„Knygą dar vos tik pradėjau rašyti, mąstau, kokia ji turėtų būti, dėlioju struktūrą. Temą, galima sakyti, pasufleravo pandemija. Kalbinsiu įvairių sričių menininkus (ne tik teatro ar kino) apie gražiausius jų gyvenimo metus. Manęs dažnai klausia, ar nenorėčiau rašyti autobiografijos. Ne, nenoriu, tačiau šitoje knygoje visgi norėsiu prisiminti ir savo gražiausius gyvenimo metus, studijų laiką. Knygą taip ir pavadinsiu „Gražiausi gyvenimo metai“. Ir vėl pavadinime žodis „gyvenimas“, kaip ir kitų mano rašytų knygų pavadinimuose“, – pati stebisi knygų autorė.

Svajonių vaidmenys – laimės, sėkmės dalykas

Studijų metais, kaip prisiminė G. Baikštytė, atrodė, kad dar visko privaidinsi, viskas laukia priešaky.

„Atsimenu kaip mums, savo studentams, žymūs pedagogai, šviesaus atminimo Sergejus Bondarčiukas ir Irina Skobtseva sakydavo: vaidinkit etiudus, kokius tik norit vaidmenis, nes tik dabar turit tokią galimybę, o kai baigsit studijas, jums gal niekas gyvenime nepasiūlys svajonių vaidmenų. Tada, aišku, į tokias jų kalbas itin nekreipėme dėmesio – visiems atrodė nesąmonė, juk dar prisivaidinsim, visko bus. Vėliau gyvenimas parodė, kad jie buvo teisūs. Reikėjo savo svajones įgyvendinti dar bestudijuojant, nes iš tiesų, svajonių vaidmenys – laimės, sėkmės dalykas“, – apie vertingas pamokas kalbėjo aktorė.

Aktoriaus specialybė nežemiška, reikalaujanti daug jėgų ir atsidavimo, kaip jauni žmonės ryžtasi tokiam sunkiam keliui? „Mano laikais nebuvo mados būti modeliais, nors man ir tai teko patirti. Tuo metu visos jaunos merginos norėjo būti aktorėmis. Kinematografijos institute į aktorinį buvo labai didelis konkursas – 200 norinčių į vieną vietą, suvažiavę ne tik iš tuometinės Sovietų sąjungos, Rusijos, bet ir užsienio. Į mūsų kursą įstojo ir viena čekė. Penkiolikos studentų kurse, kaip juokaudavo, buvo dvi užsienietės – aš ir čekė, visi kiti iš Rusijos“, – į studijų laikus nusikėlė pašnekovė.

Gražina Baikštytė
Foto: Vaiva Abromaitytė


„Kinematografijos institute į aktorinį buvo labai didelis konkursas – 200 norinčių į vieną vietą, suvažiavę ne tik iš tuometinės Sovietų sąjungos, Rusijos, bet ir užsienio. Į mūsų kursą įstojo ir viena čekė. Penkiolikos studentų kurse, kaip juokaudavo, buvo dvi užsienietės – aš ir čekė, visi kiti iš Rusijos“
Gražina Baikštytė


G. Baikštytė neslėpė, nebuvo taip, kad ji nuo pat vaikystės būtų svajojusi tapti aktore, bet kinu labai domėjosi. „Dar besimokydama mokykloje stengdavausi pasižiūrėti visus filmus, kurie pasirodydavo verti, rinkdavau kino žurnalus, aktorių nuotraukas, tačiau niekada negalėjau pagalvoti, kad pati galiu būti aktorė! Atrodė nepasiekiamas pasaulis – kažkoks kosmosas, ne man. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad mane pradėjo kviesti filmuotis dar iki VGIK'o, iš pradžių Lietuvoje teko nusifilmuoti keliuose filmuose epizoduose, o paskui pradėjo plaukti pasiūlymai iš kitų kino studijų – Moldavijos, Estijos, Baltarusijos ir net Sverdlovsko, kur vaidinau jau didesnius vaidmenis, tad iki VGIK'o jau buvau nusifilmavusi penkiuose filmuose, – karjeros pradžią nupasakojo pašnekovė.

