– Studijavote gaminio dizaino bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje, magistro studijas baigėte prestižinėje Eindhoveno dizaino akademijos kontekstualaus dizaino programoje, o šiuo metu esate Vilniaus dailės akademijos doktorantai. Kokias šiuolaikinio dizaino patirtis, praktikas ir įspūdžius parsivežėte iš Eindhoveno?
– Marija: Studijos Eindhoveno dizaino akademijoje man padėjo suvokti, kad nežinojimas, tam tikrų žinių ar įgūdžių neturėjimas neturėtų stabdyti ties idėja. Galima eiti žingsnis po žingsnio, aiškintis, domėtis, eksperimentuoti ir prieiti prie neįtikėtinų rezultatų. Kai kyla inspiracija, svarbu drąsiai eiti link to, nors galbūt ir nežinai, kaip tai įgyvendinti, ar koks bus galutinis rezultatas.
– Vytautas: Autorystė, subjektyvumas, individualus požiūris ir iš to kylanti idėja Eindhoveno dizaino akademijoje yra vertybės. Gali pirmą kartą dirbti su nauja medžiaga, nežinoti, kaip išgauti norimą formą, nebūti to daręs anksčiau, bet sugalvota pirminė idėja visada yra svarbiausia. Taikomųjų menų kontekste to mažiau, bet, man atrodo, kad kiekvieną kartą turi sukurti ar išrasti kažką naujo, o ne tik taikyti jau išbandytus metodus.
Kitas dalykas – Eindhoveno mokykla man praplėtė suvokimą apie dizainą. Akademija yra žinoma dėl savo konceptualumo, eksperimentinio dizaino, tačiau iš vidaus viskas atrodo dar kitaip – atsiveria daug platesnis jos vaizdas, kuriame yra ir kritinio, ir industrinio dizaino. Po akademijos baigimo mums tapo vienodai įdomūs ir nauji, ir seni daiktai, ir sulūžę, ir esantys galerijoje ar „Ikea“ parduotuvėje. Tiesiog pradėjome analizuoti visus daiktus. Taip pat svarbus ir teorinis diskursas – tai vienas iš įrankių kūriniui sukurti.
– Marija: Jei esi studentas, įmonių ir specialistų durys bendradarbiavimui bei pagalbai yra atvertos. Į studentų idėjas yra žiūrima rimtai, kadangi jie dažnai užčiuopia tai, kas mūsų laukia ateityje. Nemažai bendrakursių iš skirtingų šalių liko Eindhovene: amerikiečiai, ispanai, italai – jie tapo ten besikuriančios bendruomenės dalimi, kuri dalijasi įranga, studijos nuoma, yra palankios sąlygos net ir pradėti kurti verslą. Visi stengiasi dėl bendro gėrio ir padeda vieni kitiems.
– Esate sakę, kad judviejų kolaboracijoje sujungiate savo skirtingas dizaino praktikas, bandydami vizualizuoti vienas kitam papasakotas istorijas. Kokie žodžiai, būdvardžiai, iškylantys pirmiausiai mintyse, galėtų nupasakoti Jūsų kūrybinį procesą?
– Marija: Kaip ir kuravimo praktikoje, taip ir kuriant daiktus mūsų procesas panašus. Apie jį galvojant pirmiausiai iškyla šie žodžiai: intuityvu, asociatyvu, eklektiška, medžiagiška. Vienas kitam esame darę ir interviu – tokia buvo „Envisioned Comfort“ serijos metodologija, bet iš esmės ją galima pritaikyti visiems mūsų kūrybiniams darbams.
Kūrybinis procesas gali prasidėti nuo pamatytos medžiagos skiautės – tuomet pradedame pasakoti savo asociacijas, jas grynintis ir prieiname prie kažko apčiuopiamo, toliau analizuojame, diskutuojame apie tai, kokią žinutę skleidžiame, išryškėjusią problematiką, kaip patys ją matome ir ką norėtume pasakyti žiūrovui. Stebime, kaip mūsų fizinė dalis siejasi su mūsų idėjomis ir virsta vientisu kūriniu. Dažnai tos daiktiškos savybės, mąstymas rankomis paskuba, o tada pasiveja idėja.
