– Jūsų dizaino kūrimo procesas pagrįstas žaliavos, t. y. būtent metalo, pakartotinio panaudojimo principu – kūrinys gali būti vis transformuojamas į naują objektą. Žvelgiate į kūrybą per atkūrimo prizmę, priešingai nei tradicinis kūrybos ir gamybos modelis: „imk, pagamink, išmesk“. Kartą esate pajuokavęs, kad tapote aplinkai draugišku dar prieš tvarumui tampant tokiu populiariu. Kaip gimė idėja dirbti su metalu?
– Taip, tai tiesa, dirbu su perdirbama žaliava daug seniau nei tvarumas tapo pagrindine akcentuojama gamybos dalimi. Kalbant apie mano susidomėjimą metalu, turiu paminėti, kad prieš tapdamas dizaineriu ir menininku, dirbau architektu. Taigi anuomet pradėjau domėtis plieno ilgaamžiškumu kaip sudedamąja architektūrine konstrukcijų dalimi. Mane domino techniniai architektūros struktūrų aspektai, o su plieno apdirbimu jaučiausi susijęs nuo seniai – mano tėvas Jan bei senelis Bolesław taip pat dirbo su metalu.
Idėja, kurią vadinate žvelgimu per atkūrimo prizmę, buvo pasufleruota paties metalo medžiagos savybių. „Zieta Studio“ dirbame su brangiomis žaliavomis: plienu, aliuminiu ar variu. Todėl visada bandome rasti optimaliausią medžiagos panaudojimo būdą. Be to, šie metalai lengvai perdirbami, taigi gali būti puikūs žiedinės ekonomikos pavyzdžiai. Kitas raktinis žodis mūsų kūrybos procese yra monomedžiagiškumas – beveik visi mūsų kūriniai pagaminti iš vienos vienintelės medžiagos, todėl yra pilnai perdirbami.
– Sakoma, kad šiuolaikinis dizainas iš principo yra tvarus, kadangi skirtas ilgam naudojimui. Tai kvestionuojama ir šiuolaikinio meno ir dizaino galerijos „Vartai“ parodoje „Personal Scale“, kurioje dalyvaujate. Ar sutinkate su šiuo teiginiu ir ar to užtenka šiuolaikinio dizaino kūrinį vadinti tvariu?
– Ilgaamžiškumas yra svarbus faktorius kalbant apie šiuolaikinį dizainą. Tačiau ilgaamžiškumą turime tvirtai sieti su perdirbimo galimybėmis. Kuo ankščiau produktas turi būti pakeistas, tuo blogiau aplinkai. Žalos, daromos aplinkai dėl dažnos prekių ir produktų kaitos, gali būti išvengta, gaminant ilgaamžius produktus iš perdirbtų medžiagų, kuriuos ateityje taip pat būtų galima perdirbti. Norint išvengti išteklių švaistymo, turime transformuoti baigtinius, netinkamus antram panaudojimui produktus taip, kad jie galėtų grįžti į rinką naujam gyvenimui, o ne baigtų jį šiukšlyne. Tai užduotis ir dizaineriams, ir gamintojams: kurti iš panaudotų žaliavų ir pritaikyti technologijas produktų atkūrimui.
– Ką Jums reiškia tvarumas ne tik kūryboje, bet ir asmeniniame gyvenime?
– Tvarumas nuo pat „FiDU“ technologijos sukūrimo pradžios buvo vienas man labiausiai rūpinčių klausimų. Šios technologijos kūrimo pradžioje susidūriau su nepopuliaria nuomone apie mūsų monomedžiagiškumu pasižyminčius produktus, o štai šiandien daugybė kompanijų šią savybę kruopščiai vertina ir apsvarsto dėl jos lengvo perdirbimo proceso.
Mano nuomone, tvarus produktas yra ne tik pagamintas iš perdirbamos medžiagos, bet ir ilgaamžis, toks, kurio gamybos procesas yra nesudėtingas ir efektyvus. Ir „Plopp“, kurį sukūriau 2007-aisiais, ir vienas mano naujausių projektų „Ultraleggera“, sukurtas 2019-aisiais, yra pagaminti tik iš vienos žaliavos. Šie kūriniai pilnai atitinka aplinkai draugiško dizaino koncepciją. Įdomu tai, kad mano didesnių mastų meninės instaliacijos, tokios kaip viešos skulptūros iš plieno konstrukcijų „NAWA“ ar „WIR“ taip pat turi tvarumo potencialą.
