Sakote, kad „Upinėse“ trijų moterų balsai susilieja poezijoje ir muzikoje kuriant intymų pokalbį gamtos, istorijos bei šiandienos temomis. Kaip gimė šis projektas, kada pajutote, kad savo skirtingas patirtis galite sujungti į šį pokalbį scenoje?
Aldona: Jau daug metų man labai įdomu eksperimentuoti, žaisti ir improvizuoti su tekstu, muzika bei garsais. Vis ieškodavau žmonių, su kuriais norėtųsi tame drauge pabūti. Lauritą jau seniai turėjau savo akiratyje, vis norėjau su ja padainuoti, o Justina – kūrėja, užaugusi mano akyse, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėsčiau jai scenos kalbą. Kiekvienam dėstytojui džiugu, kai studentai toliau tęsia tai, kas pačiam yra brangu ir su kuo stengiesi juos supažindinti.
Pats „Upinių“ projektas prasidėjo Justei mane pakvietus prisijungti prie jos organizuojamo ciklo „Po arkom“, vykstančio teatro „Atviras ratas“ studijoje. Po karantino šis ciklas persikėlė į Menų spaustuvės kiemelį ir tapo „Po dangumi“ – praėjusiais metais ten ir įvyko mūsų pirmasis renginys, prie kurio pakviečiau prisijungti Lauritą.
Justina: Pirmasis mūsų trijų susitikimas buvo labai jaudinantis. Prisimenu, kad pirmą kartą išgirdusi Lauritą dainuojant susigraudinau ir iškart supratau, kad čia bus gerai.
Aldona: Mes visos graudinomės, nes atrodė, kad įvyko kažkas, ko seniai norėjome, ko labai trūko.
Laurita: Aš viską prisimenu taip – pasikviečia mane dvi moterys ir sako: „Darom ką nors“. Aš klausiu: „O ką darom?“. Tuo tarpu jos man: „Nežinom. Kažką kartu“.
Iš tiesų dauguma mano projektų taip ir prasideda – jie kyla iš intuicijos. Nutarėme tiesiog išgerti arbatos pas Aldoną studijoje: aš atsinešiau instrumentų, jos – eilėraščių. Jos man sako: „Padainuok ką nors“. Aš dainuoju, jos verkia. Tada paprašiau paskaityti eilėraščių. Jos skaito, aš bliaunu. Nusišluostėme ašaras ir nusprendėme, kad bet kuriuo atveju mums pačioms bus labai sveika kažką kartu nuveikti, nes tai išlaisvina, suteikia pilnatvę ir kūrybinį peną.
„Upinėse“ pasirinkote skaityti dviejų poečių – Juditos Vaičiūnaitės ir Indrės Valantinaitės – kūrybą. Ar tai buvo sąmoningas žingsnis, ar šios poetės atsirado jūsų kūryboje intuityviai?
Aldona: Turbūt ir sąmoningai, ir intuityviai – viskas yra susiję. Abi šios poetės mudviem su Justina yra labai priimtinos ir artimos. Be to, visos trys esame skirtingo amžiaus, tad ir poetes norėjosi pasirinkti iš skirtingų laikmečių. Judita Vaičiūnaitė – jau išėjusi, tuo tarpu Indrės Valantinaitės eilėraščius rinkomės iš jos naujausios kūrybos.
Poečių kūrybos ir senųjų dainų simbiozė jungia iš pirmo žvilgsnio paradoksaliai nesujungiamus dalykus. J. Vaičiūnaitė laikoma intelektualia miesto poete, bet jos kūryba čia pat yra labai įvairi, esama eilėraščių, kurie savo skambesiu – ypatingai archajiški, menantys užkalbėjimus, mantras, maldas; ji žaidžia ritmu, priartėdama prie liaudies dainų, bet išlaikydama intelektualumą ir miestietišką santykį. Tuo tapu I. Valantinaitės paskutinė knyga savyje talpina labai daug magiškojo realizmo, gamtos detalių, ji subtiliai žvelgia į mikroskopinį pasaulį – lapelį, skruzdėlę, bitę.
Justė: I. Valantinaitė yra poetė, priverčianti sustabdyti akimirką, nurimti ir atkreipti dėmesį į mažmožius. Artimai pažvelgus į tokius, atrodytų, mažareikšmius dalykus, jie iš buities detalių virsta savotiškais ritualais.
Aldona: Viena poetė atskleidžia mikrokosmo gyvenimą, o kitą, priešingai, domina visuma. Šiais dalykais žaisti irgi buvo labai įdomu: vieną akimirką kalbame itin asmeniškai tiek poetės, tiek savo vardu, o čia pat prabylame labai universaliai.
Esate skirtingų sričių atstovės – Justinai ir Aldonai artimesnis tekstas, tuo tarpu Laurita nardo liaudies muzikoje. Kaip sekėsi atrasti santykį su viena kitos sferomis, jas patirti savaip, prisijaukinti?
Laurita: Eilėraščiai turi tam tikrą ritmą ir vizualiką, kurią gimdo žmogaus sąmonėje. Kai Justina su Aldona skaito, aš matau kažką artimo, ir tas vaizdas visada šaukiasi muzikos ar garso, tam tikros atmosferos. Mūsų vakare skamba ne tik dainos – mes jas renkamės kaip kylančio jausmo atspindį, naudojame daug skirtingų aplinkos garsų ir instrumentų jiems išgauti.