– Vytautas: Kadangi ilgalaikio darbo kartu dėka dabar mums nereikia daugžodžiauti, norint suprasti vienas kitą, kūrybinio proceso pradžia gali tapti piešinys, kitas darbas, kaip Marija sakė, medžiagos gabaliukas, ar atrasta technologija – tai pagrindas konstravimui ir konteksto kūrimui. Kontekstu gali tapti funkcija, vieta, tam tikras žmogus arba forma.
– Marija: Vytautas yra labiau piešiantis, jam svarbu eksperimentuoti, o aš bandau panaudoti tą energiją racionaliai, pasiūlyti praktinius sprendimus ir išbaigti visas detales.
– Kaip prieinate prie galutinio bendro kūrybinio sprendimo?
– Marija: Kaip dizaineriai subrendome tobulėdami kartu, turėdami tas pačias įtakas. Todėl, kai jaučiame, kad darbas geras, dažniausiai tai jaučiame ir žinome abu. Nebūna, kad nuomonė išsiskiria. Tai dueto privalumas – jei objektas patinka abiem, esi tikras, kad rezultatas yra tikrai geras.
– Kiek laiko užtrunka fantazijas ir idėjas paversti į aiškų kūną?
– Vytautas: Priklauso nuo to, ką darome. Pavyzdžiui, komerciniam užsakymui, produkto sukūrimui gali užtekti poros mėnesių.
Turiu pripažinti, kad pats kūrybinis procesas yra kiek chaotiškas. Nėra konkrečių ir besikartojančių etapų. Kartais viskas susimaišo, bet toks „chaosėlis“ irgi kažkur nuveda. Jeigu būtume labai tikslūs, disciplinuoti, galbūt ir darbai būtų „sausi“, neįdomūs, mažai eksperimentiški. Reikia derinti darbo etiką, discipliną ir laisvę. Kartais sprendimai neateina taip greitai, tada poilsis tampa geriausiu būdu rasti visus atsakymus ar įsikvėpti.
– Ar Jums svarbi vieta kūrybai?
– Vytautas: Manau, kad vieta yra tikrai svarbi. Dažniausiai pati situacija diktuoja, kur tuo metu kuriame. Mums patinka dirbtuvės ir medžiagos – ne visada visą objektą padarome patys, tačiau bent jau prototipą sukuriame. Mums svarbu dalyvauti gamybos procese, prisiliesti prie medžiagų, bendrauti su konstruktore ir siuvėja, metalo meistrais ir kitais mūsų partneriais. Galiausiai, yra svarbu, kad ta vieta kinta, kitu atveju, manau, mums greitai atsibostų. Ypač man. Vieno projekto dar būnu neužbaigęs, o jau noriu daryti kitą. Marija moka labai gerai užbaiginėti projektus.
– Esate ne kartą įvertinti Milano, Paryžiaus, Londono, Briuselio ir kitų miestų dizaino parodose, apdovanoti Lietuvos dizaino apdovanojimuose „Geras dizainas“ bei patekę į įvairių šalių „ ELLE Decor“, „The Guardian“ žurnalus. Kaip Jūsų profesinį kelią keičia šie laimėjimai, kur dar norėtumėte pristatyti ar papasakoti apie savo kūrybą?
– Marija: Aš sakyčiau, kad tai yra įsipareigojimas būti produktyviam, nes tave greitai pamirš. Yra begalė talentų ir gabių žmonių, jaunesnių ir veržlesnių. Tad turi laikytis padiktuoto tempo ir neužmigti ant laurų. Bet tuo pačiu įvertinimai ir išlaisvina – idėjiškai, kai nebebijai žengti link tam tikrų kūrybinių sprendimų. Taip pat gali rinktis, kas tau yra įdomu, ir kas ne. Su didesniu dėmesiu ateina ir realizacija.
– Vytautas: Dabar, socialinių tinklų laikais, dėmesio yra tikrai daug, bet jo vertė ar nauda nėra tiesioginė. Kiekvieną pažymėjimą labai vertinu, bet man tai daugiau yra papildomas įrankis kūrybai.
– Kodėl pasirinkote kurti būtent kolekcinį dizainą? Kuo kolekcinis autorinis dizainas, kurį pristato galerija „Vartai“, skiriasi nuo industrinio dizaino?
– Vytautas: Jau studijuodami dizainą Vilniaus dailės akademijoje supratome, kad mūsų industrinis dizainas netraukia – ne dėl to, kad tai blogesnė ar geresnė kryptis, tiesiog kitokia. Industrinio dizaino užkulisiai dažniausiai yra darbas prie kompiuterio, trimatis objektas yra kuriamas dvimatėje erdvėje, apribojamas medžiagiškumas, o vadybininkas tikisi, kad šiame kūrimo procese bus sukurta 99 procentai daikto, taupant visus įmanomus kaštus. Tad kūryba čia visai kitokia. O mums yra įdomu eksperimentuoti.
