Aktoriui Dainiui Kazlauskui 50: šventinės nuotaikos nedžiugina, svarbiausia tiesiog išgyventi

Nors mini gražų 50-ąjį jubiliejų, aktoriaus ir režisieriaus Dainiaus Kazlausko nuotaikos visai ne šventinės, atvirame interviu jis papasakojo, kuo iš tiesų šiandien gyvena teatralai. Kaip paaiškėjo, visiškai ne skelbiamų premjerų euforija, deja, visai kitkuo – bandymais išgyventi, geresnių laikų laukimu. „Netgi dabar, kai suvaržymai atlaisvinti ir karantino nebėra, mums teatralams, vis tiek mirtis. Karštis, vasara... Nieko nepadarysi, į sales už jokius pinigus žiūrovo nepriviliosi. Sėdžiu ir laukiu geresnių laikų, kai galėsime vėl grįžti į natūralų lėkimą, kurį turėjome prieš tai“, – atskleidė teatralus užklupusią niūrią realybę D. Kazlauskas.

Įvykių neskubina

Nesmagu pripažinti, bet per karantiną teko girdėti istorijų, kai aktoriai stengdamiesi išgyventi ėmėsi pačių įvairiausių darbų. Tačiau D. Kazlauskas įvykių neskubina. „Iki profesijos keitimo galbūt dar truputį palaukime, bet visko gali būti... Gal ir būsime priversti tai padaryti, niekas nežino, kol kas. Be trejų-penkerių metų to nesužinosime. Kol kas liūdna dėl visko: kad žmonės pasyvūs, egoistiški, galvoja tik apie save. Bet kita vertus, esame jauni, dar paauglio stadijoje – kaip valstybė, kaip visuomenė. Kai subręsime, pradėsime būti atsakingais ne tik už save, bet ir už kitus. Bet dabar – yra kaip yra. Kiekvienas už save, tenkina savo norus. Galima tik skėsčioti rankomis. Kaltinti lengva, bet empatijos neturėjimas kol kas yra pas mus gajus“, – pastebėjo kūrėjas.

D. Kazlauską liūdina visa pandeminė situacija, karantinas, priverstinės atostogos. „Visi dar bando apsimetinėti, kad per karantiną atrado save, tobulinosi, toliau užsiėmė menais. Nežinau, kiek yra tame tiesos... Nebent norėtų, kad taip būtų. Mūsų profesija yra kontaktinė – be žiūrovo nieko nebus. Tai gyvas menas – ne socialiniai tinklai, ne televizija. Visi kiti įrodinėjimai, kad galima iš tos situacijos išeiti, paversti ją teigiama – yra savęs apgaudinėjimas“, – kalbėjo aktorius.

Naujas patyrimas, tekęs garsiam aktoriui – gyvenimas iš pašalpų, mokesčių atidėjinėjimas, kova dėl stipendijų. „ Stipendijos ne dėl darbų, o dėl pinigų, nes nei vienai, nei kitai pusei to nereikia, kaip ir darbų kokybės, nieko. Tiesiog vieniems reikia atiduoti pinigus, kitiems – pasiimti. Toks įdomus metas, paliečiantis mus ir iš išorinės, ir iš vidinės pusės“, – apmaudavo D. Kazlauskas.

Dainius Kazlauskas

„Kai subręsime, pradėsime būti atsakingais ne tik už save, bet ir už kitus. Bet dabar – yra kaip yra. Kiekvienas už save, tenkina savo norus. Galima tik skėsčioti rankomis. Kaltinti lengva, bet empatijos neturėjimas kol kas yra pas mus gajus“

Situacija katastrofiška ir nereikia apsimetinėti

Vasaros pradžioje teatrai rodė gan optimistinius atsigavimo ženklus, žadėjo premjerų, organizuoti spektaklius lauke, regėjos, kad viskas po truputį stojasi į savo vėžias. Tačiau į šiuos planus D. Kazlauskas žiūri skeptiškai.

„Galiu tik pasikartoti, jei vienas kitą užjaustume, tai galbūt tie metai ar dveji leistų pajudėti į priekį, bet kadangi viskas sustojo, kiekvienas už save, nemanau, kad yra gerai tas premjerų prisidarymas – kada ir kur jas rodyt? Viskas skamba (ilius)foriškai. Situacija katastrofiška ir nereikia apsimetinėti, vienas kito apgaudinėti – ji labai sudėtinga“, – atvėrinėjo akis aktorius ir pridūrė, kad šiandien svarbiausia išgyventi, o duonos ir žaidimų visiems prisireiks vėliau.

