Galbūt noras šokiruoti tėra griebimasis paskutinio šiaudo, stengiantis atkreipti žiūrovo dėmesį? „Meno praktikos ir strategijos – įvairios. Nesakau, kad to negali būti, yra daug sėkmingų kūrinių, kurie buvo reikalingi tam tikrame istoriniame laikotarpyje. Tarkim, kokie nors vadinamieji Vienos akcijonistai – buvo visiškai ekstremalių dalykų: ir kraujo, ir fizinių kančių. Žinoma, abstrakčiai apie tokius dalykus kalbėti negalima, nes viskas priklauso nuo konkretaus turinio, kūrėjo, tam tikrų aplinkybių, konteksto – istorinio, politinio, socialinio. Visi šie dalykai yra sumuojami – geriau nedaryti paviršutiniškų, greitų išvadų. Tam tikra praktika, taktika. Daug tokių menų yra buvę, ypač XX a. antroje pusėje, kai buvo bendras sukilimas prieš formalias tendencijas, kai norėjosi daugiau konceptualių dalykų, kai norėjosi perduoti žinutę, kuri nebūtinai perduodama gėrintis spalvomis ir formomis. Jeigu menas tampa visiškai nusaldėjęs, pasidaręs saloniniu, tai menininkai išreiškia tokią savo poziciją – meninę, pilietinę. Nenorėdami to buržuazinio komforto skatina žmones pergalvoti tam tikras vertybes“, – aiškino K. Kuizinas.
Įsitikinimas, kad kurdami šokiruojantį meną kūrėjai siekia greito išgarsėjimo, anot Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus l.e.p. direktoriaus pavaduotojos parodoms ir edukacijai Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, yra vienas didžiausių Vakarų kultūros mitų apie menininkus.
„Realiame gyvenime menininkai nėra tokie jau desperatiški. Dauguma į savo profesiją žiūri rimtai ir stengiasi būti sąžiningi tiek su savimi, tiek su žiūrovais. Ypač žinodami, jog šlovė meno pasaulyje dažnai nėra einanti koja kojon su pinigais. Dažniausiai menininkai būna kur kas labiau revoliucingi, laužydami taisykles, nusistovėjusias mąstysenos normas, negu siekdami šlovės. Šlovė ateina kaip šalutinis efektas, kai meno bendruomenėje sukauptas simbolinis kapitalas būna pripažįstamas, pavardė įrašoma į meno istoriją“, – pažymėjo ji.
„Gal aš asmeniškai laikausi romantizuoto XIX a. požiūrio, bet menininkai yra tie žmonės, kurie pasižymi stipriai išreikštu superego. Nelaikau to minusu – menininkai linkę parodyti save. Parodydami save, jie kartu kalba apie aktualius, universalius, bendražmogiškus dalykus“, – svarstė menotyrininkas Vidas Poškus.
Užsienio meno lauke netrūksta sukrečiančius kūrinius kuriančių menininkų, vienas tokių – amerikietis Adamas Brownas, mirusiųjų pelenus maišantis su dažais ir gautą mišinį naudojantis į aną pasaulį iškeliavusiųjų portretams kurti, ir taip neva padedantis užmegzti unikalų ryšį su mirusiais artimaisiais.
Ne ką mažiau garsi rusų menininko Piotro Pavlenskio akcija „Fiksacija“ – prie grindinio jis vinimi prisikalė genitalijas. Tokiu savo veiksmu menininkas iš Sankt Peterburgo norėjo atkreipti dėmesį, kad rusų visuomenė nebūtų abejinga Kremliaus sprendimams. Pats P. Pavlenskis anuomet šį savo „pasirodymą“ paaiškino kaip protesto formą, esą tai „visuomenės apatijos, fatalizmo ir politinio abejingumo metafora“.
O pagūglinus ir surinkus raktažodžius „šokiruojantis menas“ iš mūsiškių „išmeta“ menininką Julijoną Urboną ir kūrėjo Vlado Urbanavičiaus konkretų kūrinį – „Krantinės arką“. Tačiau K. Kuizinas įvardintoje autorių kūryboje neįžvelgia šokiruojančio meno apraiškų.
„J. Urbono atveju, galbūt turinio prasme, galėtų paliesti „Eutanazijos kalneliai“, kai supranti apie ką tai. Bet yra ir kitų šokiruojančių kūrinių, kurie susiję su kūnu, įvairiais ritualais. Evaldas Jansas, atsimenu, yra daręs tokius performansus, kurie, atrodytų, ant ribos – su narkotinėmis medžiagomis, gyvūnų aukojimu ir pan. Bet tai nebūtinai reiškia, kad tie menininkai nori atkreipti dėmesį ar greitos šlovės. Kai kas gali būti išaugę iš jų kūrybos, iš to, ką jie nuosekliai daro, bando įrodyti sau ir kitiems. Negalima kalbėti apibendrintai, nėra vien juoda arba balta“, – sakė K. Kuizinas.
Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės manymu, jei kokie nors kūrinio aspektai ir šokiruoja, stebina žiūrovą, priverčia jį pykti – tai nėra išankstinė kūrinio programa, greičiau – efektas, kuris susikuria paties suvokėjo sąmonėje, sąveikaujant su jo patirtimi, psichine struktūra, vertybėmis, įsivaizdavimais, politiniu, idėjiniu, socialiniu laikmečio kontekstu.
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė tikino nemananti, kad Lietuvos menininkai yra siekiantys dėmesio su intencija priblokšti žiūrovus.
„Tokie siauri tikslai paprasčiausiai nėra įdomūs ir niekur neveda. Galbūt, jeigu meno laukas būtų visiškai užvaldytas komercinių mechanizmų diktato, taip vadinamų „skandalistų“ būtų daugiau. Dalyvavimas „dėmesio rinkoje“ su skandalisto imidžu būtų vienas iš galimų pasirinkimų. Vis tik su tikra kūryba tai mažai ką turi bendro“, – nė kiek neabejoja ji.
Kai kurie menininkų kūriniai, deja, ne visada visiems žiūrovams suprantami. Tačiau K. Kuizinas to nesureikšmina – visko pasitaiko, tačiau būna ir taip, kad vėliau paaiškėja, kad vienas ar kitas nesuprastas kūrinys buvo pranašiškas. „Esu linkęs atsargiai į tai žiūrėti, pasigilinti – ar tai trumpalaikis gestas, ar vis dėlto menininko gerai apgalvotas žingsnis, kuriam jis pasiryžo ne šiaip sau“, – kalbėjo menotyrininkas.
Paklaustas, ar šiandienos meno lauke dažnai pasitaiko ryškių menininkų pareiškimų, stengiantis sukrėsti, ar ši tendencija po truputį lieka praeityje, K. Kuizinas pastebėjo, kad visu tuo iš tiesų labiau pasižymėjo XX a. antra pusė, anuomet esą būta daug dalykų, kurie šokiruodavo, supurtydavo publiką: „Dabartinis laikas, mano supratimu, ramesnis, vyrauja konceptualios tendencijos, kurias suprasti dažnai reikia konteksto – skaityti, galvoti, iš kur atsirado sumanymas, tačiau menas nebūtinai yra toks „dirginantis“ regą, suvokimus, jutimus. Tokių dalykų yra mažiau.“
Kiekviena kūrėjų karta, bręsdama savo laikmečio dvasioje, J. Marcišauskytės-Jurašienės įsitikinimu, susiduria su savo užduotimis ir idėjomis prisideda prie visuomeninių-kultūrinių evoliucijos procesų.
„Nuolat keisti normas, kvestionuoti tiesas, rodyti ideologijų išvirkščią pusę, ieškoti alternatyvų – yra viena didžiausių meno misijų. Tai kaip praktinė filosofija ir taiki protesto forma, galinti pakeisti mūsų gyvenime labai daug, veikdama vien teoriniame, pasąmoniniame lygmenyje. Ne veltui totalitariniai režimai taip aršiai kovoja prieš menininkų saviraiškos ir idėjų laisvę. Kūrybiškumas ir kritinis mąstymas nėra būdingas vergo mentalitetui, o mes, kaip žmonės, nuolatos balansuojame tarp įvairių pavergimo formų ir troškimo išsilaisvinti. Šiame įtampų kupiname žaidime menininkai yra tarsi Prometėjo archetipo įkūnytojai, neabejotinai atliekantys svarbią funkciją, ieškant savo vietos pasaulyje ir plečiant suvokimo horizontus“, – kalbėjo pašnekovė.
Ar siekis šokiruoti turi sau patogų žanrą?
Išgirdus terminą „performansas“ iškart iškyla nevienareikšmės asociacijos. Ar šis meninis žanras ypač patogus būti iššaukiančiu?
„Meninės praktikos dalis, kaip į žanrą žiūrint. Apie ką bekalbėtume – šokį, spektaklius, vėlgi negalima apibendrinti. Yra dalis menininkų, kurie tik tai praktikuoja, o kitiems – tik dalis kūrybos. Pavyzdžiui, Jurga Barilaitė, užsiima tapyba, bet lygiai taip pat užsimauna bokso pirštines ir ima daužyti drobes su dažais – tai tampa performansu. Nėra taip, kad performansais menininkai būtų linkę šokiruoti. Menas – plati terpė. Tie patys performansai gali būti labai mediatyvūs, ištęsti laike – gali padėti susikaupti, užmigti“, – nelinkęs suabsoliutinti K. Kuizinas.