– Marija: Mes kūrybiniame procese keičiame tam tikrus pirminius sumanymus, žiūrime kur mus veda procesas. Taip pat mums labai svarbi yra amato dalis, tiesioginis darbas su medžiagomis, prisilietimas.
– Vytautas: Pasirinkus medžiagas, žmones ar funkciją, padarome veiksmą ir laukiame atoveiksmio. Jei kažkas gavosi kitaip, nei tikėjomės, tai priimame. Atsispiriame nuo to ir einame tolyn. Nebandome suvaldyti proceso, o būname dialoge su tuo, ką darome.
– Marija: Kartais mums net ir patinka nežinoti, koks bus rezultatas, su kokia medžiaga dirbsime.
Vytautas: Priimti nežinojimą reikia turėti ne tik drąsos, bet ir suprasti, kad tai gali būti labai vertinga. Autorinis kolekcinis dizainas – tai unikalus žvilgsnis į daiktą. Bet kokiu atveju kūryba yra ėjimas keliu, kuriuo dar niekas nėjo. Esame panašūs į keliautojus – įsėdame į laivą ir kažkur plaukiame. Galime nebegrįžti, galime nuplaukti, atrasti, grįžti ir džiaugtis, nors galbūt visi sakys, kad tai jau seniai buvo atrasta, arba galime nuplaukti ir atrasti kažką tokio, kad visi nešiotų ant rankų. Tai rizika, kurią turime priimti.
– Vieni iš turbūt daugiausiai žiniasklaidos dėmesio susilaukusių kūrinių – „Envisioned Comfort“ kolekcija, pristatyta praeitais metais „Collectible Design“ mugėje Briuselyje, atstovaujant šiuolaikinio meno ir dizaino galerijai „Vartai“. Kas Jums svarbiausia šiuose kūriniuose? Kokią istoriją(-jas) pasakoja šie dizaino objektai?
– Vytautas: Konceptualumas mums nebūtinai yra rezultatas, sakyčiau, labiau įrankis. Kuriame taisykles ir istorijas, kurios tampa atspirties tašku ir nurodo, kaip prieiti prie formos, įeiti į santykį su pačiu daiktu. Rezultatu mums tampa jusliškumas, intuicija, medžiagiškumas. Pirminis žiūrovo įspūdis irgi yra labai svarbus.
– Marija: Mums svarbu, kad daiktas būtų paveikus ir be istorijos, be teksto. Vertiname materialumą, tad norime, kad objektai komunikuotų per daiktiškas savybes.
Deja, savo grynos fantazijos neišeina įgyvendinti, nes įsijungia racionalusis protas. Ir jeigu taip atsitiktų, kad visgi įgyvendintume savo fantaziją, tai būtų aukščiausias kūrybos taškas – pikas ir suvokimas, kad jau viską padarėme. Manau, kad kiekvienu darbu turėtume būti dar kažkiek nepatenkinti. Jeigu nebėra nei kruopelės nepasitenkinimo, tuomet jau esame išsisėmę. Taigi, supratę, kad negalėsime įgyvendinti savo fantazijos, pagalvojome, kad galime įgyvendinti vienas kito fantaziją.
Yra autoriaus istorija, ir yra kūrinį pamačiusių žmonių istorijos bei asociacijos. Sukūrus objektą jį analizuojame ir su kiekviena jo variacija gimsta naujos istorijos. Įspūdžius, kuriuos kiti žmonės papasakojo apie kūrinį, sujungiame su savo mintimis ir taip gimsta naujas pasakojimas.
Vytautas: Mums smagu klausytis žiūrovų pamąstymų, į ką daiktas pavirto po mūsų sukūrimo. Po to jis tampa nebe objektas, o subjektas.
– Galerijoje „Vartai“, kuri 2019 m. pradėjo kasmetinių parodų ciklą, skirtą šiuolaikiniam dizainui, pristatėte jau dvi tarptautines šiuolaikinio dizaino parodas. Pirmoji „Budrūs daiktai“ kalbėjo apie daiktų personifikavimą, daiktų istorijas, o „Personal Scale“, pristatyta šių metų birželio 17-ąją, kėlė klausimus pačiai tvaraus dizaino sąvokai. Koks yra Jūsų santykis su tvarumo sąvoka? Ar galima teigti, kad šiuolaikinis dizainas yra savaime tvarus?
