„Besimaudydamas prie ežero sutikau vieną vyriškį, jo vardas Virginijus. Jis man ir sako: „Aš jus pažįstu, esate plataus diapazono artistas. Vaidinat ir komedijose, ir tragedijose, man patinkat.“ Nors save matau kaip tragiškesnių vaidmenų kūrėją, bet išgirdęs šį pasakymą atsigręžiau atgal. Ir tikrai, esu sukūręs nemažai komedijinių vaidmenų. Vienas jų, kuris man labai patinka – Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“, kurį pastatė Kazimiera Kymantaitė. Vaidinau Adolfo Večerskio pastatyme „Meilė pagal grafiką“, „Domino“ teatre. Šis spektaklis ilgai ėjo, buvo gera kompanija – visada suvaidindavome vienu įkvėpimu. Dar ir daugiau yra tokių vaidmenų... Ko gero, pagalvojau, kad tas Virginijus teisus“, – svarstė V. Rumšas.

Lengvo kelio neieško

Dramatiški ir tragiški vaidmenys kupini emocinės įtaigos, reikalaujantys vidinio smarkumo, nuoširdaus atvirumo. Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Hamletas“, sukurtame pagal vieno garsiausių rašytojų Williamo Šekspyro tragediją, V. Rumšas atliko Klaudijaus vaidmenį, kuris žvelgiant iš šalies, iki beprotiškumo sunkus.

Tą pripažįsta ir pats aktorius, sakydamas, kad šis vaidmuo jam daug kainavo. Čia pat priduria, kad anglų teatrologai aktoriaus amatą teatre prilygina šachtininko darbui: „Nesu iš tų žmonių, kurie atsainiai žiūri į savo darbą, galvodami, kad gal „ai, čia chaltūra, galima lengviau suvaidinti“ – ne, šitai man neišeina... Žiūrint nuo galo – Rumšas ir genijai E. Nekrošius, W. Šekspyras – ta eilutė man labai patiko. Supratau, kad genijų darbus bežiūrėdamas gali kaskart juos interpretuoti įvairiai. Kartais galima pamatyti tą patį spektaklį visai kitaip, jis turės kitų atspalvių – vis naujesnis ir naujesnis, jei mes, artistai, tą dieną netingim.“

Nutinka taip, kad artistai tingi? – nustembu. „Visaip būna. Bet pasakysiu, kad šviesaus atminimo E. Nekrošius taip viską sudėliojo, kad buvo sunku tingėt, neišeitų niekaip“, – šypsodamasis sakė V. Rumšas.

Aktorius vardijo ir kitus spektaklius, kuriuose atliko dramatizmu dvelkiančius pagrindinius vaidmenis. Tarp jų naujausias Jono Vaitkaus spektaklis, „Didysis kelias“ pagal Augusto Strindbergo pjesę, kurio premjera įvyko praeitų metų lapkritį. Iš senesnių – Irenos Bučienės režisuotas pastatymas „Emigrantai“, 1989.

Jei nesurandi „razinkėlės“, kankinsies visą laiką

Ant scenos stovintis aktorius su žiūrovu dalijasi emocijomis, patirtimis. Paklaustas, ar netenka patirti baimės, kad neturėsiantis, ko duoti žiūrovui, V. Rumšas sakė, kad viskas prasideda nuo pjesės skaitymo, repeticijų – jeigu surandi kažką paliečiančio, tai labai gerai. „Jei tave sujaudina – nuo šito momento prasideda ėjimas į pjesę kartu su režisierium. Jei nesurandi tos „razinkėlės“, kankinsies visą laiką. Tada tau spektaklis eis „per dantis“. O tokių spektaklių buvo“, – prisipažino aktorius.

Bepigu vaidinti per premjerinį spektaklį, tačiau juk tie patys pasirodymai vėliau seka vienas po kito. Tačiau V. Rumšas viename savo interviu yra išsklaidęs nusibodimo, įkyrėjimo neigiamą atspalvį – esą su kiekvienu pasirodymu geras aktorius tobulėja.

„Kaip kitaip įmanoma? Kai plaukikas neria į baseiną, jis turi plaukt. Kuo greičiau plauksi, tuo daugiau azarto. Taip ir čia – tuo daugiau jausmų – žiūrovui, pačiam sau. Kiekvienas norime būti ne pirmu, bet laimingu! Sunku, bet jei padarei daugiau nei galvojai (matyt, čia tas momentinės laimės pojūtis), kai salėje tyla, kai junti, kaip visi žiūrovai alsuoja kartu su tavim – tuomet viskas pavyko. Ir publikai gerai, ir man gerai – sunku nupasakoti tą jausmą“, – apie bendrą vienas kito pajautimą kalbėjo V. Rumšas.