Kaip to pavyzdį menotyrininkas pateikė Olandijos menininkų dueto Van der Pol projektą. 2003-aisiais šie menininkai ŠMC surengė naktinę Andy Warholo filmo „Sleep“ peržiūrą, kuriame nufilmuotas miegantis žmogus – ištisas aštuonias valandas. „Pakviesta publika, ypač jaunimas palaikė sumanymą pabėgt iš namų ir atsinešus miegmaičius tą kūrinį žiūrėti per naktį – miegot kartu. Visokiausių įdomių pavyzdžių yra daugybė, ir kiekvieną reiktų atskirai aptarinėti“, – pažymėjo jis.
„Senovės graikai sukūrė katarsio terminą. Sukrėtimas per tam tikrą apvalymą – tokiu principu tūkstantį metų įvairios meno formos buvo kuriamos. Kartais tai būdavo uždaviniu ir tikslu, kaip antikinėje dramoje. Sofoklio ar Aischilo dramas žiūrėjo ne dėl pramogos, o dėl apsivalymo, kad sudalyvautų savotiškose apeigose“, – aiškino dailės kritikas.
Vieni menai sukrečia, kiti – ne, treti sukuria pramoginį momentą. Tačiau jei meno kūriniais būtų siekiama vien tik šokiruoti, V. Poškaus manymu, viskas baigtųsi „totaliniu beprotnamiu“. Juk sukrėtimas, pastebėjo jis, nėra pati maloniausia žmogaus emocija: „Kita vertus, jei menu būtų transliuojami tik sukrečiantys dalykai, ilgainiui žiūrovas to nebejaustų, tiesiog pavargtų. Kaip ir tuo atveju, jei menas būtų tik gražus, pūkuotas ir saloninis – nusibostų, norėtųsi kažko aštresnio, ekstremalesnio. Tai tarsi svarstyklės, kurios svyra į vieną ar į kitą pusę.“
Soti visuomenė nori dirbtinų sukrėtimų
Kartais norėdami šokiruoti žiūrovą menininkai peržengia visas ribas – tuomet vietoj meno kūrinio turime skandalą. Tačiau V. Poškaus manymu, lietuviškas menas pakankamai atsargus šia prasme.
„Yra atskiros asmenybės, bet lyginant su pasauliniu kontekstu (siekis sukrėsti – aut. past.) neatrodo ypatingai drastiškas. Kartais tuos veiksmus labiau sureikšmina nedidelė visuomenės dalis. Ribos visada yra, o jas suteikia baudžiamasis ar administracinis kodeksas. Maksimum – dekalogas. Jeigu menas kertasi su šiais postulatais – čia yra riba. Menininkai, beje, ribas dažnai tyrinėja. Visada yra pavojaus zona, kurią gali peržengt manipuliuodamas kitais žmonėmis, etiniais įsitikinimais, bendražmogiškais mąstymo principais. Menininkai turi tokią savybę – ir dėl savo ego, ir dėl padidinto jautrumo kai kuriais atvejais. Galų gale dėl smalsumo – labai žmogiškos savybės“, – vardijo priežastis ir pasekmes V. Poškus ir pridūrė, kad pats lengviausias principas išvengti nemaloniai nuteikiančio meno sukrėtimo – tiesiog nežiūrėti ir nesigilinti į tai, kas nepatinka ar atrodo neįdomu.
Dailės kritikas pastebėjo, kad jauni, tik pradedantys kurti menininkai dažnai panaudoja tokias konkrečias priemones, kaip kraujas, nuogas kūnas, mėsa ar pan. „Gal kartais pasirodo kaip savitikslis dalykas, bet jei matau, kad tai galutinis tikslas – tai nebrandu, neatrodo stipru. Menas sukrečia visai dėl kitų dalykų“, – konstatavo jis.
Lietuviai – konservatyvių pažiūrų visuomenė, ar esame pasirengę patirti meno sukrėtimą? „Kadangi auditorija nedidelė, ribota – klesti nuosaikesnės vertybės. Bet yra dalis, kuri atvira ir skaudesniems dalykams. Paradoksas – ekonominio gerbūvio laikais soti visuomenė kartais nori dirbtinų sukrėtimų ir norom nenorom išprovokuoja kažkokius neigiamus dalykus – menas tai atlieka. Kai žmogui labai blogai (karo metais ar ištikus negandoms), jis nori patirti tik ką nors gero ir gražaus. Tai visiškai natūralu, tačiau aš pasisakyčiau už aukso vidurį“, – kalbėjo V. Poškus.
