Konkurso komisijai gavus daugiau kaip 100 rankraščių (bendrai prozos ir poezijos kategorijose) leidykla skelbė dvi naujienas: prozos vertinimo komisijos narių rašytojų Herkaus Kunčiaus, Rasos Aškinytės ir Danieliaus Mušinsko vienbalsiai geriausiu rankraščiu išrinktą Gretos Dirmauskaitės kūrinį „Pãžeme“ ir poezijos kategorijos rankraščių priėmimo pratęsimą.

Prieš kelias dienas poezijos kategorijos komisija – poetai Marius Burokas, Erika Drungytė ir Gytis Norvilas – iš pratęsimo metu gautų rankraščių išrinko geriausią: šiemet „Pirmosios knygos“ serijoje leidykla išleis pirmąją Mindaugo Kirkos poezijos knygą „Dangus užsitraukia ledu“.

Užduodame keletą klausimų jaunajam poetui ir kviečiame skaitytojus susipažinti.

– Laimėjote „Pirmosios knygos“ konkursą, tiek apie jus jau žinome. O ką daugiau papasakotumėt apie save? Ką norėtumėte, kad apie jus žinotų skaitytojai?

– Kažkodėl dažnai būna sunku kažką apie save pasakoti. Galbūt nelabai mėgstu atvirauti. O jeigu sausais faktais, tai esu šioks toks gamtininkas (bent pagal išsilavinimą), kilęs iš Utenos rajono, o dabar gyvenantis Vilniuje. Auginu bites, tad kartais būnu ištinęs.

– Teikėte rankraštį tik į konkurso poezijos kategorijos pratęsimą. Kas paskatino visgi atsiųsti rankraštį?

– Buvo minčių rankraštį atsiųsti ir į pirmą kartą skelbtą konkursą, tačiau viskas taip ir liko mintyse. Šiek tiek patingėjau. Šiek tiek nespėjau. Galiausiai praėjo ir terminas. Sužinojęs, kad konkursas pratęsiamas, nes komisija atmetė net 53 rankraščius, pamaniau, kad gal verta pabandyti, savotiškai pasitikrinti ar tik aš manau, kad tekstai verti knygos, ar vis tik ir kitiems taip atrodo.

Galiausiai dar ir poetas Tomas Petrulis po leidyklos įrašu apie pratęsiamą konkursą retoriškai klausė „ar dar išbėgs kas nors į aikštelę?“ – pagalvojau, kad aš, nors ir ne Sabas, bet ūgio turiu, tai kodėl gi ne.

Aišku, dabar esu apimtas savotiškos dvejonės, kad gal nutiko taip, kaip kartą man vienoje parduotuvėje: ieškojau konkrečios dovanos, nieko patinkančio neradau, o paklausus pardavėjos, ar turi tai, ko man reikia, ši atsakė, kad rinktis reikia iš to, kas yra. Tad norisi tikėti, kad komisija ir pratęsime buvo principinga, o ir kad konkurencijos būta ne ką mažiau.

– Ar nustebote sužinojęs, kad laimėjote konkursą? Ką veikėte tuo metu, kai sulaukėte skambučio iš leidyklos?

– Sunku nenustebti. Aišku, kiekvienas, dalyvaujantis kokiame nors konkurse ar varžybose tikisi laimėti, bet pats neturiu tiek pasitikėjimo savimi, kad tokią žinią priimčiau be nuostabos. Ką tuo metu veikiau? Labai neįdomi istorija – sėdėjau prie darbo kompiuterio ir braižiau plotą teritorijos, kuri bus skirta lūšies apsaugai.

– Keliais sakiniais papasakokite apie savo pirmąją knygą. Apie ką ji?

– Apie meilę. O jeigu rimtai, tai sudarinėdamas rankraštį turėjau tikslą sukurti tarsi siužetą, kuris parodytų tekstuose veikiančio asmens kaitą ir ėjimą link tam tikros ramybės. Knygoje bus keletas skyrių, kuriuose tekstai gana ryškiai turėtų skirtis savo emocijomis ir nešama žinute. Bus paklydimų ir pykčio pasauliui, bus ieškojimų, atradimų ir praradimų, galiausiai savotiško susitaikymo, ramybės ir savęs stebėjimo iš šalies.

– Kas jums yra rašymas? Kada parašėte pirmąjį tekstą?

– Anksčiau maniau, kad rašymas man yra viskas, kad be jo gyvenime lieka labai mažai prasmės, galimybės išreikšti mintis, perduoti vieną ar kitą jauseną. Rašydamas, o ypač parašęs sau patinkantį tekstą, jautiesi kažkoks pilnesnis, sąmoningesnis. Dabar sakyčiau, kad daugiau trinu, nei rašau. Atrodo nesinori kartotis, o ir vidinis kritikas pasidaręs kažkoks griežtesnis. Taip pat atrodo, kad rašyme turi būti daug drąsos, atvirumo, tad, jei galvosi viena, o rašysi ką nors kita – nieko nesigaus.

