– Daugiau nei prieš metus galerijoje „Vartai“ pristatę pirmąją tarptautinę dizaino parodą „Budrūs daiktai“, žengėte didelį žingsnį link šiuolaikinio meno ir dizaino galerijos statuso. Kaip kilo mintis į savo veiklą įtraukti ir konceptualųjį dizainą?

– Laura: Mintis įtraukti dizainą ir surengti šiuolaikinio dizaino parodą radosi pamažu. Galvoje ji brendo jau kurį laiką. Šiuolaikinis menas, dizainas ir architektūra yra tarpusavyje susiję, todėl norėjosi tą atskirtį sumažinti. Visgi, pirmoji paskata imtis aktyvių veiksmų atsirado net ne iš dizaino, o iš gamybinio sektoriaus. Ilgus metus glaudžiai bendradarbiavome su viena įmone, atliekant meno kūrinių, o taip pat galerijos įrangos produkciją. Šis bendradarbiavimas buvo unikalus tuo, kad tai nebuvo tipinis užsakovo ir gamintojo santykis, o buvo kuriama ir ieškoma sprendimų net pačioms sudėtingiausioms idėjoms įgyvendinti. Tad palaipsniui atsirado bendra idėja apie kompleksinę paramą dizaineriams įgyvendinant novatoriškus ambicingus projektus ir suteikiant platformą jiems eksponuoti. Šių paskatų vedami ėmėmės aktyviai tyrinėti dizaino lauką Lietuvoje ir užsienyje, diskutuoti su galerijos aplinkos žmonėmis, draugais, dizaino srities žinovais. Taip palaipsniui kristalizavosi ir aiškesnė vizija bei konkretūs planai.

Nei Lietuvoje, nei Latvijoje ar Estijoje nėra šiuolaikinį dizainą atstovaujančių galerijų – yra įdomių butikų, „concept store“, kur pristatomi masinės gamybos produktai, tačiau kolekcinio dizaino pristatymo platformų nėra. Tai įvertinus ir gimė pirmosios dizaino parodos idėja. Pasiūlėme ją kuruoti dizainerių duetui Marijai Puipaitei su Vytautu Gečui. Iš jų sulaukus pradiniam etapui taip reikiamo pritarimo, entuziazmo ir ekspertizės – pradėjome naują galerijos veiklos etapą.

– Toma:
Labai dažnai sulaukiame klausimo, kaip atsirenkame menininkus. Visa galerijos veikla orientuota į nuolatinį meno lauko stebėjimą – turime tarptautinę komandą, su kuria tariamės, jaučiame Europos meno rinkos pulsą. Esame progresyvi galerija, kuri žvelgia į priekį, – norime parodyti ne tik tai, kas aktualu Lietuvoje, bet taip pat tai, kas vyksta svetur. Taip pat prijungiat naują veiklos sritį buvo labai svarbus ne tik meno ir dizaino lauko išmanymas, bet ir komandinis susitelkimas, tinkamas laikas bei stiprus poreikis iš kūrėjų, kuris ir įpareigojo mus įgyti šiuolaikinio meno ir dizaino galerijos statusą.

– Laura: Įkvėpimo pasisėmiau ir nuvykus į dizaino miestą Eindhoveną, kuriame įsikūrusi prestižinė dizaino akademija. Ją baigė pirmųjų mūsų dizaino parodų kuratoriai bei didžioji dauguma parodos dalyvių. Čia turėjau galimybė aplankyti ne tik jų, bet ir daugybės kitų dizainerių studijas, pamačiau, kaip vyksta pats kūrybos ir gamybos procesas, kaip dizaineriai įkvepia vienas kitą kurti. Šis miestas – išskirtinis kartu sąveikaujančios dizaino bendruomenės pavyzdys. Kūrėjai vieni kitiems padeda, pasitelkia vieni kitų gebėjimus. Mieste susikūrę didžiuliai kompleksai, kuriuose kartu dirba ir menininkai, ir dizaineriai. Jų dizaino kūriniai pasižymi daugiasluoksniškumu, todėl tokia įvairių sričių menininkų bendrystė sukuria unikalius rezultatus. O iš to, su kokia pagarba ir entuziazmu buvau priimta ne tik jaunų, bet ir jau žinomų kūrėjų, supratau, kad didžiulis galerinio pristatymo poreikis egzistuoja ne tik Lietuvoje.

– Nors meno ir dizaino kūriniai susitinka skirtingais būdais, menas sutelkia dėmesį į emocinę ir subjektyvią žiūrovo reakciją, o dizainas pabrėžia metodiką ir praktiškumą. Ar pritartumėte šiam teiginiui?

