Pradėkime nuo pradžių: Kaip gimė Tavo meilė kultūrai ir menams?
Nesu tikras, ar tiksliai žinau, kaip ir kada gimė meilė menams ir kultūrai, bet kiek save prisimenu visą laiką savo gyvenime jaučiau trauką tai pusei ir mane visada labai domino žmogaus saviraiška. Tuo labiau, man atrodo, kad aš pats gyvenime save pažįstu per saviraišką, per meną, nes tai yra labai svarbi žmonių komunikavimo forma. Tie visi bandymai išreikšti save, perteikti mintis su visomis meninėmis saviraiškomis man atrodo labai svarbu ir mane visada traukia grožis, estetika, kultūra ir tokie žmonės. Tai taip natūraliai atsiradau šioje pusėje.
Kaip į polinkį menui reagavo Tavo šeima?
Su šeima dėl šito dalyko buvo ir šiek tiek lengva, ir šiek tiek sunku. Sunku buvo dėl to, nes jie nebuvo labai palaikantys ir įkvepiantys tam, kad aš kurčiau, ieškočiau savęs muzikoje, dailėje, teatre. Aš visus šiuos dalykus dariau, bet jie nebuvo tokie labai pozityvūs ir optimistiški, nebuvo labiausiai palaikantys mane žmonės šitame reikale. Iš kitos pusės, jie niekada per daug nesikišo į mano sprendimus ir nesakė, kaip man geriau daryti, nes aš visada sakydavau jiems, kaip man reikia. Man pasisekė, nes jie nesikišo ir nesiūlė savo idėjų, dėl ko aš rinkausi tai, ką noriu daryti, bet, iš kitos pusės, aš nelabai gavau palaikymo, dėl ko dažnokai būdavo sunku save įkvėpti.
Įdomus aspektas yra tas, kad kuo aš ilgiau tai darau, tuo labiau mano tėvai pradėjo suprasti, kad man tai patinka ir jie dabar tikrai yra pakankamai palaikantys. Jiems tikrai yra įdomi mano muzika, jie manęs klausia, ar aš kažką darau, kaip aš jaučiuosi dėl to, ar aš kažką išleisiu. Ilgas kelias buvo iki to, bet dabar tikrai viskas labai pasikeitę.
Išgirdus žodį menas, kas pirmiausia šauna į galvą? Su kuo Tau ši sąvoka asocijuojasi?
Man atrodo, seniau meną suvokdavau kaip kažkokį labai rafinuotą dalyką, pakankamai intelektualų ir sudėtingą. Šiai dienai menas man yra kasdienybė ir gebėjimas atrasti paprastoje dienoje kažką labai gilaus, įžvalgaus ir subtilaus. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus šiek tiek kenčia nuo nuobodulio, rutinos. Žmonėms yra tiesiog sunku gyventi taip pat: jie atsikelia, valgo, eina miegoti, atsikelia, valgo, eina miegoti... Man atrodo, kad atrasti tame kažką ypatingo, įdomaus ir yra tikrasis menas.
Tavo gyvenime galima rasti įvairių kultūrinių motyvų: tapai, kuri muziką, domiesi floristika bei kuri video turinį, kuriame meniškai atskleidžiama Tavo kasdienybė. Kaip semiesi naujų idėjų saviesiems kultūriniams atradimams? Ar tai tiesiog natūralus pajautimo dalykas?
Aš tiesiog visą laiką, visą savo gyvenimą darau tai, ką jaučiu. Aš žinau, kad dauguma žmonių galvoja, kad tai, kas yra nepastovu, yra labai blogai, neturi išliekamosios vertės. Aš nuolatos keičiu savo veiklas, keičiu darbus, keičiu savo menines kryptis, visiškai kardinaliai keičiu idėjas. Jeigu man atsibosta tai, ką darau, aš visiškai tą išmetu ir pradedu iš naujo. Man atrodo, kad tokį žmogų sekti ir juo domėtis yra pakankamai sudėtinga, nes tu niekad nežinai ką jis veikia, ką daro – jis visąlaik yra kitur. Kiti muzikantai yra pakankamai pastovūs – jie tiesiog leidžia albumus, muziką ir taip gyvena. Man taip gyventi neįdomu, todėli aš keliauju, bendrauju su žmonėmis, kuriu meną visokiomis formomis, net nebūtinai daile ar muzika.