– Marija: Ėmėmės šios temos dėl to, kad įprasta tvarumo sąvoka mūsų neįtikino. Tai nėra mūsų kūrybos ašis, tačiau turime savo poziciją ir santykį šiuo klausimu, kurį gilinome ir plėtėme. Parodoje diskutavome su kitais dizaineriais, kad pradėjus gilintis ir atsekus visą grandinę, kaip viena ar kita medžiaga buvo išgauta, kokiu būdu atkeliavusi, galima teigti, kad niekas nėra tvaru. Tai tik dar vieno produkto sukūrimas, nors ir iš mažiau žalingų aplinkai medžiagų. Keliame klausimą, o galbūt mes galime likti su senu daiktu ir naujas mums nereikalingas.
Dizaineriai kartais naiviai tiki, kad tai yra problemą sprendžiantis daiktas, bet jeigu tikrai pasigilintume – tai kartais nieko neišsprendžia ir nekeičia. Taigi, mes norėjome praplėsti tvarumo sąvoką. Tiek kuruotomis parodomis, tiek savo kūryba norime daugiau papasakoti apie daiktus, leisti žmonėms dar geriau pamatyti, suprasti gamybinius ir medžiaginius niuansus, parodyti, kad daiktas gali turėti kultūrinę vertę, apie ką labai daug kalba galerija „Vartai“. Mes kasdien esame apsupti daiktų ir dažnai žiūrime į juos, kaip į prekes ar buitinius atributus.
Tikimės, kad aplankius parodą „Personal Scale“ keisis vartojimo įpročiai, atsiras didesnis prisirišimas prie daiktų, seno daikto vertinimas. Kartais turime paieškoti ilgiau to daikto, su kuriuo nenorėsime skirtis visą gyvenimą.
– Vytautas: Parodos pavadinimo „Personal Scale“ mintis kilo iš globalios problematikos, kuria visi dalijamės, nesvarbu, kas bebūtume ir kur. Daiktų dizainas atsiranda tos problematikos kontekste. Jis įvardija savo vaidmenį per industrinio dizaino, kuris yra dominuojanti jėga, prizmę – kuriančio ir formuojančio mūsų santykį su daiktu. Vienu ypu bandoma išspręsti viską, pagaminus dar tūkstantį kitokių daiktų, kas jau savaime kelia daugybę klausimų.
Mums buvo įdomu tai, kad globalioje problematikoje sprendimai kuriami tokie, kad veiktų tūkstančius, bet daikto veikimo mastelis yra visiškai priešingas, intymus – tai dažniausiai vienas žmogus su vienu daiktu vienu metu. Iš to gimė inspiracija pavadinimui „Asmeninis mastelis“ – mums įdomiau tirti santykį su pačiu daiktu, o ne daikto santykį su aplinka. Vieną iš tvarumo didžiausių vertybių įvardyčiau ilgaamžiškumą. Tai yra to santykio pasekmė.
Kaip sukuriamas ryšys tarp daikto ir vartotojo? Įvertinti daiktą, prie jo prisirišti galima intelektiškai, susižavėjus jo konceptualumu, bet taip pat svarbu užmegzti ryšį emociškai bei jusliškai. Turime arba išgirsti istoriją apie daiktą, arba pats daiktas turi iš savęs kažką pasakoti. Autorinio dizaino objektai patys kelia klausimus ir juos vartodami bandome į tuos klausimus atsakyti. Vis daugiau sužinome apie daiktą, taip mezgasi ryšys – jis pasidaro gilesnis, tvaresnis. Sukurtas ryšys sąlygoja norą turėti ir pasilikti objektą – jis tampa mums svarbus ir artimas.
Baldų salono kontekste visas dėmesys yra skiriamas praktinei baldo panaudai ir estetikai. Galerijos kontekste mes galime sau leisti koncentruotis į baldų sukūrimo istorijas, pristatyti jų autorių filosofiją. Galerijoje „Vartai“ vedame ekskursijas, po kurių, tikimės, žmonės pažvelgia ir į savo namų erdvę kitaip. Mes kviečiame lankytojus kelti klausimus, pasakojame, ko galima ieškoti daiktuose.
