1809 m. vasario 12 dieną gimė anglų gamtininkas Ch. Darwinas. Šio mokslininko paskelbtos teorijos – rūšių atsiradimas natūralios atrankos būdu, t. y. žmonijos evoliucijos istorija – sukėlė tikrą perversmą ne tik mokslo pasaulyje, bet apskritai pakeitė žmogaus mąstymą. Tačiau VU Zoologijos katedros vedėjas, gamtos mokslų daktaras, prof. Rimantas Rakauskas sako, jog yra paplitęs klaidingas Ch. Darwino teiginių aiškinimas:
„Ch. Darvinas žmonėms paprastai asocijuojasi su dviem dalykais: pirma - Ch. Darwinas norėjo įrodyti, kad Dievo nėra; antra - Ch. Darwinas norėjo įrodyti, kad žmogus kilo iš beždžionės. Abu šie teiginiai yra neteisingi. Iš tiesų mokslininkas tik mėgino suvokti, kaip atsiranda naujos rūšys. O per tai jis priėjo prie globalių apibendrinimų, leidžiančių daryti prielaidą, kad žmonės galėjo atsirasti iš kažkokių į žmogbeždžiones panašių primatų arba kad gyvybė Žemėje galėjo atsirasti nepriklausomai nuo kažkokios nematerialios jėgos kūrėjo – tarkim, Dievo, jei kalbėsime apie krikščionišką pasaulėžiūrą.“
Karas dėl išlikimo
Beje, mokslininko išsakytos mintys apie kovą dėl būvio nebuvo naujos, tikina prof. R. Rakauskas: „Kovos už būvį idėją Ch. Darwinas pasiskolino iš vieno anglų sociologo, perskaitęs jo traktatą apie gyventojus, kur parašyta, jog žmonių visuomenėje konfliktai yra neišvengiami, kadangi žmonių skaičius didėja geometrine progresija, o atsigaminančių pragyvenimui reikalingų resursų kiekis didėja aritmetine progresija, o tai neišvengiamai sukelia resursų stygių.
Tad dėl jų ir vyksta kova – iš čia visokios krizės, karai ir pan. Ch. Darwinas šią teoriją pritaikė visai gamtai, o ne tik žmonių, kurie tėra maža gamtos dalelė, aplinkai. Mokslininkai suprato Ch. Darwino teiginius, tačiau iš moralinės pusės ši teorija imta traktuoti kaip Dievo neigimas. Juk jeigu rūšys atsiranda pačios, vienos iš kitų – dėl kovos už būvį ir gamtinės atrankos – tai tuomet Dievas nieko nesukūrė. Būtent todėl Ch. Darwino veikalai iki pat šių dienų traktuojami labai įvairiai, ir mokslininkai dėl jų nesutaria – vieni jo pažiūras priima, kiti neigia, tad absoliutaus darvinizmo palaikymo niekuomet nebuvo,“ – sako Gamtos mokslų daktaras R. Rakauskas.
Sliekai sūriame vandenyje
Beje, savo veikale „Rūšių atsiradimas“ Ch. Darwinas spausdina ir autobiografiją. Prof. R. Rakauskas sako, jog mokslininkas nešykšti žinių apie savo gyvenimą: „Ten jis apie save daug ką rašo – jis pats cituoja savo tėvą, vienąkart jam pasakiusį: „Niekas tau daugiau nerūpi, tik medžioklė, šunys ir žiurkių gaudymas. Padarysi gėdą sau ir visai mūsų šeimai.“ Ch. Darwinas buvo didis kolekcionierius – rinko mineralus, augalus, vabzdžius – polinkis į gamtą buvo akivaizdus.
Be to, mokslininkas buvo doras krikščionis, Dievo buvimu neabejojo, daug meldėsi ir buvo labai geros širdies žmogus. Jis laikėsi taisyklės – žudyti vabzdžius kolekcijų sudarymui negalima ir kolekcionuodavo tik tuos vabzdžius, kuriuos rasdavo negyvus. Ch. Darwinas labai mėgo meškerioti, tai netgi sliekus, kad jų gyvų nereikėtų mauti ant kabliuko, pirmiausia nužudydavo sūriame vandenyje, “ – apie garsųjį gamtininką Ch. Darwiną „Žinių radijui‘ pasakojo prof. R. Rakauskas.