– Laura: Ir taip, ir ne. Tai iš esmės yra teisingas šių dviejų sričių apibrėžimas, tačiau šiuolaikinis kolekcinis dizainas peržengia tas ribas ir tampa funkciniu meno kūriniu, turinčiu naratyvą, keliančiu klausimus ir implikuojančiu daugybę atsakymų.

– Pastaruoju metu galerija daug kalba apie kolekcinį dizainą. Kas tai iš tikrųjų yra? Kuo kolekcinis dizainas yra ypatingas?

– Laura: Tai ir yra tas funkcinis menas, kuris naikina ribas tarp meno ir dizaino, ir yra įdomus mums, kaip šiuolaikinio meno galerijai. Kolekcinio dizaino kūriniai pirmiausia turi turėti tvirtą atspirties tašką, būti novatoriški proceso ir technologijos požiūriu, meistriškai atlikti, o tuomet jau ir funkcionalūs. Kolekcinio dizaino, kaip ir meno kūriniai, yra riboto tiražo arba unikalūs. Jų pagrindinė paskirtis – ne palengvinti mūsų buitį, o gyventi su jais. Kasdieniame gyvenime jie visų pirma turėtų džiuginti emociškai, o jei ant jų gali prisėsti, panaudoti kaip žurnalinį ar kavos staliuką – dar geriau.

– Toma: Esu ne kartą minėjusi, kad tiek šiuolaikinis menas, tiek, dabar jau galiu teigti, kad ir kolekcinis dizainas sukuria ypatingą ryšį su meno, dizaino vartotoju. Kaip ir meno kūrinys, taip ir kolekcinis dizainas išskirtinis tuo, kad įsigyji ne tik daiktą, bet ir jo istoriją. Dizaino pridėtinė vertė dar ir ta, kad kūrinys atlieka funkciją, kitaip tariant, turi praktiškumo aspektą.

Stebint lankytojus, jų nuotaiką, emociją, būseną, abejones, akivaizdu, kad dizaino kūriniai yra paveikūs, jie su menu žengia kartu.

– Pernai galerija pristatė pasaulyje pripažinimo sulaukusių lietuvių dizainerių duetą – Mariją Puipaitę ir Vytautą Gečą – net dviejuose tarptautiniuose dizaino įvykiuose: šiuolaikinio dizaino mugėje „Collectible“ Briuselyje ir Paryžiaus dizaino savaitėje. Kokius lietuvių menininkų išskirtinumus matote tarptautiniame kontekste?

– Laura: Mano manymu, jie išsiskyrė ne dėl to, kad yra lietuviai, o dėl to, kad yra tiesiog talentingi dizaineriai, kurių idėjos ir konceptualumas buvo unikalūs tarptautiniame dizaino kontekste. Išskirtinumas buvo ir jų labai skirtingų praktikų sinergija pristatomuose projektų.

– Toma: Kitas jų išskirtinumas – kontekstualumas. Marijos ir Vytauto idėjos bei estetika, puikiai apgalvoti architektūriniai ir technologiniai sprendimai, – kad tai būtų ergonomiška, patogu, funkcionalu, estetiška, – buvo labai netikėta.

– Laura: Visgi, lietuviškumo jų kūriniuose įžvelgė dekoro ir dizaino žurnalo „Ideat“ redaktorius, sustojęs prie mūsų stendo „Collectible“ mugėje Briuselyje. Kadaise jis keliavo autobusu per Baltijos šalis ir vos pamatęs Marijos bei Vytauto kūrinius (iš serijų „Envisioned Comfort“ bei „Romance & Gravity“) iš karto asociatyviai pagalvojo apie Lietuvą – kūriniai jam priminė tų kraštų miškus.

– Toma: Šių dizainerių duetas labai žavi: jų kompleksiškumas, kontekstualus įsivaizdavimas, koks turi būti objektas, yra tas pamatinis sėkmės „arkliukas“.

– Tiek pirmojoje parodoje „Budrūs daiktai“, tiek naujojoje – „Personal Scale“, atvėrusiai lankytojams duris birželio 17 d., – eksponuojami kūriniai atspindi kritinį dizainerių požiūrį į perteklinę daiktų gamybą. „Personal Scale“ nagrinėjama tvarumo tema, kuri atsiskleidžia ne tik kalbant apie medžiagą ar gamybos būdą, bet ir apie asmeninį santykį. Koks yra Jūsų asmeninis santykis su tvarumo sąvoka dizaine?