Kurdamos mes iškart galvojame apie tai, kaip muzika papildys tekstą, tad „Upinės“ nuolat kinta – paskutinis koncertas parodė, jog mes pačios nepaliaujamai banguojame ir keičiamės. Atsiranda nauji instrumentai, aš skaitau eilėraščius, Justina su Aldona vis daugiau dainuoja... Nežinau, į ką tai išvirs, bet kaip muzikantė nesu gyvenime mačiusi tokių išskridusių žiūrovų! Tai rodo, kad einame teisinga linkme.
Kokią simboliką koduoja „Upinių“ pavadinimas? Jis pats, rodos, sufleruoja gamtiškumą ir natūralią tėkmę, kuri jūsų kūrybai labai svarbi.
Aldona: Pavadinimas „Upinės“ atsirado jau mums pradėjus dirbti drauge. Jį pasiskolinome iš vieno Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio, kuris ypatingai tiko galvojant apie tai, kaip mums kuriant eilėraštis susijungia su daina, garsas – su žodžiu, ir visa tai tampa vienu tekėjimu. Eilėraštis nėra proza – jis turi savo ritmą ir melodiją, o mes su tuo ir žaidžiame, banguodamos einame per viena bei kita.
Justina: Toks intuityvus kūrybos būdas mums leidžia sukurti šimtus skirtingų pasirodymų. „Upinių“ programa dabar yra labai švelni ir gamtiška, bet gali būti, kad vieną dieną mes padarysime visiškai kitokį pasirodymą, kuriame, pavyzdžiui, suskambės vyrai poetai.
Jūsų pačių žodžiais tariant, esate miesto moterys ir linų neauginate, tačiau senosios dainos, archajiški motyvai – vienas pagrindinių „Upinių“ variklių. Kuo jums svarbus lietuvių liaudies muzikinės tradicijos puoselėjimas ir kokias bendrystes randate tarp jo bei skaitomų tekstų?
Laurita: Man šis istorinis aspektas yra labai svarbus. Pavyzdžiui, sutartinės mūsų kasdienybėje yra jau mirusi tradicija, bet esame liudininkai to, kaip tokia tradicija atgimsta visiškai kitais būdais, pasaulietinėmis formomis. Liaudies dainos, sutartinės išgyvena visišką renesansą – tai parodo ir mano profesija. Ritualinės žemę dirbusių žmonių dainos atgimsta ant asfalto kartu su savo senais tekstais, kurių šiuolaikiniai žmonės nebesupranta. Ši archajinė sistema atgimdama sugrąžina žmones į bendrystę ir susiklausymą.
Tuo tarpu poezija yra aukščiausias kalbos kūrybinis taškas. Prieš daugiau kaip šimtą metų Vilnius ir poezija lietuvių kalba skambėtų lyg neįmanomas derinys – visi kalbėjo lenkiškai, žydiškai, įvairiausiomis kalbomis, tuo tarpu lietuvių kalba priklausė kaimo žmonėms. Tokių dainų, kokias „Upinėse“ dainuojame mes, tuo metu niekas nebūtų dainavę mieste. Tik tokie žmonės kaip Jonas Basanavičius, skatinęs žmones rinkti ir užrašyti tautosaką, juto, kad ji nyksta, todėl dabar mes turime milžinišką palikimą – savo kalbą, poeziją bei senąsias dainas, ateinančias iš to laikmečio, kuomet lietuvių kalba buvo tarsi nederama, ir atliekame jas Vilniaus senamiestyje. Tai – simboliškas kontrastas. Tikėjimas paveldu šiandien yra toks gyvas, koks tik gali būti.
Ką linkite savo žiūrovams išsinešti iš „Upinių“ stabtelėjimo skubančioje kasdienybėje?
Aldona: Mes kviečiame žiūrovą, kuris pavargęs, persidirbęs, su įvairiausiu nerimu ir reikalavimais sau. Kviečiame jį pabūti kartu, sustoti, pailsėti nuo nesibaigiančių buitinių ir egzistencinių reikalų, viso, kas mus netikėtai užgriūna esant kasdienybės bėgime. Tai yra proga būnant kartu su mumis pabūti su savimi, duoti sau laiko, nieko nereikalauti ir nieko neveikti.
Justina: Poezija turi ypatingą savybę – jos klausantis nereikia dirbti. Kuo labiau atsipalaiduoji, tuo stipriau žodžiai ir garsai suteikia savo efektą – po visko išeini lyg pabuvęs kitoje dimensijoje.
Laurita: Po koncerto šiek tiek kitaip viską girdi ir matai, nes atmosfera įsirašo į žmogaus sąmonę bei kūną. Mes tikime, kad tai kažką svarbaus atneš ir vėliau. Jeigu mumyse vykstant dvasiniams perversmams galime trise susitikusios šnekėtis atvirai, pasakoti viena kitai istorijas ir per meną tai išreikšti, tai ir kituose žmonėse, ko gero vyksta identiški procesai. Savo koncertus rengiame ne masėms, bet tam tikros masės vis tiek atsiranda – tai reiškia, kad ne mus vienas pasiekia toks šauksmas.
Ačiū už pokalbį!
„Po dangumi: Upinės” renginiai vyks liepos 16 ir rugpjūčio 5 d. 20 val. Menų spaustuvėje (Šiltadaržio 6, Vilnius) bei liepos 24 d. 17 val. Jūros šventėje, Klaipėdoje. Bilietus platina Tiketa.