– Kuravote abi šiuolaikinio dizaino parodas: kaip jaučiatės kuratorių kailyje, kai atrinkinėjate kitų dizainerių kūrinius, kai juos pristatote, pasakojate apie juos?
– Marija: Tokios patirties turėjome dar tuomet, kai Vytautas pradėjo organizuoti „Action“ kūrybines dirbtuves, kviesdamas dizainerius tiek iš Lietuvos, tiek ir iš Eindhoveno akademijos konteksto. Tai darėme net tris metus iš eilės, trijose skirtingose Lietuvos vietose – Nidoje, Panemunėje ir Vilniuje. Veikėme kontekstualaus dizaino principais, nes kiekvienoje lokacijoje, kurioje mes gyvenome, ieškojome vis kitokių, unikaliai padiktuotų kūrybinių sprendimų. Po to susipažinome su galerijos „Vartai“ komanda.
Išsidiskutavome, kokie yra vienos ir kitos pusės lūkesčiai, turimi kontaktai. Lietuvoje autorinio dizaino scena dar tik kuriasi, todėl tam tikra prasme dar reikia išsikovoti vietą po saule tarptautiniame kontekste. Tačiau, manau, kad galerijai „Vartai“ puikiai sekasi nešti šiuolaikinio dizaino vėliavą – matome, kaip reaguoja bei domisi užsienio dizaineriai tuo, kas vyksta čia, Lietuvoje.
– Vytautas: Iš tikrųjų, kuruoti parodą nebuvo nepažįstama praktika. Dar studijuodami Eindhovene, ypač ten vykusios Dizaino savaitės metu, susidūrėme su pačių dizainerių inicijuotomis parodomis bei patys tokiose dalyvavome. Grįžę į Vilnių taip pat nelaukėme pasiūlymų, o patys inicijavome ir rengėme savo kūrybą pristatančias parodas. Kartu ir atskirai dalyvavome bei lankydavomės parodose Milano dizaino savaitės metu. Visada atkeipdavome dėmesį į įvairius parodų koncepcijos kūrimo scenarijus ir kaip formuojamas bei pristatomas jų turinys.
Marija: Pirmosios parodos buvo savų darbų pristatymas, susikooperavimas su keliais draugais bei tam tikrų sąsajų su aplinka išraiška, kuri padėtų atsiskleisti darbams. Tokia buvo pradžia, o bendradarbiaujant su galerijos „Vartai“ profesionalia komanda visos idėjos išsirutuliojo į rimtą tarptautinę parodą.
– Koks yra Jūsų santykis kitų autorių kūriniais, ką reiškia Jums, kaip dizaineriams, pasakoti apie juos, atrasti?
– Marija: Parodos turinio kūrimas – privilegija. Galime, pavyzdžiui, atskleisti jaunų, kartais nedrąsių ar tinkamos progos nerandančių kūrėjų potencialą, o tai suteikia didelį pasitenkinimą.
Čia turbūt mūsų, kaip pedagogų, gyslelė. Taip pat labai gera su kitais pasidalyti savo simpatijomis – kūriniais, autoriais, kuriais patys žavimės. O jei dar tos simpatijos susiburia vienoje vietoje!
Pasirinkti dizaino kūriniai turi autorių pasakojamas istorijas, tačiau mūsų kuruotoje parodoje, atsidūrę greta kitų kūrinių, jie įgauna naujų atspalvių, į juos atkreipiamas dėmesys dar kitokiais kampais, – kuriasi naujos istorijos, atsiskleidžia dar neatrasti sluoksniai. Įsijaučiame į save, kaip į žiūrovą, ir žiūrime, kaip jį veikia vienas ar kitas objektas.
– Vytautas: Kai galerijoje „Vartai“ rengėme pirmąją parodą, buvo gana paprasta, lengva ir natūralu. Po to net nesureikšminome, kaip gerai viskas pavyko. Manau, dėka plataus profesinio dizaino suvokimo, kurį mums įskiepijo Eindhoveno akademija, mūsų, kaip kuratorių, misija pasąmoningai ir buvo komunikuoti apie daiktų pasaulį.
Tai yra mūsų, kaip 21-ojo amžiaus dizainerių, rolė, nusakanti, kad svarbu ne tik kurti naujus dizaino objektus, bet ir apie juos komunikuoti. Tai galima daryti kuriant daiktą, analizuojant jį, pristatant kūrybinį procesą bei kalbant apie kitų autorių kūrinius – mes jautriai matome daiktų pasaulį ir mums nuoširdžiai norisi apie jį pasakoti.
