Šokį, kaip pati teigiate, dedikuojate savo mamai. Ar sunku asmeninti šokį ir atskleisti savo emocijas auditorijai stebint?

Tai yra intymu, bet aš manau, kad jeigu menininkas pasirenka kalbėti tam tikromis temomis, net jeigu jos yra intymios ir skaudžios, jis su jomis jau yra susigyvenęs ir jas išreikšti meno forma yra lengviau. Aš turiu daug gyvenimo įvykių, apie kuriuos dar negalėčiau kalbėtis nei viešai, nei su tam tikra publika, nei iš to daryti meninius dalykus. Šokti mamai ir tėčiui aš galiu, nes viduje esu susitaikiusi su mūsų santykiais bei visais dalykais, kurie yra įvykę.

Ar galima sakyti, kad pasirodymo metu paleidžiate emocijas, pareiškiate apie susitaikymą?

Galbūt pats paleidimo procesas įvyko kūrybinio proceso metu. Tai, kas vyksta scenoje, galima pavadinti tam tikra emocine, jausmų raiška, per kurią yra papasakojama emocionali istorija. Tam tikros emocijos yra paleidžiamos, išleidžiamos, nes toks tas kūrinys yra.

Ką Jums reiškia kurti mamai, kurios nematėte?

Galbūt kalbėtis su ja. Mes daugiau ir nepasikalbėsime, bet per savo kūrybą aš galiu užmegzti įsivaizduojamą pokalbį su ja.

Kaip į Jūsų pasirodymus reaguoja tėtis?

Tėtis reaguoja teigiamai. Jis žino, ko aš noriu iš savo gyvenimo, žino, kad aš noriu kurti ir man yra artimos psichologinės temos, santykiai su artimiausiais žmonėmis, todėl jis manęs nestabdo. Aš jį informavau, kad kursiu darbą apie jį, jis žinojo, kad pokalbiai su juo įrašinėjami, žinojo, kad kursiu apie mamą. Tai jis palaiko, bet nesikiša.

Į šį kūrinį karantino metu turėjote įleisti tam tikrų pokyčių – Jūsų kolega šokėjas ir fotografas Andrius Katinas, vaidinant pandemijos akivaizdoje, pavirto atvaizdu kompiuterio ekrane. Galbūt po tokių kūrybinių sprendimų galime tikėtis kažkokių pokyčių dabartinėje spektaklio eigoje?

Aš manau, kad dalykai atsiranda ir nutinka neveltui. „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“, gavęs online formatą, man atvėrė tam tikrus naujus klodus, naujas kūrybines galimybes. Tas kūrinys yra toks, koks jis yra ir koks turėtų būti. Dabar jis drastiškai nesikeis – jis bus atliekamas gyvai, tačiau kino medija, video medija, vis dėlto, išliks.

Prieš keletą metų pristatėte „Šokį dulkių siurbliui ir tėčiui“. Kurį savo kūrinį sunkiau išpildyti?

Galbūt man sunkiausia išpildyti „Šokį skalbimo mašinai ir mamai“, nes net jo kūno kalba yra labai jautri, keliauja per patiriamus pojūčius, atsiminimus – kiekvieną kartą patiriama kelionė į nežinomą žemę. O šokis tėčiui yra daugiau standartinis šokio teatro kūrinys, kuriame elementai yra labiau teatrališki.

Kodėl buities priemonės yra pasirinktos kaip svarbūs pasirodymų simboliai?

Dulkių siurblys yra paimtas dėl konkrečios istorijos – tėtis mane mokino siurbti su dulkių siurbliu. O su mama... Kadangi aš mamos nelabai atsimenu, tai skalbimo mašina atkeliavo iš pasąmonės. Ją pasiūlė ir mano kolega Paulius Markevičius – aš labai užsikabinau už šios idėjos ir įsivaizdavau, kaip šoka skalbimo mašina. Su mama nėra kažkokių istorijų ar labai gilių išmąstymų – tiesiog pakankamai intuityvus sprendimas.

Trečiąją spektaklio dalį, kurią pristatėte gegužės mėnesį, skiriate objektui ir vaikui. Ar sąmoningai įtraukiami tokie tradicinės šeimos elementai?

Kai atėjo mintis statyti darbą „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“, aš jau žinojau, kad bus šokis kažkokiam objektui ir mamai, galvojau, kad bus šokis televizoriui ir vaikui. Tai buvo sąmoningas ėjimas ir žinojimas. Man patinka, kad iš šono tai atrodo kaip tradicinę šeimą puoselėjanti kūryba ir dėl to labai skatina visus pažiūrėti šią trilogiją ir suvokti, ką reiškia šeima. Nesvarbu, ar šeima tradicinė, ar netradicinė, bet ten vyksta įvairiausi dalykai bei išgyvenimai. Tradicinė šeima toli gražu nereiškia vienintelio ir geriausio atsakymo.