Teatras, anot D. Kazlausko, gero gyvenimo dalis: „Žmogus linkęs save apsaugoti, pamaitinti, o visa kita – vėliau. Me esame „tas vėliau“. Kai tikrai žmonėms prireiks teatro, tada galima bus sakyti – siaubas baigėsi. Dabar jis net neįpusėjo.“

O kaipgi dvasinė būklė, kurią puoselėja teatras – ar ji nenukentės? „Dvasinę būklę daug kas lemia, ne tik teatras, nuo mūsų pačių priklauso, kokie tie faktoriai. Galbūt teatras yra vienas iš tų būdų... Smagu, kai savo valia gali pasirinkti teatrą, muziką, nesvarbu ką, be jokių apribojimų. Ta galimybė laisvai pasirinkti ir lemia dvasinę būklę. Kai esi priverstas rinktis, kažko nedaryti, tai automatiškai vidinė būklė prastėja, silpnėja. Tas pats ir su vaikais, nuotoliniu mokymu, su viskuo... Mes žmonės, esame linkę bendrauti tarpusavyje. Tas bendravimas, kad ir kokia forma būtų – mums reikalingas“, – apie laisvą pasirinkimą kalbėjo D. Kazlauskas.

Dar ankstoka atsigauti

Paklaustas apie ateities planus, ar aktoriai sulaukiantys kvietimų vaidinti teatruose, D. Kazlauskas atsakydamas pastebėjo, kad šiuo metu vyksta savotiška saviapgaulė, kad save nuramintum, kažką darytum, jaustumeisi reikalingas. „Kol kas faktai rodo, kad dar ankstoka atsigauti. Savo noru, be baimės ateiti į uždarą patalpą... Atrodė, kad daug kas puls, bet niekas nepuola, visi atsargūs, tad niekas dar nesibaigia. Net nėra pirmųjų pabaigos požymių. Viskas laikina, ir tai, ką darome mes – yra laikina. Kokia tokios apgaulės nauda? Galbūt geriau pažiūrėti blaiviomis akimis. Pasirinkti būdą visus aplinkui apgaudinėti – nėra gerai“, – pažymėjo D. Kazlauskas.

Liūdna, tačiau D. Kazlauskas su šia nauja realybe bando susitaikyti, sakydamas, kad į tokią situaciją patekome pirmą kartą gyvenime, ir ne mes vieni, visas pasaulis kenčia.

Kritikai pastebi, kad mūsų šalies teatrams 90-ųjų laikotarpis taip pat buvo kupinas išbandymų, daug kam teko save perkurti iš naujo. „Kažkas panašaus, beje. Tik pradėjau vaidinti, ištisi aštuoneri metai – mažai žiūrovų, šaltos salės, pinigų nėra... Tik noras, jaunystės užsidegimas. Dabar truputėlį esi vyresnis, bet labai panašu. Kitiems, aišku, dar sudėtingiau. Sunkiau sugrįžti dėl amžiaus cenzo. Mums aktoriams, tas amžius ne taip svarbu – kol judam, kol galime stovėti, galime dirbti. Bet daugeliui žmonių ir šitai sudėtinga, amžiaus prasme. Gali išeiti į atostogas – atgal nebesusigrąžinsi to, ką turėjai. Metas visiems sudėtingas, tai tiesa. Nei aš juodinu tos situacijos, nei šviesinu – ji tiesiog tokia yra“, – konstatavo D. Kazlauskas.

Kažkur pusiaukelėje tarp gerumo ir blogumo

Tačiau aktorius pasidžiaugė, kad kol kas sulaukia valstybės pagalbos, nors ji ir labai nedidelė – siekia 250 eurų per mėnesį. „Kol kas ją gauname, kokia ji įmanoma – tokia, kokia yra. Dabar esame pažeidžiamoji grupė. Gyvename kaip pensininkai, bandome išgyventi, – liūdnai šyptelėjo D. Kazlauskas. – Viskas kartu ir gerai, ir negerai – kažkur pusiaukelėje tarp gerumo ir blogumo. Reikia kantriai laukti, tikėtis, kad ateis tas laikas, kai patys galėsime užsidirbti pinigus.“

Ar tokiu sudėtingu metu aplanko mintys apie kūrybą? „Ne vienas esi, yra šeima – mes atsakingi už vaikus. Vadinasi, ne iki galo gali sau leisti tokią prabangą – liūdėti. Tiesiog esame susikaupę, vienas kitam padedame, suprantame situaciją, bandome pragyventi visi šeimoje. O pats kaip asmuo save gelbsčiu tai versdamas, tai rašydamas pjeses. Ruošiuosi, bet čia toks, tarsi knygos skaitymas, kai turi laiko. Iš esmės gelbėjiesi, to reikia, kitaip būtų labai sudėtinga“, – apie šiandienos iššūkius kalbėjo aktorius.

