Pagaliau pakilios nuotaikos

„Norisi padaryti tokį žingsnį, atidengimą, kad tada tikrai, kas bebūtų, atidarymas įvyktų. Man tai labai svarbu, kaip ir visiems teatro žmonėms, sugrįžti į šitą pastatą ir jame pasimatyti gyvai, apsikabinti, atšvęsti premjeras, atidarymus“, – kalbėjo M. Budraitis.

LNDT vadovas „Delfi“ sakė, kad jam ir tiesiog kaip miestiečiui labai smagu, kad atsivėrė tas kampelis ir nebėra statybinės tvoros, tad miesto svečiai ir praeiviai galės vėl fotografuotis prie šio miesto simbolio.

Liepos 14 d. įsiamžinti prie sugrįžusio teatro simbolio – trijų mūzų – kviečiamas kiekvienas norintis. Visą savaitę ekranuose prie teatro bus rodoma praeivių ir mūzų fotogalerija. Norint į ją patekti reikia ateiti prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro (Gedimino pr. 4), nuskenuoti QR kodą, nusifotografuoti su skulptūra ir įkelti nuotrauką. Taip pat fotografuotis kviečiama ir asmeniškai, socialiniuose tinkluose nepamirštant grotažymės #mūzosgrįžta.

Šventine diena džiaugėsi ir dramaturgas Marius Ivaškevičius: „Šis atidengimas reiškia, kad pagaliau teatras kažkada atsidarys. Jis dvejus metus buvo užkaltas ir praeidamas vis pagalvodavai, na, ne su širdgėla, nes supratome, kad jis yra renovuojamas, bet vis tiek matei, kad uždaryti tie namai. O dabar jau įėjimas su tom trimis mūzomis šviečia, jau yra geriau“.

Jam pačiam asmeniškai šis simbolis svarbus dėl to, kad jam labai svarbus šis teatras. „O tai yra jo vizitinė kortelė. Tai yra tas paminklas, dėl kurio niekas nesiginčys, ir ganėtinai modernus, ir nekelia kažkam pykčių“, – kalbėjo M. Ivaškevičius.

Aktorius Vytautas Anužis sakė, kad iš esmės šiandien yra palaiminga savijauta, kurios visi teatro žmonės ištroškę: „Šis simbolis priartina mus prie kūrybinio proceso, kurio esame ištroškę. Visos tos atidėtos svajonės, jų įgyvendinimas, tas sustabdytas laikas, kurį kiekvienas mūsų išgyvenome – tikimės, jis bus nutrauktas, bus vėl susitikimas su žiūrovais, kuriami nauji vaidmenys, nauji spektakliai. Jis žada tam tikrą įkvėpimą“.

Paklaustas apie artėjantį naują rudens sezoną, V. Anužis sakė, norisi tikėti, kad grįšime į normalų gyvenimą: „Galbūt ne visada buvome patenkinti, sakysime, tuo, kas vykdavo teatre, kartais būdavo kažkokių nepasitenkinimų dėl spektaklių, ar dėl susiklosčiusių, kaip atrodydavo, nepalankių aplinkybių, bet visa tai, palyginus su tuo karantinu, kurį išgyveno visa Lietuva, ir su visa rekonstrukcija, kurią išgyveno Lietuvos nacionalinio dramos teatro žmonės, yra mažesnė blogybė. Pati svarbiausia sąlyga yra turėti stogą virš galvos, savus namus ir turėti nesuvaržytas galimybes viskuo, ką mes mokame gražiausio, geriausio pasidalinti su žmonėmis, su žiūrovais“.

Statybų sektoriuje kylant kainoms, išaugs ir renovacijos kaštai

M.Budraitis pasakojo, kad, nors ir atsiranda įvairių kliūčių, susijusių su tiekimu ir kainų augimu, didžiąja dalimi renovacija vyksta pagal planą. Rugsėjį atidarius naująją salę, lapkritį tikimasi atidaryti mažąją, o 2022 m. rudenį galiausiai turėtų būti atidaryta ir didžioji salė. Tačiau visam statybų sektoriui susiduriant su kainų augimu, šį klausimą tenka spręsti ir teatrui.

„Be abejo, tas perskaičiavimas kainų jau vyksta, jau statistikos departamentas paskelbė kainų padidėjimą net iki 9 proc.“, – sakė teatro vadovas. Tikslios sumos, kiek papildomų lėšų gali prireikti, jis negalėjo įvardinti, bet sakė, kad tai bus paskaičiuota pagal šiuos statistikos departamento duomenis, pritaikant procentinį kainų augimą nuo sutarties sumos.

Kalbant apie kūrybinę pusę, pasak M. Budraičio, šiuo metu vyksta repeticijos, planuojamos premjeros, iš kurių viena, Antano Obcarsko „Kas nužudė mano tėvą“ vyks jau šiandien, liepos 14-ą dieną, vėliau laukiama Lenkijos režisieriaus Grzegorzo Jarzynos premjeros „Soliaris 4“, o lapkritį – Oskaro Koršunovo spektaklio „Miegantys“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę.

„Jau šiandien paleidome bilietų prekybą į naujo sezono spektaklius, pagal šiandienos ribojimus, berods, 75 proc. užpildant salę, o kaip bus rudenį niekas negali atspėti: kol kas mes apsimetame, kad viskas bus gerai“, – šypsojosi M. Budraitis.