Tragiškiausia amžiaus dvikova
1837 m. vasario 10 d. dvikovoje žuvo rusų poetas ir novelistas Aleksandras Puškinas. Docentas Rimantas Sideravičius sako, jog tai – vienas skaudžiausių įvykių kultūros pasaulyje: „Šūvis į Puškiną, nuaidėjęs prie Juodojo upelio Peterburgo užmiesty, buvo gal pats tragiškiausias įvykis rusų kultūros istorijoje. Puškinas buvo pirmas tikras menininkas – laisvas menininkas rusų literatūros. Poeto gyvenimo ir kūrybos laikotarpį jo kolega A. Blokas vadino kultūringiausia epocha Rusijos istorijoje.“
Tačiau paskutinis A. Puškino gyvenimo dešimtmetis buvo juodas ir niūrus - persekiojo cenzūra, finansinė padėtis buvo tragiška. Prie šių visų negandų prisidėjo ir dar viena – pasaulio perėjūnas, prancūzų emigrantas karininkas Dantesas ėmė atkakliai asistuoti A. Puškino žmonai gražuolei Natalijai. Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs poeto kantrybės taurę, ir jis iškvietė Dantesą į dvikovą.
Pirmas iššauti nespėjo
Doc. R. Sideravičius pasakoja, jog dvikovos tais laikais buvo draudžiamos, už jas griežtai baudžiama, tad A. Puškinui teko ilgai ieškoti savo sekundanto: „Tik su trečiuoju pavyko susitarti – niekas nenorėjo rizikuoti. Ir apskritai, dvikova buvo laikoma didelėje paslaptyje - ir vieta, ir jos dalyviai. A. Puškinas nespėjo pirmas iššauti - tai padarė Dantesas, sužeisdamas poetą į pilvą. Jau gulėdamas ant žemės A. Puškinas šovė į savo priešininką ir jį sužeidė – vieni sako, kad ranką, kiti tikina, kad Dantesui gyvybę išgelbėjusi munduro saga... O A. Puškino žaizda buvo sunki. Šiais laikais su tokiu sužeidimu poetas ir rajoninėje ligoninėje būtų išgydytas, tačiau tuo metu net imperatoriaus chirurgas jam niekuo negalėjo padėti. A. Puškinas per paskutines kelias dienas, nors ir kęsdamas didelius skausmus, atleido savo žmonai, dar spėjo atsisveikinti su draugais ir savo knygomis,“ - apie garsiąją dvikovą „Žinių radijui“ pasakojo doc. R. Sideravičius.
Čiapajevo žygdarbiai
1887 m. vasario 9 d. pasaulį išvydo Rusijos pilietinio karo didvyris Vasilijus Čiapajevas. Ir nors ši pavardė daugeliui asocijuojasi populiariu anekdotų herojumi, VU istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros vedėjas, docentas dr. Algirdas Jakubčionis tikina, jog V. Čiapajevas iš tiesų gyveno ir buvo tikras narsuolis: „V. Čiapajevas dalyvavo I pasauliniame kare ir pasižymėjo itin didele narsa, drąsa ir netgi buvo kelių Georgijaus ordinų kavalierius. O šis ordinas Rusijoje buvo duodamas tik už labai didelę drąsą mūšiuose ir fronte. 1917 metų pabaigoje bolševikų kariuomenė kūrėsi kaip anarchistinis judėjimas - be griežtos tvarkos, drausmės. Šį laikotarpį puikiai iliustravo V. Čiapajevas - jis buvo avantiūristiškos prigimties anarchistas, nemėgdavo nuo ko nors priklausyti. Tad, subūręs savo karius, jis beatodairiškai ir narsiai kovojo prieš baltagvardiečius.
V. Čiapajevas buvo vienas iš tų, kurie, kalbant mūsų laikų terminais, sugebėjo sėkmingai formuoti savo įvaizdį – dažnai kitiems pasakodavo, koks jis drąsus, tvirtas ir pan. Nors filmuose paprastai jį rodo ant žirgo, iš tiesų V. Čiapajevas mėgo važinėti savo automobiliu, kuris buvo bene vienas pirmųjų to meto Rusijoje. Trumpai tariant, jis kūrė savo, kaip kieto, drąsaus, bravūriško vyruko įvaizdį ir būtent dėl to iki šiol išliko žmonių atmintyje,“ – apie narsųjį Rusijos didvyrį, ilgainiui virtusį anekdotų herojumi V. Čiapajevą pasakojo doc. A. Jakubčionis.
12 proc. degtinė
1834 m. vasario 7 d. gimė Rusijos chemikas Dmitrijus Mendelejevas. Vienas didžiausių jo atradimų – periodinė chemijos elementų lentelė, kuri numatė iki šiol atrandamų naujų elementų buvimą. Tačiau VPU docentė Audronė Gesenienė pažymi, jog tuo pat metu beveik tokios pat lentelės gimė ir kitų mokslininkų galvose: „Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos mokslininkai taip pat sukūrė panašias lenteles. Todėl tik Rusijoje, o ir pas mus, kas mokėsi tarybinėje mokykloje, periodinę cheminių elementų lentelę žinojo kaip Mendelejevo lentelę. Kitose šalyse, taip pat ir šiuolaikinėje lietuviškoje mokykloje, ši pavardė pavadinime neminima“.