Savo gyvenime išbandžiau labai daug... ir vaidybą. Grojau ne tik pianinu, bet ir akordeonu, gitara, tūba ir man buvo labai įdomu išbandyti viską, kas įmanoma, kuo daugiau. Gyvenime norisi išbandyti viską, kuo daugiau jo patirti. Aš nenoriu žinoti, kas bus, man patinka netikėtumai. Patinka, kad gyvenimas mėto visur.
Aš taip jaučiu. Man atrodo, kad man, kaip žmogui, svarbiausia yra įsiklausyti savęs: ko aš noriu, ką aš jaučiu, kur mane veda šitas gyvenimas, ką man sako vidus.
Kodėl iš visų savo meninių pomėgių karjerai pasirinkai muzikos kelią?
Aš pats turbūt gerai to nežinau, bet vėlgi, tai pajautos dalykas. Muzika ir garsas mane labai traukia. Kadangi aš jaučiu labai didelę natūralią trauką tam, tai neturėjau, iš ko rinktis, tiesiog būti ten.
Ar čia slypi daugiausia Tavo atradimų?
Atradimų pilna visur. Man atrodo, žmogus, kuris mato pasaulį atvirai, gali atrasti daug ką ne tik menuose, bet ir paprastame gyvenime.
Tapyba. Ar turi savo mėgstamų dailininkų sąrašą?
Neturiu, bet man labai patinka neužbaigta, netvarkinga tapyba. Man labai patinka grynas, atviras menas. Patinka tai, kas nėra tobula.
Ar lankaisi meno galerijose, muziejuose?
Taip, bet nesu fanatikas. Man labiau patinka atviro meno dalinimosi principas, kai tu susipažįsti su žmogumi ir jis tau rodo, ką kuria. Tai man pati įdomiausia galerija ir muziejus.
Kaip apibūdintumei savo kūrinius, kuriuos tapai?
Saviraiška. Tai, ką aš atpažįstu kasdienybėje ir to išraiška, įprasminimas ant popieriaus ar drobės.
Karantino metu išvystei savo kasdienybės filmukų idėją. Kas paskatino imtis šios veiklos – ar tai pandemijos pasekmė?
Karantino laikotarpiu man atrodė labai svarbu savo aplinkos žmonėms ir tiems, kurie mane seka, parodyti savo perspektyvą į gyvenimą ir kasdienybę, nes karantino metas buvo sudėtingas. Dėl to pradėjau kurti video filmukus, kad galėčiau parodyti, jog yra šiek tiek daugiau nei mums atrodo. Aš dažnai iš savęs reikalauju pažiūrėti į viską plačiau ir giliau. Man labai gera, jeigu pavyksta dar ir kitiems padėti pamatyti, kad yra daug daugiau nei mes matome ar jaučiame. Manau, kad tai suveikė.
Ar esi labai savikritiškas? Kaip pats vertini savo menines išraiškas?
Tarp to, kai pradėjau kurti ir kai kuriu dabar, yra labai didelis skirtumas. Iš pradžių buvau labai didelis perfekcionistas ir tikrai labai skaudžiai save kritikuodavau dėl visko, ką darau. Retai rasdavau pasitenkinimą galutiniu rezultatu, nes man atrodydavo, kad visada viską galima padaryti geriau. Šiai dienai aš tiesiog mėgaujuosi procesu, man nelabai svarbu, koks bus galutinis variantas. Faktas, kad aš noriu, kad tai būtų kuo geriau, bet aš mėgaujuosi keliu link to rezultato. Šiai dienai aš esu pakankamai atsipūtęs, gyvenu ramiai – nespaudžiu savęs, nebent jaučiu, kad reikia.
Manau, kad šiai dienai esu toks, koks turiu būti ir tai man patinka. Visiems žmonėms tobulėjimas vyksta natūraliai savaime ir nemanau, kad čia kažką labai nepritobulinsi. Kai žmogus pradeda kištis į tai, kas natūralu, jis tiesiog tai sugadina.
Ar kurdamas galvoji, kaip sulaukti įvertinimo socialiniuose tinkluose?