Tačiau D. Kazlauskas nė kiek neabejoja atsigavimu, juk ir po didžiausių katastrofų žmonės atsikelia, toliau gyvena.

„Visada taip būna – jei kokia liga persergi, po kiek laiko susitvarko organizmas, toliau gyveni. Kai viskas baigsis – išsivalysi, išsilaižysi ir toliau gyvensi. Nei blogiau, nei geriau – pratęsi visavertį gyvenimą. Dabar jis nevisavertis, – sakė aktorius. – Tokia padėtis visiems nauja, tad ir pasiskųsti niekam negali – visi toje situacijoje. Jei kas gali dirbti – dirba, ieško būdų, formų. O kas negali – laukiame, bandome psichologiškai nesudegti.“

Solidarumą reikia užsitarnauti

Dabartis, anot D. Kazlausko, tokia stipri, kad nebėra laiko galvoti apie praeitį. „Dabar daugiau galvoji apie ateitį, dabartį. Kai gera, kai turi tam laiko – smagu apie praeitį pagalvot, tačiau dabar nėra tam laiko, galvoju kaip išgyventi šiandien. Visos mintys yra čia, ir į ateitį“, – atviravo pašnekovas ir pridūrė, kad niekas negali garantuoti, kad viskas bus gerai, bet visi gali sutikti, kad dabar – blogai.

„Jaučiame tą blogį, o gėrį – velniai žino, tikėkimės... Jei būsime empatiški vieni kitiems, pasiskiepysime, „nebaliavosim“ po šimtą žmonių vienoje patalpoje – tai galbūt bus gerai. Bet žinot, reikia solidarumo, o solidarumo buvo tik 91-aisiais... Tada, kai visi troškome laisvės, svajojome ir tikėjome. Gavom, po to, matyt, nusivylėm“, – samprotavo garsenybė.

Solidarumas, D. Kazlausko įsitikinimu, brandžios visuomenės požymis: „Pasirodo, solidarumą reikia užsidirbti, užsitarnauti, išgyventi. <...>Laiko dar turime. Turime vaikų, vaikai savo vaikus turės, galbūt tuo metu ir brandumas atsiras. Reikia tai išgyventi, nesielvartauti, tam reikia išaugti. Taip, pandemiją pragyvensime, grįšime į darbus – viskas bus gerai. Tačiau dabar – gerai nėra. Tai reikia pasakyti – mums reikalinga pagalba. Mes galime vienas kitam padėti.“

***
D. Kazlauskas gimė 1971-ųjų liepos 14 d. Vilniuje. 1993-aisiais Lietuvos muzikos akademijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija, LMTA) baigė vaidybos bakalauro, 1996 m. – magistro studijas.

Vaidina įvairiuose teatruose. Raiškių vaidmenų sukūrė spektakliuose, kuriuos režisavo Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Anželika Cholina.

Debiutavęs kaip pirmasis Lietuvos „urvinis žmogus“ (2005 m. sausio mėn.), susilaukė gausybės komplimentų. Už šį ir du kitus vaidmenis buvo apdovanotas prestižiniu apdovanojimu – „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Režisavo du „Urvinio žmogaus“ pastatymus Lietuvoje, o taip pat – Rusijoje ir Lenkijoje. 2009 metų kovo mėnesį kartu su aktore Viktorija Kuodyte pristatė trečiąjį „Idioteatro“ spektaklį Lietuvoje – trumpų pjesių dviem aktoriams koliažą „Duetai“.

Taip pat sukūrė vaidmenų lietuvių ir užsienio kino filmuose („Žalčio žvilgsnis“, „Džiazas“, „Paskutinis vagonas“, „Atsisveikinimas“, „Tadas Blinda. Pradžia“, Igno Jonyno filme „Nematoma“).

D. Kazlauskas sukūrė daugiau kaip 20 vaidmenų įvairių teatrų spektakliuose, filmavosi keliolikoje Lietuvos, Europos ir JAV režisierių filmų.