D. Mendelejevo pavardė siejama ne tik su chemija. Pasakojama, kad būtent šis mokslininkas išrado klasikinę degtinę, degtinės standartą. Iki tol žmonės gėrė ne stipresnius nei 12 proc. gėrimus. Tačiau doc. A. Gesenienė tokias kalbas vadina niekuo nepagrįstomis: „Turbūt šią legendą sukūrė degtinės gamintojai – jiems labai naudinga skelbti mokslininko pavardę. Tačiau sieti D. Mendelejevą su degtine nėra jokio pagrindo – oficialūs, rimti šaltiniai to nepatvirtina. Vienintelis dalykas, kur galima įžvelgti šiokį tokį ryšį, yra mokslininko disertacija, kuri vadinosi „Apie spirito jungimąsi su vandeniu“. Tačiau apie jokią degtinę jis ten tikrai nerašė ir nenagrinėjo jos biocheminių savybių,“ – tikina VPU docentė A. Gesenienė.
Gimtadienis ligoninėje
Gimtadienis Lietuvos padangėje – 1932 m. vasario 8 d. pasaulį išvydo vienas žymiausių šalies krepšinio trenerių Vladas Garastas. Deja, savo 74–ąjį gimtadienį krepšinio specialistas sutiko... ligoninėje. Sako, nieko baisaus, tiesiog tikrina sveikatą. O visos jo mintys net ir čia sukasi apie krepšinį: „Visuomet galvoju apie darbą“, - sako V. Garastas, šiuo metu einantis šalies krepšinio federacijos prezidento pareigas.
Jo kelias į didįjį sportą prasidėjo gimtuosiuose Biržuose: „Čia buvo gilios krepšinio tradicijos – žmonės domėjosi šiuo žaidimu, kiekvieną savaitgalį eidavo į varžybas. Tą populiarumą, matyt, lėmė stiprus žaidimas ir pergalės - tuo metu labai garsus buvo klubas „Biržų vilkas“, laimėjęs net prieš Kauno „Perkūną“, kuriame žaidė keturi Europos čempionai. Mane, jauną vaikiną, tai labai žavėjo.“
Adrenalino jūra
V. Garastas, jaunystėje ir pats išbėgdavęs į aikštelę, pripažįsta, jog trenerio darbas – labai sudėtingesnis: „Pačiam žaisti yra vienas malonumas. O treniruoti yra sudėtinga. Nes kai pats žaidi, tai žinai ir darai viską, kas priklauso tik nuo tavęs. O treniruodamas esi priklausomas nuo dešimties žmonių ir ta priklausomybė, kai negali atsakyti tik už savo veiksmus, yra baisus dalykas. Pasakysiu atvirai – trenerio darbas nežmoniškai sekina. Dabar labai madinga kalbėti apie adrenaliną – žmonės šoka su guma nuo bokštų – bet mane juokas ima. Pasėdėtų jie pusantros valandos trenerio kėdėje per varžybas, kuriose žaidimas vyksta taškas į tašką, ir taip dešimt metų – tai jie prigertų tam adrenaline. Būna rungtynių, kuomet atsikeli visas šlapias nuo įtampos - atrodo, buvai į vandenį įkritęs. Trenerio darbą aš lyginu su darbu anglies kasyklose, dar kiti trenerio kėdę vadina elektros kėde. Kita vertus, aš nepripažįstu trenerių bėgiojimų palei šoninę liniją, atsiklaupimų ir pan. – visa tai cirkas. Geras treneris sėdi ir galvoja, galvoja, galvoja,“ – tikina vienas žymiausių visų laikų Lietuvos krepšinio trenerių, daugiau nei 10 metų treniravęs pergales skynusį Kauno „Žalgirį“, taip pat ir Lietuvos rinktinę.
Atsisakė Nobelio premijos
1890 m. vasario 10 d. gimė poetas ir rašytojas Borisas Pasternakas. 1957 metais Vakaruose, be sovietinės valdžios žinios buvo išleistas B. Pasternako romanas „Daktaras Živago“, kuriame išsakytos kritiškos idėjos apie tuometinę sistemą. Po metų už šį kūrinį, taip pat ir kitus jo darbus autoriui buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Paskelbus šią žinią, sovietinė valdžia pradėjo tikrą puolimą prieš B. Pasternaką – jis buvo šmeižiamas spaudoje, jį pasmerkė rašytojų sąjunga ir pan. Neatlaikęs šio spaudimo, rašytojas Nobelio premijos teikimo komitetui nusiuntė telegramą, kurioje paskelbė atsisakąs premijos. Ir tik 9 dešimtmečio pabaigoje, pradėjus keistis politinei santvarkai, B. Pasternakui skirtą Nobelio premiją atsiėmė jo sūnus.