Asmeniniame gyvenime taip pat stengiuosi laikytis tvarumo principų – stebiu, ką perku ir ką valgau, perku ir vartoju mažiau, atsisakau plastiko gaminių ir įsigyju išskirtinių dizaino kūrinių iš antrų rankų.
– Išradote revoliucinę FiDU technologiją – inovatyvią metalo formavimo technologiją, kurią pasitelkus 2D, t. y. plokščio metalo lakštus galima paversti 3D objektais naudojant suslėgtą orą. Kaip ilgai kūrėte šią technologiją, kaip ji pakeitė Jūsų kūrybinį kelią ir kokių naujų patirčių suteikė?
– FiDU technologiją, tuo pačiu metu kurdamas ir kitus metalo stabilizavimo metodus, tobulinau nuo 2003-ųjų. Tuo metu dirbau tyrėju ir mokymų asistentu Ciuricho technologijų institute „Eidgenössische Technische Hochschule“, kompiuterinio architektūros projektavimo skyriuje, Šveicarijoje. Pagrindinis mano doktorantūros tyrimo objektas buvo surasti lankstų ir efektyvų būdą naudoti metalo lakštus kaip konstrukcinį elementą, kartu išlaikant ir reikiamą medžiagos stabilumą.
Tyrimo rezultatas buvo stebinantis net man pačiam, kai paaiškėjo, kad ši technologija gali būti sėkmingai panaudota gaminant funkcionuojančius objektus.
FiDU yra technologija, orą naudojanti kaip papildomą elementą formuojant ir stabilizuojant metalą. Subalansuotas ir išgrynintas procesas leidžia sukurti trijų dimensijų objektą iš plokščio, dviejų dimensijų objekto.
Tai reiškia, kad dirbdami „Zieta Studio“ naudojame mažiau pačios medžiagos, o taip pat ir mažiau energijos proceso metu. Tai radikalus procesas, tačiau eidami šiuo keliu sugebame sukurti tokius produktus, kurie tampa dizaino pasaulio vėliavnešiais. Dėka FiDU technologijos, visada pradedu kūrybinį procesą su sąmoningu medžiagų fizinių ir estetinių galimybių apmąstymu.
– Žurnalas „Wire“ Jūsų dizaino darbus pavadino „ateities baldais“, esate pristatęs savo darbus Pompidou centre Paryžiuje, Pinakothek der Moderne Miunchene, Ciuricho dizaino muziejuje, Baden State muziejuje Karlsrūhėje ir kituose muziejuose, Jūsų meninės instaliacijos buvo rodomos viešosiose erdvėse, pernai turėjote parodą Kinijoje, galerijoje „ALL“. Kas Jus labiausiai džiugina – pats kūrybos procesas ar rezultatas?
– Save laikau labiau proceso dizaineriu negu produkto dizaineriu. Visuose mano projektuose labiausiai mane domina, kaip atrasti medžiagos funkcinį panaudojimą. Dirbu su metalu ir mane labiausiai kūrybiškai stimuliuoja jo savybių atradimo procesas. Kiekviename kūrinyje palieku tam tikrą erdvę laisvei – transformuoti kūrinį pagal jo paties medžiagos kuriamas taisykles. Tai reiškia, kad leidžiu medžiagai laisvai pasirinkti savo formą, ką vadinu „kontroliuojamu kontrolės praradimu“.
– Kaip matote skirtingų šalių dizainą? Ar menininkai iš vienos šalies turi panašumų ar kiekvienas dizaineris turi savo unikalumą ir neturėtume jų apibrėžti šalimis, iš kurių yra kilę?
– Visi kolekcionuojamojo dizaino darbai turi savo unikalią istoriją. Kokias istorijas perteikiate parodoje „Personal Scale“?
– „Personal Scale“ parodoje eksponuojami trys „Zieta Studio“ objektai: „Plopp“ taburetė, „Chippensteel 0.5“ kėdė ir „Tafla O“ veidrodis. „Plopp“ taburetė yra pirmas produktas, pagamintas pasitelkiant FiDU technologiją, kuris buvo pristatytas plačiajai rinkai.