Kažkas mūsų klausė, ar nepavydu, kad yra pristatomi kitų autorių kūriniai. Tuomet pagalvojau, kad turbūt šiuo atveju turėtų į dienos šviesą lįsti mano, kaip kūrėjo, ego, tačiau jis nelenda, nes kuruodamas parodą aš save suvokiu lygiai taip pat kaip autorių, mylintį šią sritį ir specialybę.
– Marija: Paroda džiaugtis yra smagiau, nes nelieka asmeninio nepasitenkinimo. Galima atvirai didžiuotis, girti kūrinius. Norisi pastebėtais dalykais, darbais pasidalyti su kitais, o tai šiek tiek kitokia emocija, negu pristatyti savo naują kūrinį – tuomet jauti įtampą jį pagrįsti.
Vytautas: Be visos jausminės dalies, galime patys daug išmokti matydami, bendraudami, susirašinėdami su kitais dizaineriais. Visą tai, atrodo, grįžta atgal į asmeninę kūrybą. Kai dizaino objektai atkeliauja, išties būna tarsi Kalėdos. Juos pakuojant taip džiaugiamės, lyg pasiekę kažkokį svajonių išsipildymą. Juokaujame, kad jaučiamės kaip meno kolekcionieriai, kurių nevaržo joks biudžetas.
– Kaip šią parodą matote šiuolaikinio meno kontekste?
– Vytautas: Turime nemažai draugų, bičiulių meno aplinkoje: tiek autorių, tiek kuratorių, tiek institucijose dirbančių kolegų. Patys lankomės draugų parodose. Man yra labai smagu matyti, kad Lietuvoje, Vilniuje, šiuolaikinis menas nori vis labiau bendrauti su žiūrovu. Tai nebėra tik meno elito bendruomenės pomėgis, užsidarius savo profesionalų socialiniame burbule.
Dėl to man smagu matyti, kad yra populiarios edukacinės programos, ekskursijos parodose, kuriose lankosi ir vaikai, ir suaugę, o tai labai svarbu abiem pusėms – tiek žiūrovui, tiek ir pačiam menui. Žinoma, norint suprasti šiuolaikinį meną, reikia įdėti šiek tiek daugiau pastangų, įsitraukimo. Tai nėra lengva perteikti kiekvienam žiūrovui. O šiuolaikinio dizaino parodoje objektai savo formos ar išraiškos prasme nors ir yra keisti, bet pakankamai gerai atpažįstami, kuriuos galbūt ir pats žiūrovas turi savo namuose.
– Marija: Matome, kad autorinis dizainas žmonėms labai patinka ir parodos yra ypač lankomos. Palyginus su menu, dizainas labiau paliečia ir lydi mūsų kasdienybę, nes daiktų pasaulis mums visiems savaime yra gerai pažįstamas. Kiekvienas turime savo įžvalgas ir nebijome jų išsakyti, priešingai, nei kalbant apie meną – kartais žiūrovas gali jaustis nedrąsiai.
– Kokios yra šiuolaikinio, kolekcinio dizaino tendencijos, šiuolaikinio dizaino kūrinių ateities perspektyvos?
– Marija: Kaip ir menas, dizainas atspindi mūsų pačių gyvenimą, aktualijas. Mus supanti materiali aplinka atsispindi ir dizaino tendencijose. Todėl išskirčiau dvi pagrindines kryptis: mus supantį technologinį ir sintetinį pasaulį, bet tuo pačiu ir grįžimą prie natūralumo, archaiškumo. Pavyzdžiui, kalbant apie kulinariją, dabar maisto gamyba atsigręžia į sezoninę virtuvę, lokalius produktus. Šefai ruošia labai paprastą, gryną maistą. Kitas pavyzdys – žmonių noras išvažiuoti gyventi už miesto, pabandyti ūkininkauti, gyventi gamtoje. Tai yra šiuolaikinės tendencijos, bet paraleliai, šalia jų, esti ir technologinis pasaulis.
– Vytautas: Net ir tokioje masinės gamybos dizaino ar daiktų kultūroje pradedame matyti, kad yra daug natūralaus konteksto: atsiranda nemažai natūralaus medžio, kuris būtinai turi būti nelakuotas, interjere sienos yra dengtos molio tinku, žmonės į namų dekorą įneša daugiau gamtos elementų – natūralių smilgų ar daugiau žalumos.