Tuo metu, pasakojo ji, ir pagalvojusi, kodėl gi nepabandžius stoti į Kinematografijos institutą. „Lietuvoje ruošė tik teatro aktorius, o aš norėjau būti būtent kine, užtat išdrįsau nuvažiuoti į Maskvą. Jei nebūčiau įstojusi, vargu ar būčiau vėl bandžiusi po metų... Nemanau. Bet gan lengvai įstojau iškart, tad nebereikėjo dėl to sukti galvos. Mano tėvelis buvo literatas, todėl galvojau studijuoti lietuvių arba anglų kalbą, apie aktorystę nedrįsau svajoti, bet likimas kitaip viską sudėliojo“, – pasvarstė G. Baikštytė.

Dar bestudijuodama būsima aktorė gaudavo daug pasiūlymų filmuotis, tačiau tekdavo jų atsisakyti.

„Kurso vadovas S. Bondarčiukas neigiamai žiūrėdavo į tokius dalykus, buvo įsitikinęs, kad tokia patirtis „sugadins“ neparuoštą aktorių. Vieną populiarų aktorių priėmė į antrą kursą, kuris buvo filmavęsis „Nesugaunamųjų nuotykiuose“, bet po metų, deja, pašalino, nes S. Bondarčiuko manymu, jis jau buvo susiformavęs aktorius ir jam nebėra ko mokytis. Per visus ketverius studijų metus tik viename filme nusifilmavau – gavusi leidimą. Reikėjo atsiklausti, kad leistų nusifilmuoti Algimanto Puipos filme „Atpildo diena“. Po VGIK'o galėjau filmuotis laisvai, kur tik noriu“, – dalijosi patirtimi G. Baikštytė.

Nuo pat savo pirmųjų vaidmenų G. Baikštytei teko laimė filmuotis su pačiais garsiausiais aktoriais. Pirmasis vaidmuo – moldavų filme „Paskutinis fortas“, kuriame filmavosi ir garsusis Laimonas Noreika. Prieš pat pradėdama studijuoti G. Baikštytė nusifilmavo ir Sverdlovsko kino studijos filme „Atradimas“ kartu su kino legenda Donatu Banioniu. „Tada pirmą kartą su juo susipažinau. Kai tuo metu filmavausi, buvau jaunutė mergina be specialybės. Jutau, kad šalia kino korifėjų esu visa susikausčiusi, viską dariau intuityviai. Supratau, kad reikia mokytis, įgyti profesiją. Aš studijų metais tikrai daug ko išmokau, daug gavau. Galėjau pabendrauti su įvairiausių šalių studentais, tai irgi praturtino, buvo įdomu“, – kalbėjo kino primadona G. Baikštytė.

„Lietuvoje ruošė tik teatro aktorius, o aš norėjau būti būtent kine, užtat išdrįsau nuvažiuoti į Maskvą. Jei nebūčiau įstojusi, vargu ar būčiau vėl bandžiusi po metų... Nemanau“
Gražina Baikštytė


Kino režisieriai stengiasi iš teatro aktorių „išmušti“ teatrališkumą

„Kinas mano gyvenime ne šiaip sau – aš ne teatro, o kino žmogus“, – sako legendinė aktorė. Tačiau ji nė kiek neabejoja, kad jei žmogus talentingas, jis gali kuo puikiausiai kurti ir kine, ir teatre.

„Iš savo praktikos galiu pasakyti: kine visai kiti vaidybos principai, nei teatre, bet tai visiškai nereiškia, kad teatro aktorius kine suvaidins blogiau. Teatre aktorius vaidina taip, kad jį girdėtų ir matytų žiūrovas paskutinėje eilėje. Užtat kine, jei filmuojama stambiu planu, užtenka tik akies krustelėjimo, bet žvilgsnis turi būti prasmingas, einantis iš aktoriaus vidinės būsenos. Man teko ne kartą stebėti, kai teatro aktorius filmavimo aikštelėje ima teatrališkai vaidinti, „iškrenta“ iš kadro, o kine to visai nereikia. Kino režisieriai tai iškart pajaučia, stengiasi iš teatro aktorių išmušti teatrališkumą“, – pažymėjo G. Baikštytė.

Gražina Baikštytė „Moteris baltais drabužiais“, 1981
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.