Taburetė įkūnija ir žaismingumą, ir technologijos pažangumą, atsirandantį dviejų dimensijų formos plieną formuojant su vidiniu slėgiu ir paverčiant tridimensiniu objektu. „Chipensteel“ kėdės forma buvo įkvėpta XVIII a. trečiojo dešimtmečio mados klasikinio modelio, o vardas parinktas pagal anglų dailidę Thomas Chippendale.
Kėdės forma apgaulingai vaizduoja jos minkštumą dėl pūstos plieno formos. Dėka tolygiai išsidėsčiusių duobučių, meniškai išpūstas plienas imituoja netaisyklingai, tačiau apgalvotai aptrauktą apmušalo audinį. „Tafla“ yra minimalistinis veidrodis, pagamintas iš nupoliruoto metalo – taip buvo kuriami ir pirmieji veidrodžiai. Jis primena skystą metalo lašą ar vandens paviršių. „Tafla“ priklauso įvairių dydžių ir siluetų veidrodžių serijai, kurią įkvėpė natūralios formos.
Kiekvienas galerijoje „Vartai“ eksponuojamas kūrinys yra pabaigtas skirtingu būdu – tai leidžia pažvelgti į eksperimentus ir kūrybos procesus, kuriuos vykdome „Zieta Studio“. „Plopp“ taburetė yra padengta smaragdo-safyro laku iš „Gradient“ kolekcijos, „Chippensteel“ kėdė pagaminta iš neapdoroto plieno, o „Tafla“ veidrodis – iš nerūdijančio plieno, rankiniu būdu nupoliruoto iki blizgesio.
– Jūsų kolekcijos pasižymi išskirtine spalvine gama, o štai baldai tyrinėja formų ribas, perrašydami nusistovėjusias tradicinių objektų ir daiktų, tokių kaip stalai ir kėdės, taisykles. Kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas? Formos, siluetai, spalva, dydis – kaip sukomponuojate visą idėją?
– Kaip jau minėjau, svarbiausia mano kūrybos proceso dalis yra pats procesas. „Zieta Studio“ kūrinių – objektų ir baldų – formos bei spalvos ir yra proceso dokumentika, įrodymas to, kaip dirbame su metalais. Juos pjaustome, formuojame, lankstome ir pučiame į juos orą.
Asmeniškai man patinka palaikyti „medžiagos tikrumą“ savo dizaino darbuose, todėl renkuosi eksperimentuoti su natūraliomis ar permatomomis spalvomis. Darbas su laku mus privedė prie dviejų skirtingų veidrodžių kolekcijų sukūrimo: „Gradient“ ir „Transitions“. Pirmojoje susipina žalios ir mėlynos atspalviai, kurie perteikia mineralų karalystę, o antroji žaidžia su šviesos virsmo į šešėlį reiškiniu bei spalvų tapimu tamsa.
– Jūsų tyrinėjimai su veidrodžiais, kurie atrodo kaip vandens lašai ar baseino plūdurai, parodoje „Personal Scale“ lietuvių buvo priimti su dideliu įspūdžiu, o Jūsų jau minėtus baldus – „Plopp“ taburetę ir „Chippensteel 0.5“ kėdę – išbandė ne vienas lankytojas, kuriuos nustebino ir jų patogumas. Kurie Jūsų darbai dažniausiai stebina parodos lankytojus?
– Šį klausimą reiktų užduoti ne man, bet auditorijai. Man, kaip kūrėjui, estetinis rezultatas yra antraeilis. Pats kūrybos procesas man daug įdomesnis. Norėčiau, kad ir žiūrovai, ir kūrinių vartotojai matytų daugiau nei tik jų paviršių, kad pajustų jų esmę per išbaigtą formą.
Sukurtų objektų prasmė slypi pažangiose technologijose, kurios panaudotos jų gamybai, o taip pat ir išskirtiniame dėmesyje detalėms. Dėl metalo formavimo oro pūtimo būdu, kiekvienas „Zieta Studio“ kūrinys yra nepakartojamas – kiekvieną kartą gaminant metalas formuojasi skirtingai.
Šiuo metu labiausiai stebinantis mano studijos dizaino objektas yra jau minėta kėdė „Ultraleggera“, kuri yra neįtikėtinai lengva. Ši kėdė pribloškia visus, kurie susiduria su jos svoriu – ji sveria tik 1.66 kg.