Jei žiūrovas kartu su aktoriumi spektaklio metu pajaučia tą patį, V. Rumšo manymu, tokiu atveju pasiekiamas energijos pikas.

„Taip dažniausiai būna per monologus. Nors žiūrovas greičiausiai po spektaklio neprisimins išgirsto teksto pažodžiui, užtat kuo puikiausiai žinos, ką tuo metu jautė. Na, galbūt atsimins paskutinį monologo žodį... Pavyzdžiui, Klaudijaus monologo gale sakoma: „Gal viskas bus gerai“. Žodžiai yra žodžiai – emocijų viršūnėse, ten jie pasirodo“, – kalbėjo pašnekovas.

Tačiau teatre, regis, ir tyla aukso vertės? „Šitą tylą reikia ne iškovoti, jai reikia atsiduoti, atiduodi visą save iš esmės, tada atsiranda, gal per skambiai pasakysiu, sielų bendrumas. Tai labai brangu. Lygiai taip pat ir gyvenime – jei bendrauji su žmogumi ir nejauti jo sielos, tai nieko nebus – gali bėgt laukais. Bet jei jauti jo sielą, žemaitiškai sakyčiau dūšią – tada yra malonu gyventi, gali sakyti, kad dalelę laimės ir suradai“, – aktorystės dovanojamais džiaugsmais dalijosi V. Rumšas.

„Kai plaukikas neria į baseiną, jis turi plaukt. Kuo greičiau plauksi, tuo daugiau azarto. Taip ir čia – tuo daugiau jausmų – žiūrovui, pačiam sau. Kiekvienas norime būti ne pirmu, bet laimingu!“
Vytautas Rumšas


Dienoj trūksta laiko

Teatralai vis garsiau ima kalbėti apie per karantiną patirtus sunkumus, veiklos trūkumą. Tačiau V. Rumšas tikino neturintis kuo skųstis, pabrėždamas, kad jam yra priešingai – vis pritrūksta laiko, nors spektakliai ir nevyksta.

„Dienoj trūksta laiko. Kas čia tada yra? Vadinasi, esu užsiėmęs, tuo ar anuo. Galvoje gimsta įvairiausi planai, juos palengva pradedi vykdyt, tada atsiranda ėjimas. Negali sėdėti ir laukti – vis tiek žmogus turi kažką veikti... Viskas ateina priklausomai nuo tavo ketinimų – jeigu jie nuoširdūs, tikri, palankios situacijos pačios atsiranda – kyšt ir paduoda – prašau, imk. Ir imi. Tada viskas ir prasideda (tai, kas mums, atseit, nesuprantama). Gyvenime turiu masę pavyzdžių, kai emocionalūs, dori ketinimai virsta realybe“, – kalbėjo žymus aktorius.

Bet kokioje situacijoje, V. Rumšo pastebėjimu, žmogus turi „nepamesti“ savęs, neišsigąsti. „Kai meluoji – griauni save ir prisišauki ligą. Ar čia maras, ar čia karas – svarbu neturėti minusinių ketinimų. Nuo Didžiojo Kūrėjo – būti kūrėju, o ne griovėju. Kai meluoji, apsimetinėji – griauni save“, – pažymėjo jis.

Aktoriaus darbe taip pat tenka apsimesti, įlysti į kito kailį, tačiau, V. Rumšo įsitikinimu, šitame momente savigriova negresia. Teatro mene, anot jo, itin svarbus paties aktoriaus santykis su personažu, požiūris į jį: „Tarkim, vaidindamas „Žaldokynėje“ Sidabrą – tą herojų ir užjaučiu, kartu ir myliu, ir lengvai šaipausi iš jo. Tarybinio ūkio ūkvedys – machinatorius ir sukčius, bet meilės reikaluose – nuoširdus. Tas pats ir su „Hamleto“ Klaudijumi – nesistengiu jo parodyti vien tiktai juodai ar vien tiktai baltai, yra ir daugiau kampų.“

„Kai meluoji – griauni save ir prisišauki ligą. Ar čia maras, ar čia karas – svarbu neturėti minusinių ketinimų. Nuo Didžiojo Kūrėjo – būti kūrėju, o ne griovėju. Kai meluoji, apsimetinėji – griauni save“
Vytautas Rumšas


V. Rumšas tikino niekada nesvarstęs apie profesijos pakeitimą, tačiau lūžiai aktoriaus karjeroje, anot jo, didžiąja dalimi priklauso nuo režisierių. „Būna, ateina tokie režisieriai, kurie kelia mažus uždavinėlius, o būna – ir dvylikos aukštų. Jeigu sąžiningai iš savęs pareikalauji – tada ir atsiranda nauji vaizdai savyje, tada prasideda pats įdomumas. O jų yra, tokių režisierių“, – pastebėjo teatralas.

