiką mes iš tikrųjų iš karto pajutome, nes į muziejų pradėjo užeiti žymiai daugiau žmonių. Man, kaip vadybininkei ir kultūros lauko dalyvei, labai smagu, kada meno kūriniai kviečia į muziejų. Manau, tai yra toks valingų menininko kūrybinių ieškojimų rezultatas“, – kalbėjo ji, pridurdama, kad šios skulptūros stovėjimas yra suderintas su Vilniaus miesto savivaldybe, nors, kaip juokavo, nepaklusniųjų meno kontekste galėtų būti ir kitaip (Radvilų rūmų muziejuje šiuo metu taip pat veikia paroda „Protesto menas. Sovietmečio nepaklusnieji“).

Ėmėsi iššūkio suvaldyti porcelianą

Radvilų rūmų ekskursijos vadovė Kristina Alsytė pasakojo, kad didžioji dalis parodos kūrinių yra iš porceliano. Nors M. Navakas ir anksčiau buvo sukūręs darbų iš šios medžiagos, bet tuomet jį tiesiog pirkdavo, pavyzdžiui, kiniškas vazas ir perkurdavo, bet dabar nusprendė pats savarankiškai perprasti ir suvaldyti šią technologiją.

„Skulptūros yra pagamintos iš taip vadinamo kietojo porceliano, iš kurio paprastai Kinijoje gaminamos didžiulės dekoruotos vazos, kurios būna net kelių metrų. Tačiau technologija yra labai sudėtinga, ir kadangi tas porcelianas yra importuojamas ir vietinėje gamyboje nelabai jo būna taikoma, tai iš jo Vakaruose paprastai gaminama, kaip pats Navakas sakė, nebent unitazai ir kriauklės. Kažkokių meno kūrinių nelabai ir būtų“, – pasakojo K. Alsytė.

Porcelianas importuojamas iš Prancūzijos, Australijos ar Ukrainos, ir tuomet gamybos procesas su juo vyksta panašiai kaip su skulptūromis: pirmiausia gaminama forma iš plastiko, vėliau iš gipso ir paskui jau pagal ją formuojamas objektas, kuris deginamas labai aukštoje, 1300 laipsnių temperatūroje.

„Kai vyksta degimas, tas molis pasidaro minkštas ir bet kada gali subliukšti, jei tik kažkas bus ne taip. Tai Navakui reikėjo įvaldyti medžiagą, pasistengti, kad sukurtų tokias dideles formas“, – aiškino ji.

Tokia technologija leidžia ir tiražuoti kūrinius – Navako rekordas yra vienuolika vienos sukurtos vazos variantų.

„Ką Navakas labai mėgsta daryti – tai žaisti, sukurti kažkokį jausminį efektą, kaip, pavyzdžiui, ant laibų kojelių, strypų uždėtas atrodytų labai sunkus, masyvus daiktas, kuris bet kada nukristi, nors prilaikomas vyriškų diržų. Bet, deja, turiu pastebėti, kad iš to kietojo porceliano sukurtos skulptūros, nors atrodo masyvios, iš tikrųjų yra tik 5-6 mm storio“, – atskleidė ji.

Vien tik porcelianu M. Navakas neapsiriboja – matome kūrinių iš granito, tekstilės, medžio, marmuro, kitų medžiagų.

Pavyzdžiui, kūrinyje „Lapai“ panaudoti Lietuvoje pelkingose vietose augančio augalo, vadinamo šaukščio, lapai, kurie užauga net iki pusantro metro. „Jis prisirinko tų lapų, juos išdžiovino, tada padengė plastiku, tiksliau, silikonu, kuris lapams grąžino gyvastingumo spalvą“, – pasakojo K. Alsytė.

Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad M. Navakas buvo vienas pirmųjų Lietuvos skulptorių, pradėjusių kurti įvietintą meną. „ Ir nors šie kūriniai nėra sukurti specialiai Radvilų rūmų muziejui, bet jie atrinkti ir pritaikyti būtent taip, kad rastų dialogą su aplinka ir architektūra“, – pasakojo ekskursijos vadovė.

Parodą lydės ekskursijos ir diskusijos

Šią parodą lydės edukacinių užsiėmimų bei ekskursijų ir diskusijų programa, rengiama su projekto partneriais: galerija (AV17) ir Lietuvos meno pažinimo centru TARTLE.

„Pirmoji M. Navako porcelialinių darbų paroda įvyko galerijoje (AV17): ji šitoje istorijoje labai svarbi, nes tai galerija, nuosekliai besidominti ir plėtojanti, beskatinanti šiuolaikinės lietuvių skulptūros sklaidą ir raidą. Kabai džiaugiuosi, kad sutapo pratęstas projektas Kūdrų parke su mūsų paroda. Dabar mes kaip ir po truputėlį bandome parodyti visuomenei, kad skulptūra viešosiose erdvėse gali būti ir be ideologinio konteksto, ir teikti žmonėms tam tikrą estetinį, relaksinį, atsipalaidavimo malonumą“, – sakė E. Lubytė.

„Planuojame su galerijos pagalba vykdyti edukacinę programą, tiek organizuojant ekskursijas po Vilniaus miestą, tiek rudeniop, rugsėjį ir spalį, susirinkus studentams, sugrįžusiems į Vilnių, gal organizuoti tam tikas diskusijas apie šiuolaikinę skulptūrą mieste ir skulptūros vietą mieste, su jomis dirbančių institucijų padėtį ir situaciją“, – pasakojo ji.

„O Lietuvos dailės pažinnimo centras TARTLE įsitraukė į ekskursijų po miestą programą, lydinčią šitą parodą, nes atvers savo kiemelį ir įsijungs į maršrutą pasivaikščiojimo ir susipažinimo su šiuolaikinėmis skulptūromis, esančiomis Vilniaus mieste, įskaitant ir paties menininko, kuris ne pirmą kartą pasirodo viešosiose erdvėse, jau yra jose gerai pažįstamas žinomas“, – kalbėjo E. Lubytė, taip pat dėkodama Lietuvos kultūros tarybai, prisidėjusiai prie projekto įgyvendinimo.

Mindaugas Navakas (g. 1952) – Lietuvos skulptorius, nuo 1977 m. aktyviai dalyvaujantis parodose Lietuvoje ir užsienyje, ilgą laiką dėstė Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedroje. Be kitų parodų, menininko kūriniai buvo eksponuoti pirmojoje Kvangdžu bienalėje 1995 m., o 1999 m. jis pirmasis (kartu su menininke Egle Rakauskaite) atstovavo Lietuvai 48-oje Venecijos bienalėje, taip pat 2014 m. surengė retrospektyvą „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.

1995 m. autoriui buvo įteikta Herdeno premija, 1999 m. skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija bei 2004 m. Baltijos asamblėjos premija. M. Navako kūrinių yra Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje ir užsienio muziejuose, viešosiose erdvėse, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.