Kurdamas visai negalvoju apie tai, kaip tą kūrybą vertins kiti ir kaip ja reikės pasidalinti. Kai kuriu, man niekas nerūpi. O kai yra kažkoks galutinis produktas, kuriuo aš manau, kad verta pasidalinti, tada aš pagalvoju, kaip pasiekti žmones, kuriems ta kūryba yra skirta. Bet aš manau, kad žmonės, kuriems reikia išgirsti muziką, kurią aš sukuriu, mane kažkaip atranda – netyčia, per aplinkui... Aš neskiriu daug laiko ir dėmesio socialiniams tinklams, mažai praleidžiu laiko internete, prie medijų. Manau, kad paprastai gyvenančiam žmogui, kuris kuria, užtenka šiek tiek medijų, šiek tiek žiniasklaidos. Man užtenka tiek, kiek gaunasi natūraliai.
Man atrodo, kad gyvenime žmones pritraukia mano nuoširdumas, nes aš bendrauju labai atvirai. Aš toks pats esu ir muzikoje, ir tikrai niekada negalvojau kaip nustebinti, pritraukti žmones, kad manęs klausytų – jie arba klauso manęs, arba ne. Nors aš suprantu, kad jei bandyčiau kažkaip pritraukti publiką, šokiruoti, stebinti, tai tikrai padėtų susirasti didesnės publikos ir daugiau klausytojų. Bet kažkaip niekada nepajaučiau poreikio turėti daugiau klausytojų, rasti didesnę publiką. Man kažkaip pavyksta pasitenkinti tuo, ką turiu ir tiek, kiek gaunu.
Buvo laikotarpis, kai turėjau labai didelę publiką ir buvau dėkingas už ją, buvo laikotarpis, kada turėjau gerokai mažesnę publiką ir vis tiek buvau dėkingas. Nes jeigu kažkam yra svarbu, ką aš darau ir jiems dar padeda, kažkuo išgelbėja, motyvuoja, įkvepia, tai būtent tai man yra be proto svarbu ir nelabai svarbu, koks kiekis žmonių yra.
Kuriu dėl to, nes man patinka kurti, ir nelabai galiu to nedaryti – tai man gaunasi tiesiog natūraliai. Įdomiausia, kad nors aš neieškau tų žmonių ir publikos, vis tiek jų kažkaip atsiranda. Net jei aš nieko nedarau, vis tiek jaučiu tuos žmones, kurie yra šalia ir labai kantriai, ramiai, tyliai laukia, kol aš vėl kažką nuveiksiu. Man tai atrodo kaip labai didelis stebuklas. Labai gražu, kad yra tokių žmonių, kuriems reikia dalykų, kurie yra nuoširdūs, paprasti, bet neprastesni bei labai gražūs, kaip ir kitų žmonių kūryba.
Ar sunku atrasti savo nišą tarp jau įsitvirtinusių menininkų?
Turbūt priklauso nuo to, ar žmogus nori atrasti nišą ir ar jam užtenka to, kad jis kuria, atlieka muziką, dainuoja ir panašiai. Įsitvirtinti tarp jau esančių atlikėjų, ypatingai žinomų, yra tikrai labai nelengva. Rasti nišą, manau, lengva. Tikriausiai, kai atlikėjai pamato, kad ta niša neveikia, tai ją keičia ir vis ieško iš naujo.
Tavo nuomone, ar domėjimasis kultūra ir menu populiarėja tarp jaunosios kartos?
Aš pastebėjau, kad dabar apskritai visi žmonės, ne tik jaunoji karta, turi labai didelį interesą menams ir kultūrai. Manau, kad kuo labiau spaudžiantys yra laikai, tuo labiau reikia kontrasto ir atgaivos. Žmonės tai randa mene – manau, kad tai yra labai gerai.
Ar yra dalykų, kurių, būdamas kūrėju, baiminiesi?
Buvo labai didelis laikotarpis, kai jausdavau nerimą būdamas viešoje vietoje tarp daug žmonių, tad, kai reikėdavo užlipti į sceną, tuo laikotarpiu buvo labai sudėtinga. Dabar yra panašiai, bet daug geriau. O visa kita tai ne, kažkokios baimės nėra.
Kokia pirmiausia kūrybinė Tavo svajonė Tau šauna į galvą?
Vienareikšmiškai albumas ir apie šį dalyką labai ilgai galvoju. Aš manau, kad kai jis jau bus, (nes mano svajonės išsipildo visada) tai jis bus užtikrintas. Aš labai to laukiu.