Tai rodo, kad žmogus nori būti arčiau gamtos, jog ji būtų jo namų aplinkoje, ir taip yra dėl to, kad žmogus natūraliai pavargo nuo sintetinio ir kasdien mus supančio pasaulio. Žinoma, jei kalbėtume atskirai apie sintetiką, ji irgi nėra ir nebuvo savaime bloga, nes tikriausiai prieš ją buvo pernelyg daug gamtos, iš kurios žmogui jau norėjosi taip pat ištrūkti. O dabar visą tai susijungia į visumą. Tvarumo tema neabejotinai egzistuoja, ir tai yra viena jos išraiškų, kai žmogui norisi natūralių, gamtą menančių dalykų.
Net atostogas dažnai mieliau leidžiame kur nors ramiai prie ežero gamtoje, o ne kažkur kurorte, apsupti linksmybių. Tai irgi yra tiesioginė tvarumo temos įtaka.
Man asmeniškai daiktuose svarbiausia yra faktūriškumas. Tai aš matau kolekciniame, šiuolaikiniame dizaine ir apskritai jo tendencijose, nors gal tai ir subjektyvu. Eidamas gatve ir sutikęs bičiulį, kuriam ne visuomet turiu laiko papasakoti apie dizainą, aš visada kviečiu aplankyti tuo metu vykstančią dizaino parodą, sakau, kad ateitų „paganyti“ akis, nes tikrai patiks. Manau, kad šioje vietoje svarbu atskirti autorinį ir industrinį dizainą, nuo kurio mes esame šiek tiek pavargę, nes čia ir yra ta sintetika, apie kurią kalba Marija.
– Kokius šiuolaikinio dizaino kūrinius Jums gera turėti namuose?
– Marija: Kartais su Vytautu juokiamės, kad namuose atsiranda nenusisekę prototipai. Iš tiesų didelėmis kolekcijomis pasigirti negalime, nes mums visuomet buvo svarbiau investuoti į kūrybą, o ne į savo namų aplinką. Tačiau svajonių ar susižavėjimų nuo klasikinių, ikonomis tapusių baldų, iki šiuolaikinio, eksperimentinio dizaino objektų tikrai yra. Taip pat traukia ir kolegų, draugų kūriniai, kuriuos tiesiog įsimylime, nes žinome, kaip tas daiktas buvo kuriamas, kaip jis gimė, tai tampa labai brangu, todėl tokį kūrinį natūraliai norisi turėti.
Bet jei kalbėtume apie dizaino klasiką, aš savo namų kolekcijoje labai norėčiau turėti Ettore Sottsass rožinį plastmasinį 70-dešimtaisiais sukurtą veidrodį „Ultrafragola“, taip pat Toshiyuki Kita 80-tųjų šezlongą Wink. Jis man primena automobilio sėdynę ir yra labai kūniškas, nežemiškas ir iš dalies formos prasme artimas mano pačios kūrybai. Taip pat man asmeniškai svarbi olandų dizainerio Aldo Bakker kūryba. Jei galėčiau sau leisti, būtinai įsigyčiau jo darbų.
– Vytautas: Man pati gražiausia sukurta kėdė yra Marcel Breuer „Vasilijus“ – tai 1925-ųjų Bauhauzo stiliaus kėdė, tapusi tikra dizaino klasika, kuri kada nors atsiras ir mano namuose. Dar norėčiau įsigyti Pauliaus Vitkausko staliuką, kuris yra IKEA bestseleriu tapusio LACK kvadratinio staliuko interpretacija. Tai turbūt pats pigiausias staliukas, tačiau jo istorija ir gamybos technologija yra neįtikėtina, apie kurią galėčiau pasakoti ilgai.
LACK staliuko gamybai pasirinkta tam tikra technologija, kuri buvo naudojama palengvinti durims, jų vidų užpildant storu gofruotu kartonu, o kažkas sugalvojo ir padarė iš to stalviršį.
Jis yra tuščiaviduris, kurio vidų užpildo 95 procentai oro. Tai žinodamas, Paulius Vitkauskas, panaudojęs identiškas formas ir proporcijas, perdarė ir sukūrė tokį patį staliuką iš metalo masyvo, kuris sveria per 180 kg. Tai labai gražus ir šmaikštus darbas, kurį tikrai norėčiau matyti savo namuose.