Galiausiai poezijos, tam tikros pilnatvės, dabar, regis, randu tiesiog atidaręs dūzgiantį bičių avilį, ar po žeme užkasinėdamas savo gamintą midų.

Vienok rašymas man yra gyvenimas, tik kartais kažką užrašai, o kažko ne. Pirmąjį tekstą, jei taip galima vadinti, nes buvo kažkas panašaus į „kaba voras/keičias oras“, parašiau dar anksti vaikystėje. Pamenu, kad išspausdino vaikiškas laikraštukas „Kregždutė“, bet tekstą redaktoriai buvo gerokai apšlifavę ir mano balso nelabai ten buvo likę, tai baisiai supykau ir nuo tada ilgai nieko nerašiau.

Vėliau vėl pradėjau rašyti perėjęs mokytis į gimnaziją, tačiau viskas keliaudavo į stalčių. Guli dar ir dabar keli sąsiuviniai, kuriuos net baisu atsiversti. Bet, matyt, tą etapą irgi reikėjo praeiti. Sakyčiau pirmi, normalesni tekstai atsirado studijų laikais. Bent jau dėl tų „pirmųjų“ mažiausiai gėda.

– Kas yra pirmasis jūsų kūrybos skaitytojas? Ar nebijote kritikos?

– Dažniausia tai būna draugai arba artimi žmonės, o kartais tiesiog mažai pažįstami su kuriais retai mataisi, retai bendrauji, bet kurie domisi literatūra ir turi savo nuomonę. Vengiu šviežiais tekstais dalintis su pačiais artimiausiais, nes tikriausiai labiausiai bijau šališkumo (tai yra blogiau nei kritika). Dabar, jei mokėtų skaityti, tai pirmasis skaitytojas būtų katinas – šis, tai tikrai turėtų griežtą savo nuomonę be jokių nuolaidžiavimų.

Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad kritikos nebijau. Sulaukti kritikos nejauku, tačiau, manau, ji tokia pat svarbi, kaip ir pati kūryba. Be kritikos tikriausiai liktų tik stovėjimas vietoje ir manymas, kad viską darai tobulai. Manau, gyvenime už gautą kritiką esu kur kas labiau dėkingas, nei už pagyras.

– Ką mėgstate skaityti pats? Kuriuos rašytojus įvardytumėte autoritetais?

– Žinoma, labiausiai mėgstu skaityti poeziją. Mėgstu atsiversti kultūrinę spaudą, kad ir internete ir peržvelgti vertimus, kitas publikacijas. Atrasti man negirdėtus, bet įdomius autorius. Taip pat patinka fantastika, mistika ir šiek tiek siaubo.

Dėl autoritetų sunku – yra nemažai autorių, kurių kūryba man patinka. Visų čia ir neišvardinsi. Sakyčiau, kad man svarbu net ne autorius, o tiesiog geras tekstas. Iš lietuvių autorių norisi paminėti, kad ir Eugenijų Ališanką, kurio daug tekstų yra įsiminę ir palikę stiprų įspūdį. Arba Alvydą Šlepiką, kurio knygos „Taika tavo kraujui“ ieškojau po visą Vilnių. Yra ir daugiau, bet būtų maža vietos visus vardinti.

Iš užsienio autorių buvau susižavėjęs Charlesu Bukowskiu, taip pat Dylanu Thomasu, kurio vertimų, deja, labai trūksta. Patinka Neilo Gaimano ir Stepheno Kingo kūryba, taip pat labai įsiminę Ericho Maria Remarque’o knygos (neperskaičiau tik „Gema“).

– Na, ir pabaigai, išduokite, esate labiau pelėda ar labiau vyturys?

– Sakyčiau čiurlys, nes, reikalui esant, galiu miegoti ir ore. O šiaip negalėčiau išsirinkti vieno ir čia dažnai vyksta vidinė kova – labai mėgstu ankstyvus rytus, nes jie alsuoja kažkokia ramybe ir tyla (bene daugiausia tekstų esu parašęs būtent rytais, o ir atsikelti 4 val. ryto į žvejybą nėra problemos), tačiau labai mėgstu ir ilgiau pavakaroti, nes vakarais ar naktimis viskas aplinkui nurimsta, erdvė atrodo tarsi susitraukia iki apšviesto kambario dydžio ir viskas, kas yra už jo ribų, nublanksta. Taip lieka mažiau blaškymosi, daugiau susikaupimo.