Kino pasaulis G. Baikštytei visada buvo artimesnis: „Filmavimo aikštelėje gerai jaučiuosi, tačiau čia savi niuansai. Ne visada tenka vaidinti betarpiškai su partneriu, būna kalbi tiesiog į kamerą, įsivaizduojant, kad čia tavo partneris. Nebijau kameros, kino aikštelėje jaučiuosi komfortiškai, o išeiti į didelę sceną man daug sunkiau, galbūt neturiu tos praktikos, galbūt todėl, kad geriau jaučiuosi mažose erdvėse. Net ir paprastame gyvenime man daug maloniau ir mieliau ten, kur mažai žmonių.“

Žinomumas, šlovė, pažintys su garsiausiais korifėjais – kino pasaulio spindesio pusė. Tačiau žvaigždės neretai pasakoja ir apie kitokius išgyvenimus – persekiojančius gerbėjus, budinčius po namų langais. To pasekmė – juodi akiniai, nutūpę ant nosies visai ne nuo saulės spindulių. Kokia tikroji atpažįstamumo kaina?

„Pas mus dar nėra tokio lygio, kaip toje pačioje Rusijoje – ten populiarūs aktoriai, „žvaigždės“ daug labiau dievinami. Kaip tik ten teko lankytis, kai buvo pasirodę populiariausi, įžymiausi filmai, kuriuose filmavausi: „Moteris baltais drabužiais“, „Aš – aktorė“, „Ferfakso milijonai“, „Pasaka apie žvaigždžių berniuką“. Mane atpažindavo, būdavo tiesiog gatvėje prieina, prašo autografo, važinėdavau į susitikimus su žiūrovais. Rusijoje aktoriai labiau dievinami, nešiojami ant rankų. Pas mus aktoriaus kulto nėra, nėra nuo ko slėptis. Kuo ramiausiai važinėju visuomeniniu transportu ir karūna man dėl to nenukrenta. Lietuva maža šalis, mažai filmų – nėra ko vaidinti vienas prieš kitą“, – apie žinomumo pusę kalbėjo pašnekovė.

Tai nebuvo auka

Nuo žvaigždžių tematikos nelabai pabėgsi net ir pokalbį pakreipiant link šeimyninio gyvenimo. G. Baikštytės sutuoktinis – žymus kino operatorius Algimantas Mikutėnas. Paklausta, ar sunku buvo suderinti įsipareigojimus šeimai ir karjerai, G. Baikštytė sakė, kad iš pat pradžių sutuoktinius gelbėjo mamos.

„Kai gimė pirmoji dukra, buvo gyvos abi mūsų mamos. Vyro ir mano mama mirė beveik tuo pat metu... Marija savo močiutes matė iki trejų metų. Vėliau dukrelę prižiūrėdavo tėtis. Žinoma, palikdavau su skaudančia širdimi. Bet jis kuo puikiausiai susitvarkydavo, nors ir iš pradžių kiek nepasitikėjau. Galbūt aktorystę suderinti su šeima sudėtingiau teatro aktorėms, kurios iš repeticijų ar spektaklių turi bėgti į namus pas savo šeimas. O aš gaudavusi kokį nors vaidmenį išvykdavau į kitą miestą – priklausomai nuo to, kur vyksta filmavimai. Tuomet nelieka buities, įsipareigojimų, gali atsiduoti tik filmavimui. Tai didelis pliusas“, – sakė aktorė.

Tačiau čia atsiverčia ir kita medalio pusė – G. Baikštytė prisipažino negalėdavusi ilgai išbūti be šeimos: „Kai jau buvo gimusios abi dukros, iškart aptardavau su režisierium, kad daugiausia galiu pabūti dvi savaites, o vėliau būkite geri, išleiskite nors keletai dienų namo. Ir tada grįžti namo, pasidžiaugi vaikais ir vėl ramia širdimi gali važiuoti filmuotis.“

Nors gaudavo įvairiausių pasiūlymų filmuotis, dalyvauti kino festivaliuose, dėl šeimos dažnai šių galimybių atsisakydavo. „Anuomet populiariems kino aktoriams siūlydavo pristatinėti filmus įvairiose pasaulio šalyse, taip esu pabuvojusi Meksikoje, Ekvadore, Peru... Gimus jaunėlei Viktorijai teko atsisakyti ir kai kurių ilgai trunkančių filmavimų. Bet man tai nebuvo jokia auka. Visą gyvenimą man šeima ir dukros pirmoje vietoje, o karjera – antroje“, – prioritetus vardijo pašnekovė.

Gražina Baikštytė su dukromis Marija (dešinėje) ir Viktorija (viduryje) per Algimanto Mikutėno 70-ąjį jubiliiejų.
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.


