Nuo 2020 m. jį organizuojančio kultūros centro kuratoriumui pirmininkaujančios I. Vaišvilaitės teigimu, festivalis lieka ištikimas savo pirminiam pašaukimui – būti aukščiausios kultūros kokybės liudytoju Nidai ir Lietuvai, nepaisant finansavimo sunkumų bei kitų rūpesčių, neaplenkiančių vieno iš seniausių tokio pobūdžio renginių mūsų šalyje, rašoma pranešime spaudai.

Kuratoriumas – neatlygintinais pagrindais veikianti ir, pasak I. Vaišvilaitės, kuriančioji, o ne patariamoji valdyba, – vienija tarptautinę 12-os intelektualų komandą, kuri formuoja festivalio strategiją parinkdama temas ir brėždama programos gaires. Renginys tradiciškai siejamas su klasika: humanizmo idėjomis bei akademine muzika – tačiau savo programoje gvildena daugybę visame pasaulyje aktualių reiškinių nuo klimato kaitos iki demokratijos iššūkių.

Be to, pastaraisiais metais Th. Manno kultūros centras ieško naujų raiškos formų: inicijavo dar vieną tęstinį rudens renginį, skirtą visuomenės gyvenimo aktualijoms – Nidos forumą, o festivalio programą papildė kasmečiu esė konkursu studentams. Su I. Vaišvilaite kalbėjomės po jo laureatų pristatymo ir apdovanojimų: jaunų žmonių įsitraukimas į renginį ją ypač džiugina.

– Šiuo metu daug dirbate su jaunimu – dėstote Vilniaus universitete. Kokie įspūdžiai išklausius šiųmečio Th. Manno festivalio esė konkurso laureatų tekstus?

– Kaip ir pernai, du dalykai juose labai aiškūs: laisvė, o kartu su ja – ramus pasitikėjimas savo nuomone. Tema – „Kultūros kraštovaizdžiai. Pakrantės“ – nebuvo lengva. Bet rezultatas daro gerą, malonų įspūdį.

Manau, galime žiūrėti į esė konkurso dalyvius ir laimėtojus kaip į Th. Manno festivalio žodžio programos atžalyną – laureato Miko Danilevičiaus, aprašiusio karių savanorių krikštą Baltijos jūros bangose, balsas galėjo skambėti šalia profesoriaus Michaelio Northo ir Vilniaus universiteto rektoriaus Rimvydo Petrausko jų festivalio diskusijoje apie Baltijos jūros regiono literatūrines konstrukcijas ir tikrai būtų papildęs ją patirtimi, kurios nei vienas, nei kitas prelegentas neįtarė esant.

Kita vertus, esė konkursui jau penkeri metai – manau, jau galime jį traktuoti panašiai, kaip debiutų ciklą festivalio Muzikos programoje. Festivaliui tai atveria kelią jaunosios kartos link, lemia auditorijos plėtrą.

– Prieš tris dešimtmečius atkurta Lietuvos Nepriklausomybė – šiame kontekste diskutuota, ką pavyko nuveikti, nekalbant apie materialiuosius dalykus. Paminėjote jauniausių festivalio dalyvių drąsą, pasitikėjimą – ko gero, tai vienas iš svarbiausių šio trisdešimtmečio vaisių?

– Mums pavyko sukurti valstybę – tai svarbiausias dalykas. Ir šioje valstybėje, kaip liudija ir šių jaunų žmonių pasisakymai, matome nuolatines įtampas tarp sieko kontroliuoti ir siekti laisvės, tarp saugojimo bei kritiško požiūrio į tai, ką saugome. Mintys, kurios persmelkė visus tris išklausytus tekstus – kritiškas požiūris, vertinimas ir laisvė bei demokratija. Galbūt pastaruosius porą metų mes išgyvename labai skirtingo laisvės bei demokratijos supratimo konfliktinį laiką. Bet Th. Manno festivalio misijos vienas iš svarbių dėmenų yra pokalbis, dialogas – mokėjimas ne tik kalbėti, bet ir išklausyti kito nuomonę, kuri skirtinga nei tavo.

– Šiuo metu daug kalbama apie tai, kaip esą svarbu puoselėti savybes, sudarančias vadinamąjį asmeninį prekės ženklą. Kalbant apie Th. Manno figūrą, jo, kaip kūrėjo, nuomonės lyderio, visuomenės aktyvisto, prekės ženklas buvo labai ryškus. Kokias iš jo savybių prasminga vystyti festivaliui?

– Esu labai kritiška prekės ženklo sąvokai, nes ji viską suplokština iki prekės – kažko, ką galima parduoti, o kur pardavimai, ten ir rinkodara... Rinkodara čia ne prie ko, tai komercijos pasaulio dalis – ne dėl to, kad jis būtų blogesnis, bet ten veikia visai kitokie principai. Dale‘o Carnegie‘o knygą „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“ skaitė visa Sovietų Sąjunga. Šie metodai susiję su manipuliavimu, taikantis į kažką labai bendro ir paviršutiniško kituose žmonėse.

