1976-aisiais įrašyta pasaka „Buva didžiuliai miškai“, įgarsinta Huberto Petrausko, yra vienas iš tūkstančių etnografinių ekspedicijų metu surinktų pasakojimų. Etnologai, tautosakos rinkėjai autentiškus garso įrašus rinko jau nuo XX a. pradžios, nors pirmosios ekspedicijos vyko dar XIX a., tik anuomet nebuvo techninių galimybių įrašinėti. Šiandien išsaugoti garso įrašai mums suteikia ypatingą privilegiją – galimybę susipažinti su girdėtomis ir negirdėtomis istorijomis, pasakomis, dainomis, perduotomis iš lūpų į lūpas ir nuspalvintomis laikmečių sukrėtimus išgyvenusių kaimo žmonių balsais, skelbiama pranešime žiniasklaidai.

Unikalaus lietuvių liaudies folkloro fonogramų kolekcija 2008 m. buvo įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą. Šiandien šie įrašai atskleidžia ne tik autentišką praėjusio šimtmečio provincijos sakytinę kultūrą, bet ir technologijų raidą, institucinę kaitą.

Pirmuoju etapu galima laikyti baltų kultūros, lietuvių tautosakos tyrinėtojų Jono Basanavičiaus ir Eduardo Volterio vykdytą Lietuvių mokslo draugijos (1907–1940) programinį uždavinį rinkti folklorinį paveldą. 1908–1912 m. važinėdami po Lietuvos kaimus jiedu į fonografo volelius pirmą kartą įrašė lietuvių liaudies dainas, skudučiais, dūdmaišiu ir smuiku atliekamas melodijas.

Lietuvos nepriklausomybės metais Kaune jų darbą pratęsė Tautosakos komisija (1930–1935), Komisija tautos melodijoms rinkti ir tvarkyti (1934–1935) bei Lietuvių tautosakos archyvas (1935–1939). Tautosakos kūriniai įrašyti stacionariu fonografo aparatu į plokšteles. Įrašais rūpinęsis Zenonas Slaviūnas plokštelėse užfiksavo vertingų sutartinių giedojimą, ragų ir skudučių pūtimą, senovinį vienbalsį dainavimą.

Sovietmečiu tautosakos kaupimu ir saugojimu rūpinosi 1952 m. Vilniuje įsteigtas Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, kuris perėmė Lietuvių tautosakos archyvą. Liaudies dainininkų ir pasakotojų repertuarą Jurgis Dovydaitis, Norbertas Vėlius ir kiti tautosakininkai įrašinėjo į magnetofono juostas, vėliau – į kasetes. Šiandien rankraštynu disponuojantis Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ne tik tęsia tiriamąją ekspedicinę veiklą, bet ir intensyviai publikuoja kone šimtmetį rinktus šaltinius.

Sužinoti, kaip Huberto pasakos veikėjui pavyko išsigelbėti iš medaus spąstų, galima paprasčiausiai prisėdus ant tinkamo suoliuko. Lenteles su QR kodais, nukreipiančiais į Zosės, Julijos ir kitų čiabuvių pasakojimus, rasite daugelio pamėgtose Vilniaus, Kauno ir Palangos erdvėse: rekreacinėje zonoje šalia Nacionalinės dailės galerijos, Bernardinų sode, Vingio parke, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bei Palangos Gintaro muziejaus kiemeliuose.

Lentelė su QR kodu
Foto: Gintarės Grigėnaitės / Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotr.

Pasakojimų klausymas viešose erdvėse yra Mariaus Juknevičiaus inicijuotas projektas „Čiabuvių fonogramos“. Jis pratęsia Nacionalinėje dailės galerijoje iki rugsėjo 26 d. veikiančią parodą „Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“. Autorius, karantino metu valandų valandas tiek virtualiame, tiek fiziniame archyvuose tyrinėjęs medžiagą, nusprendė neapsiriboti galerijos erdve, kuriai sukūrė atviro garso kompoziciją, ir paprastas kasdienybės žmonių istorijas priartinti prie šiuolaikinių miestiečių.

„Nelengva klausytis šių įrašų be tam tikrų išankstinių nusistatymų. Viena vertus, iki skausmo pažįstame ideologinį tautinį naratyvą. Kartais pastebime miesčioniškai kultūrai būdingą kiek ironišką požiūrį į primityvų liaudies meną (kartais toks požiūris yra pagrįstas, kartais – nepagrįstai menkinantis). Antra vertus, populiariojoje ar net alternatyviojoje kultūroje jaučiamas ir tam tikras kaimo vertybių bei estetikos atgimimas“, – pasakoja sumanytojas.

Margaritos Matulytės kuruotoje parodoje išskleidžiant trijų istorinių epochų (carinės Rusijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos, sovietmečio) gilaus kaimo panoramą, apeliuojama į svarbiausius mažojo žmogaus būties dėmenis – laiką ir erdvę. Parodoje iš čiabuvių pasakojimų, išreikštų pačių sukurtais artefaktais ir fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinktais liudijimais, audžiamas kraštovaizdis atveria kaimo žmogaus savastį, jos lėtą raidą, atidengia tykios kultūros sluoksnį.

Pasakos „Buva didžiuliai miškai“ ištrauką sekęs Hubertas – vienas iš daugybės praėjusio laiko žmonių. Nacionalinė dailės galerija kviečia artimiau susipažinti su bent vienu jų ir įvertinti tarp oficialios reprezentacijos ir autentiškos archajiškos kultūrų atsivėrusį plyšį.

Projekto svetainė: ciabuviupasakojimai.lt

Internetinio sprendimo autoriai: Ugnė Marija Makauskaitė, Laurynas Antanavičius