Jėzus Kristus – juodaodis?
Vasario 6–oji – nacionalinė šventė Jamaikoje. Šią dieną 1945–aisiais gimė garsusis reggae atlikėjas Bobas Marley, vadinamas Reggae Karaliumi, Trečiojo Pasaulio Superžvaigžde, revoliucionieriumi, Rasta Pranašu.
Reggae - ne tik muzika. Šis stilius atspindi rastafari filosofiją. Rastafarizmo judėjimas (šis pavadinimas kilęs iš imperatoriaus vardo - Ras Tafari) prasidėjo Jamaikoje tarp juodaodžių darbininkų ir valstiečių praėjusio amžiaus 4 dešimtmetyje. Šios filosofijos išpažinėjai skelbė, kad Jėzus Kristus bei kiti pirmieji krikščionys buvo juodieji, ir tik vėliau baltieji sąmokslininkai neva istoriją perrašė (beje, ši nuomonė paplitusi ir tarp juodaodžių krikščionių). Rasta pasekėjai skleidė jamaikiečių išsivadavimo iš kolonijinio režimo idėjas. B. Marley tapo tarptautiniu rastafari pranašu - jo muzika išplatino šį judėjimą visame pasaulyje ir šiandien pasekėjų gretose yra įvairiausių nacijų ir odos spalvos žmonės, o rastafarizmo idėjos traktuojamos kaip asmens laisvės, sąlyčio su etninėmis šaknimis ieškojimas.
Rastamanai yra vegetarai, klauso reggae stiliaus muzikos, rūko marichuaną ir nešioja raudonos, geltonos bei žalios spalvos drabužius. Neatsiejamas rastamanų simbolis – ilgos kasytės - dredai. Šis žodis reiškia laisvę, protestą, siekį išsilaisvinti iš socialinių gniaužtų.
Šiais metais vienas žymiausių rastamanų, reaggae legenda Bob Marley švęstų savo 61-ąjį gimtadienį. Deja, atlikėjas mirė vos 36-erių, pakirstas vėžio. Tačiau jo idėjos ir muzika iki šiol sulaukia milžiniško dėmesio visame pasaulyje.
Vienu sakiniu
1828 m. vasario 8 d. gimė prancūzų rašytojas Jules Vernes. Jis yra mokslinės fantastikos žanro pradininkas. J. Vernes rašė apie keliones ore, kosmose ir po vandeniu dar gerokai prieš kelionėms oru bei povandeniniais laivais tampant kasdieniu dalyku. Žymiausios prancūzų kūrėjo knygos – „Kapitono Granto vaikai“, „Kelionė į Žemės centrą“, „Aplink Žemę per 80 dienų“ - davė peno daugeliui mokslinių darbų.
1870 m. vasario 7 d. gimė austrų psichoanalitikas Alfredas Adleris. Jis yra termino „nevisavertiškumo kompleksas“ autorius. Beje, A. Adleris tikino, jog šis kompleksas netgi naudingas, nes žmogus, spręsdamas savo problemas, yra priverstas tobulėti.
1878 m. vasario 7 dieną mirė belgas Adolphas Saxas, išradęs saksofoną.
1899 m. vasario 6 d. Ispanija už 20 mln. dolerių Amerikai pardavė Kubą, Puerto Riką, Guamo salą ir Filipinus.
1910 d. vasario 12 d. pačiais jauniausiais tėvais pasaulyje tapo pora iš Kinijos – jai 8-eri, jam – 9 metai.
1912 m. vasario 6 d. gimė Adolfo Hitlerio žmona Eva Braun. Gyvenę kaip meilužiai, jie susituokė dieną prieš nusižudydami viename Berlyno bunkeryje.
1964 m. vasario 7 dieną Bitlai pirmą kartą atvyko į JAV. O 1969 m. vasario 8 d. Londono ligoninėje Georgui Harrisonui pašalino anginą, kuri buvo sunaikinta, kad niekas negalėtų jos parduoti.
1990 m. vasario 7 d. pradėtas leisti laikraštis „Šiaurės Atėnai“, redaguojami Arvydo Juozaičio, Sauliaus Stomos ir Sauliaus Šaltenio.
1996 m. vasario 10 d. į šachamtų istoriją įėjo IBM kompiuteris „Deep blue“, nugalėjęs pasaulio čempioną Garį Kasparovą. Tai buvo pirmas kartas, kuomet žaidžiant pagal klasikines turnyro taisykles mašina prie šachmatų lentos įveikė pasaulinės klasės žaidėją.
„Laiko vinys“, penktadieniais 10.10 val. ( kart. 19.10 val., sekmadienį 10.05 val. ).