„Galbūt aktorystę suderinti su šeima sudėtingiau teatro aktorėms, kurios iš repeticijų ar spektaklių turi bėgti į namus pas savo šeimas. O aš gaudavusi kokį nors vaidmenį išvykdavau į kitą miestą – priklausomai nuo to, kur vyksta filmavimai. Tuomet nelieka buities, įsipareigojimų, gali atsiduoti tik filmavimui. Tai didelis pliusas“
Gražina Baikštytė


Nėra jokios gerai aprūpinto gyvenimo garantijos

Abidvi G. Baikštytės dukros – ir Marija, ir Viktorija yra „prisimatavusios“ aktoriaus profesiją. „Marija su manimi filmavosi dviejuose filmuose. Juostoje „Būsimajam amžiui“ ji, penkiametė, vaidino mano įsidukrintą mergaitę (pagal siužetą – įsidukrinu draugės dukrą). Aš vaidinau italų milijonieriaus dukrą, iš kurios mafija dėl išpirkos bando pagrobti mergaitę, tad prieglobsčio ieškojome Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Baltarusių statytame trumpametražiame filme „Sekmadienis nuo 11 iki 17” kartu su vyru vaidinome išsiskyrusią šeimą. Būtent tomis valandomis mama atiduoda dukrą tėvui – čia Marija irgi vaidino. Viktorija vaidino Astos Einikytės režisuotame trumpo metražo filme „Rožė“, kuriame atliko pagrindinį vaidmenį, o aš vaidinau jos mamą. Mano vaidmuo buvo nedidelis, o Viktorijos – pagrindinis. Neblogai tuomet suvaidino“, – pasididžiuodama kalbėjo dviejų dukrų mama.

Visgi garsios mamos pėdomis nei Marija, nei Viktorija nepasuko. „Nuo vaikystės matė, kas tai yra augti kino žmonių šeimoje, kas yra aktorystė. Tai nėra paprasta ir lengva, nėra jokios materialiai gerai aprūpinto gyvenimo garantijos, negali nieko susiplanuoti. Nėra taip, kad žinai gausiąs pastovią algą. Esi priklausomas nuo pasiūlymų kine. Nuolat išgyveni neapibrėžtumą... Nepasirinko šitos profesijos, ir teisingai padarė“, – sakė G. Baikštytė.

Artėjant gražiam jubiliejui dera paklausti, kokiomis svajonėmis gyvena kino legenda, ką norėtų nuveikti, ar turi kino ambicijų. G. Baikštytė įsitikinusi, kad svajonių nereikia konkretizuoti. Vis dėlto, paatviravo ji, vis dažniau pasvajojanti, kad greičiau baigtųsi pandemija, būtų galima ramiai, be jokių kaukių ar testų nuvykti į Ispaniją, prie šiltos jūros...

„Atgaiva, kai gali paturistauti, mėgstu ir į tas pačias vietas sugrįžti arba tiesiog pailsėti prie jūros – pabūt, nieko neveikt. Pasiilgau tokio išvažiavimo. Jei pirmąją bangą nebuvo sudėtinga išgyvent (esu namisėda), tai antroji paveikė psichologiškai, ji daug sunkesnė. Labai slegia tie visi apribojimai... Ne tai, kad norėčiau kažkur lėkti, bėgti, bet tie suvaržymai, dauguma kurių yra nelogiški, be abejo, veikia neigiamai. Visi pavargę, nesu ir aš išskirtinė. Laukiu, nesulaukiu, kada galėsiu laisvai pas gimines prie jūros į Liepoją nuvažiuoti. Esu iš tų žmonių, kurie negali sėdėti ir nieko neveikti, todėl rašau knygas. Tai nėra pragyvenimo šaltinis, tačiau susiradau veiklą, kuri man įdomi, daro gyvenimą pilnesnį ir prasmingesnį. Svajonės dabar realesnės, paprastesnės – linkėčiau sau sveikatos ir kad neduok Dieve, nepasidaryčiau viskuo nepatenkinta bambeklė. Kartais būnu tikra „dramos karalienė“, net ir smulkmena mane gali išmušti iš vėžių, tačiau už tai gebu susikaupti ir išspręsti sudėtingas gyvenimiškas situacijas. Taip, reikia pasistengti nedramatizuoti situacijos – nesakau, kad tai lengva, bet aš labai stengiuosi!“, – baigdama pokalbį sakė G. Baikštytė.