Galbūt tai šeimoms veikia kaip terapija – lyg per spektaklio formas tėtis, mama ir vaikas galėtų kalbėtis, suprasti vienas kitą.

Taip, gali būti. Aš savo ryšyje su šeima pasigendu atvirumo, paprastumo – mes sunkiai galime pasakyti, kaip vertiname vienas kitą, sunkiai sakome komplimentus arba visai jų nesakome. Jaučiu, kad taip yra ne tik mano šeimoje, bet ir daugelyje šeimų, kurios mane supa. Meno kalba yra kalba, per kurią aš pati skatinu save keistis, kitaip žiūrėti į santykius ir tuo pačiu metu kviečiu žiūrovą pabūti mano ir komandos kūrybinėje erdvėje. Tai kviečia pamąstyti apie santykį, kokie mes esame jame ir kokie būname su savo artimiausiais žmonėmis.

Greta Grinevičiūtė. „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“

Nusikelkime į spektaklio pabaigą, kuomet visi žodžiai pasakyti, veiksmai bei jausmai – atskleisti. Ką darote po spektaklio?

Po spektaklio visada ištinka keista būsena – viskas pasibaigė ir jautiesi toks tarytum tuščias indas, nelabai žinai, kur dėtis. Sunku būti tarp žmonių, sunku būti vienam – labai subtili, įdomi tarpinė būsena. Vėliau būna įvairiai: būsena truputį absorbuojasi, įsilieja į žmonių ratą, būrį, tada tu pabendrauji, pasidalini įspūdžiais arba kaip tik stengiesi visiškai atitrūkti nuo to darbo ir pagyventi gyvenimą visai kitaip.

Kaip iš naujo pripildote save kūrybine energija?

Kiekvieną kartą skirtingai. Kartais nereikia nieko – ištuštėji ir prisipildai savaime. Kartais prisipildai nuo naujų kūrybinių procesų – jie taip stipriai įkvepia, kad iškarto prisipildai ir gali pilna koja žengti į kitus kūrybinius darbus. Kartais reikia pertraukos ir pabūti visai kituose dalykuose: atsijungti, paskaityti, kažkur išvažiuoti, vaikščioti su šunimis, dienų dienas nieko neveikti, vaikščioti į barus, bėgioti... Net žiūrėti į vieną tašką ir laukti, kol kūrybinė energija susiakumuliuos ir grįš. Vieno atsakymo nėra.

Ar Jus yra ištikusi kūrybinė krizė? Lyg save norėtumėte atiduoti kūriniui, bet neturėtumėte galimybės to padaryti...

Keista, bet kūrybinės tuštumos niekada nėra buvę – visada yra kažkokios idėjos ir mintys, kurias norisi įgyvendinti, išreikšti. Yra buvę milžiniški apatijos periodai, susiję su persidirbimu, kai neduodi sau galimybės pailsėti ir per vėlai tai suvoki. Save pagauni milžiniškame apatijos sūkuryje: nieko nenori, tau nieko nereikia, gyvenimas tampa prievole. Šie periodai, man atrodo, ne tik kūrėjams, bet visiems žmonėms yra labai pavojingi. Baisiausia yra ne žmogus, kuris nieko neveikia, o žmogus, kuris yra apatiškas. Reikia gerai pailsėti, nusikrauti ir vėl galima važiuoti pirmyn.

Kaip kritiškai žiūrite į savo kūrinius?

Kritiškiausia esu kūrybinio proceso metu. Kvestionuoju kiekvieną sprendimą, kiekvieną galimybę, stengiuosi iš visų jėgų suprasti, išanalizuoti visas savo pasirinktas priemones. Tuo metu perfekcionizmas yra tikrai didelis, kaip ir kritiškumas, nuolatinis klausimų kėlimas. Kai kūrinys jau atsiranda ir jis yra sukuriamas, aš nebematau prasmės kabinėtis prie to, kas jau yra. Natūralu – teatras yra momentinis menas. Tad kai tu ir tavo vizija keičiasi, analizuoti tai, kas įvyko, buvo sukurta praeityje ir dėl to save kritikuoti yra beprasmiška. Manau, kad galima išanalizuoti, suprasti ir toliau keliauti į kitus kūrybinius procesus.

Kokį jausmą norėtumėte, kad po pasirodymo „Naujasis Baltijos šokis“ festivalyje, liepos 23 dieną, išsineštų žiūrovas?

Neturiu minties ar idėjos, kaip aš norėčiau, kad žiūrovas perskaitytų kūrinį ir ką iš jo išsineštų. Man svarbiausia, kad žiūrovas sugebėtų būti kuo atviresnis – bet kokia kylanti emocija ir jausmas yra sveikintinas, galimas ir norimas. Man šiuolaikinis šokis ir menas patinka dėl atviros interpretacijos laisvės, todėl ją ir noriu palikti žiūrovui.