Kartais nutinka ir taip, kad aktoriui vaidmuo neįkandamas. „Būna – neįkandi, neįkandi, bet bandai. Kai perkandi – va, tada kai perkandi... Aaah. Kaip įdomu įveikti tai, kas tau nemalonu ir nesuprantama! <...> Ta abejonė tave įsodina į traukinį, tu važiuoji. Tas bandymas įveikti tekstą, suprasti žmogų, save patį – tai kilimas, nors ir sunkus. Eini per save, bet įpusėjus tą kelią atsiranda tau malonūs dalykai. Deja, taip būna retai“, – su profesijos subtilybėmis pažindino scenos profesionalas.

Teatrui atidavė save visą

Kolegos V. Rumšui negaili pagyrų teigdami, kad aktorius išsiskiria puikiu gebėjimu „vertėjauti“ – kolegoms išaiškina tai, ko iš jų tikisi vienas ar kitas režisierius. Visgi V. Rumšas dirbti režisieriumi nenorėtų, nors yra sėkmingai režisavęs net keliolika spektaklių.

„Galiu pasakyti tiek – Pažaislio muzikos festivalio rėmuose aš esu pastatęs dvylika spektaklių, jie visi man yra labai brangūs. Dėl ko? Dėl to, kad man pavyko susikalbėti su savo kolegomis artistais, man niekada nereikėdavo jų nei prievartauti, nei apgaudinėti. Dievas davė, mūsų artistai ypač talentingi“, – pastebėjo jis.

Taip pat V. Rumšas yra režisavęs spektaklius pagal Ingmaro Bergmano kūrinius „Intymūs pokalbiai“ ir „Scenos iš vedybinio gyvenimo“.

„Į visus spektaklio finalus žiūriu su didele viltimi, dedu pliusinį ženklą, tai ne desperacija, ne tragedija. Galbūt todėl, kad mano zodiako ženklas Šaulys, į viską žvelgiu iš optimistinio kampo. Ar noriu būti režisieriumi? Ne. Tačiau šitie spektakliai man yra grožis! Juos ilgai išnešiojau savyje, tada kur kas lengviau ir paprasčiau dirbti su aktoriais, jie savimi pripildo spektaklį. Apie režisūrą negalvoju, norisi būti kartu su artistais, kartu dirbti. Šitoks buvimas yra prasmingas visiems – ir man, ir aktoriams. Kartu kurti didelė laimė“, – atviravo teatro legenda.

Visai neseniai aktoriui įteiktas Ordino už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius, Vyriausybės kultūros ir meno premija. Visgi teatro bendruomenė gūžčioja pečiais – apdovanojimų ir dėmesio garsus aktorius, anot jų, nusipelno daug daugiau. Kurgi pūpsot „Auksiniam scenos kryžiui“, jei ne ant V. Rumšo kaklo?

„Kai Nekrošius pastatė „Hamletą“ pagalvojau: na, iš tikrųjų... Bet paskui nuvariau tą mintį. Nebuvo jokios nuoskaudos, tiesiog savęs paklausiau: negi čia aš taip nieko tokio įsimintino ir nepadariau? Bet paskui numojau ranka, ai, po perkūnais. Kai reikės atsiskaityti tenai, viršuje (vis tiek reikės), tai daug svarbiau. Grįžtu prie melo ir sąžinės temos – tada susidėlios viskas į savo vietas, arba net dėliojasi ir šioj žemėj. Beje, iš Klaudijaus monologo: „<...>Bet ten viršuj ne taip, tenai jokie gudravimai negelbsti, tiesa visoj nuogybėj atsiskleidžia – ir mes akis į akį suvesti su savo nuodėmėm, turime patys save pasmerkti <...>“. Vis dėlto, teatrui atidaviau save visą. Sąžiningai tarnavau teatrui ir žmonėms“, – sakė V. Rumšas.