Šiuo atveju Th. Mannas nekūrė savo prekės ženklo – jis tiesiog gyveno ir gyvendamas keitėsi, permąstė savo paties idėjas, jas kritikavo ir kai kurių atsisakė. Jis – pasaulinės literatūros, vokiškos kultūros, humanizmo asmenybė. Labai istoriška, labai plačiai suvokianti kultūrą. Tai ir yra dalykai, įprasminantys žmogaus buvimą pasaulyje, kuris yra ir natūra, ir kultūra. Buvimą pasaulyje kintančiame, dažnai mums priešiškame ar grėsmingame.

Bet jeigu natūralus žmogaus tikslas – išlikti kaip gyvai būtybei, esminis mūsų tikslas vis dėlto yra išlikti savimi, nes kiekvienas esame nepakartojamas. Šiuo atžvilgiu prekės ženklo sąvoka reikštų suniveliavimą iki pirkėjo, ką žmonės instinktyviai supranta. Ir jeigu kultūra yra tik parduodama pramoga, ji neatlieka savo funkcijos.

Yra įvairių kultūros lygių, bet iš esmės, jeigu ji neužkabina esminių gyvenimo slėpinių, gimimo ir mirties, bandydama sakyti „tu negalvok, nei viena, nei kita nesvarbu“, mes vis tiek apie tai galvosime. Vienai daliai žmonių atsakyti į kylančius klausimus padeda religija, kitai, pavyzdžiui, kultūra. Tarp Th. Manno kultūros centro tikslų, kurie sutampa su Th. Manno siekiais, neabejotinai yra kalbėjimas apie gilumines situacijas ir egzistencines patirtis, apie tai, kas yra visa Vakarų kultūra. Festivalio Žodžio programoje tai atsiskleidžia per diskusijas, Muzikos programoje – universalia muzikos kalba prabylant apie gyvenimą, mirtį, meilę, pergales ir pralaimėjimus.

Manau, visus šiuos esminius klausimus savo paskaitoje, cituodamas graikų poetą Konstantiną Kavafį, šiame festivalyje išsakė monsinjoras Florianas Schulleris: kaip tu gyvenai, ar buvai situacijoje, kai jauteisi pasiekęs didžiausią pergalę? Ar patyrei meilę? Ar turėjai drąsos palikti įprastas pakrantes? Faktiškai šioje paskaitoje nusakytas visas žmogaus gyvenimas – nesvarbu, kuriame jo etape vienas ar kitas dalykas patiriamas: vienam gali tekti tai išgyventi labai jaunam, kitam – labai senam, juolab mes nežinome, kiek mums duota gyventi.

Šiuo metu, kai galime konstatuoti, kad Lietuvos intelektualusis lygis senka – tam daug priežasčių, neišskiriant ir įsivyraujančios prekės ženklo filosofijos, – festivaliui svarbu išlikti intelektualiojo gylio kokybės ir minties kultūros uostu jauniems žmonėms, kuriuos matome debiutuojant muzikos scenoje arba esė konkurse.

– Monsinjoras F. Schulleris savo pranešime taip pat minėjo, kad gyvenime būna etapų, kai ne tiek svarbu visas jo tikslas, kiek gebėjimas priimti pokyčius. Ką, kaip kuratoriumo pirmininkė, manote apie festivalio pasiekimus ir ateitį?

– Festivalis jau seniai nebėra vien Nidos reiškinys. Pradedant tuo, kad savo ištakomis jis susijęs su Thomu Mannu, kuris čia praleido tris vasaras ir paliko šiokį tokį materialų palikimą – vasarnamį. Festivalis prasidėjo kaip germanistinė iniciatyva, prie kurios ištakų buvo istorikas Alvydas Nikžentaitis, germanistė, teatrologė Irena Veisaitė, muzikologė Ona Narbutienė, vertėjas Antanas Gailius.

Pirmuosius penkerius iniciatyvos gyvavimo metus tikslas buvo gilintis į Thomo Manno keltas temas, kurių yra begalybė, pritraukti žmones, kurie studijuoja jo palikimą, papildant Žodžio programą koncertais. Per 25-erius gyvavimo metus festivalio geografija kito – dabar jis tiek temų, tiek dalyvių įvairove aprėpia visą Baltijos jūros regioną.

Antra vertus, iš estetinio kultūrinio renginio jis tapo politiniu reiškiniu – festivalyje yra lankęsi net keturi Vokietijos prezidentai, surengta labai rimtų politinių diskusijų. Įžengęs į trečiąįį savo dešimtmetį, festivalis tapo ne tik Nidos, Pamario regiono, bet ir visos Lietuvos reiškiniu. Kalbant apie muzikos programą, asmeniškai manau, kad Lietuvoje turime du klasikinės muzikos fesativalius – Vilniaus ir Th. Manno. Aišku, Nidoje nėra filharmonijos salės, bet labai laukiama iškylant naujo Nidos kultūros centro.

Festivalis reaguoja ir dirba su tuo, kas vyksta pasaulyje, per savo žmones – liepos 14 d. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje turėjome puikiausią vokiečių baritono Benjamino Appl koncertą, kuris nebūtų prieinamas Lietuvos publikai, jeigu ne tiesioginis ryšis su atlikėju per ilgametį festivalio bičiulį, kadaise čia debiutavusį dainininką Edgarą Montvydą. Festivalis pasikvietė rašytoją Olgą Tokarczuk dar prieš jai tampant Nobelio literatūros premijos laureate. Ir toks pavyzdys – ne vienintelis. Tai, kad festivalis užbėga procesams už akių, ir kyla iš jo galios – tarpdisciplininio ir tarptautinio kuratoriumo, kuris veikia kaip smegenys dėl to, kad kiekvienas jo narys ateina čia turėdamas savo ekosistemą – požiūrį, patirtį, kontaktų tinklą. Šie platesni ryšiai išlieka net tuomet, kai nebelieka juos užmezgusiųjų žmonių.

Pradėjome kalbėtis dėl bendradarbiavimo su kito vokiečio rašytojo ir Nobelio premijos laureato Heinricho Böllio fondu – svarstome drauge organizuoti kūrybines dirbtuves jauniems žurnalistams arba ekologams. Buvo džiugu sulaukti tokio pasiūlymo iš pripažintos organizacijos. Rudenį vyksiantis Nidos forumas šiemet koreguoja koncepciją ir, kaip ir Th. Manno festivalis, priims visus laisvai pageidaujančius lankytojus – tikėtina, kad ši iniciatyva taip pat suteiks naujų inspiracijų.

Deja, iš kultūros srities finansavimo tendencijų matome, kad kartais situacija matoma siaurai, tad nusistovėjusiai festivalio formai kyla grėsmių. Žinoma, didžiausias mūsų turtas yra žmonės, įsipareigoję jam ir matantys prasmę. Tad visais atvejais atrama lieka jau minėtas ekosistemų tinklas ir vidiniai resursai.

– Ar Jums tapus kuratoriumo pirmininke, teko peržiūrėti asmeninius prioritetus, atsisakyti kurių nors veiklų?

– Kuratoriumo pirmininkės pareigų ėmiausi užbaigusi diplomatinę tarnybą ir pradėdama visu krūviu dėstyti Vilniaus universitete, be to, tai sutapo su karantinu, kuris apribojo kitas veiklas. Taigi pirmininkavimą derinu su dėstytojos darbu bei naryste Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryboje, kad taip pat reikalauja nemažai laiko. Atsisakyti nieko nereikėjo, kur kas svarbiau buvo susigaudyti, ką daro ir ką dar gali padaryti kuratoriumas, išlikdamas pagalba kultūros centrui ir rasdamas savąjį modus operandi. Didelę pagalbą man suteikė buvę kuratoriumo pirmininkai – istorikė dr. Ruth Leiserowitz ir A. Gailius – bei, žinoma, kiti jo nariai. Karantinas atsiliepė ir mūsų veiklai: seniau buvo rengiami du kuratoriumo posėdžiai per metus, o visiems įprasti tapę nuotoliniai sprendimai paskatino ir mus daugiau bendrauti.

– Esate išsikėlusi sau, kaip kuratoriumo pirmininkei, konkrečią misiją?

– Ne – gal todėl, kad kokių nors virštikslų, išskyrus parašyti knygą, jeigu, žinoma, rašysis, neturiu. Esu patenkinta savo karjera ir laiminga, kad galiu dėstyti – kas irgi turi savo laiko ribą, vadovaujantis Vilniaus universiteto kriterijais, 70-ies metų. Yra dalykų, kuriuos moku daryti, turiu patirties ir ryšių, kurių kartais prisireikia, ir žinau, kaip galima išspręsti tam tikrus uždavinius. Man malonumas gyventi, galėti bendradarbiauti su festivaliu ir matyti jį kaip produktą, kurio niekas negalėtų prisiskirti vienam sau, nes tai – bendras rezultatas.

– Kurie festivalio renginiai Jums surezonavo?

– Visada labai nustebinanti ir praturtinanti Muzikos programa šiemet – tikras šedevras. Stipri ir Žodžio programa, savo auditoriją turi ir kino seansai bei parodos, savo publiką atrado Th. Manno kūrybos skaitymų formatas. Ypač džiugina tai, kad renginiuose matome vis daugiau jaunų žmonių.