– Laura: Nėra vienareikšmiško apibūdinimo, kas yra tvaru, o kas – ne, visada yra tam tikrų niuansų. Kartais stengiamasi kurti labai tvariai, bet tam tikrais aspektais neretai kažkas ir nukenčia.

– Toma: Gal labiausiai ir žavi tos skirtingos prieigos, ką ši paroda ir atskleidė. Dažnai vadovaujamės stereotipais apie tvarumą: perdirbta arba tik tai, kas natūralu, organiška.
Galima pasitelkti pavyzdžius, – kad ir Martyno Kazimierėno lempa. Ar galėtume pasakyti, kad ji tvari? Ko gero, ne, tačiau kiek ji kalba apie tvarumą, kokią žinutę siunčia? Kiek mes sunaudojame plastiko pakuočių, dėžučių, porolono, gabendami daiktus iš vienos vietos į kitą? Taip ir prieini prie pačios koncepcijos, kad objektas pats savaime gal ir nėra tvarus medžiagiškumo prasme, bet apie tai kalba, kelia diskusiją.

Toma Monginė
Foto: Organizacijos archyvas

„Destroyers & Builders“ kvestionuoja, ar staliukas, pagamintas iš reto Kanados magnolijos medžio, yra tvaru. Tikriausiai ne, tačiau kartu yra rodoma, kad tą patį galima pagaminti ir iš medžio dulkių. Tai išlaikys tą pačią vizualinę estetiką bei bus ilgaamžiška.

Gražu tai, kad ši paroda kviečia į diskusiją ir mus pačius – vartotojus. Dizaineriai siūlo pasirinkti įvairias tvarumo praktikas – asmenines ir tinkamas tik tau pačiam. Vienas iš artimiausių aspektų tas, kad tvarumo sąvoka su namuose esančiais meno kūriniais ar dizaino darbais yra susijusi su ilgaamžiškumu – įsigijus tau patinkantį kūrinį su juo yra sukuriamas ilgalaikis emocinis ryšys.

– Laura: Tikrai taip, meno kūrinių mes neperkame kažkokiam apibrėžtam periodui. Žinoma, nutinka ir taip, kad laikui bėgant, keičiantis, vystantis skoniui, įsigytas kūrinys tampa nebemielas, nebegali su juo gyventi, tuomet tenka jį pakeisti kitu. Bet jų vertė išlieka, o neretai ir stipriai išauga. Taigi, geri meno ar dizaino kūriniai nėra tiesiog daiktai, kurie pasensta, nusidėvi ir jų reikia atsisakyti ar perdirbti. Anaiptol, juos gali perduoti ateities kartoms, perparduoti ar dovanoti muziejinėms kolekcijoms.

– Kaip keitėsi Jūsų požiūris į kūrinius tvarumo tematika po parodos ar ruošiantis jai? Kokių naujų minčių, apmąstymų paroda sukėlė?

– Laura: Jausmas toks, kad labai daug išmokau visomis prasmėmis. Paroda į tvarumą paskatino pažvelgti iš visiškai kitų perspektyvų nei buvau įpratusi lig šiol. Tad galiu drąsiai teigti, kad praplėtė mano matymo ir suvokimo lauką. Man labai patiko kuratorių mintis, kad tvarumas šios parodos kūrinių kontekste yra ne siekiamybė, o duotybė. Tarsi tai ateina iš pasąmonės, natūraliai ir papildomų pastangų nereikalauja.

– Toma: Išties paroda kėlė labai daug diskusijų. Mano suvokimas ir požiūris buvo labiau orientuotas į medžiagiškumą. Tvarumą dizaine vertinau ir skirsčiau į kategorijas pagal medžiagas – ar tai galima perdirbti, ar ne. Įdomu buvo atrasti tvarius gamybos procesus, suvokti, kad tvarumas gali slypėti ir pačioje idėjoje. Iš esmės galima sakyti, kad tai, kas konceptualu, jau ir yra tvarumas, nes apmąstoma, kaip sunaudoti mažiau ar padaryti paprasčiau. Tai ir yra suvokimo pokytis.

– Parodoje „Personal Scale“ dalyvauja dvidešimt garsių pavienių ir bendradarbiaujančių autorių iš Nyderlandų, Belgijos, Lenkijos, Japonijos, Vokietijos, Ispanijos, Italijos, Prancūzijos ir Lietuvos. Meno mylėtojai jau turėjo galimybę apžiūrėti parodą, turbūt jau sulaukėte ir atsiliepimų. Kaip lietuviai žvelgia į tvarų dizainą, kiek ši tema jiems artima, o gal kaip tik – neįprasta?

– Toma: Šiuo atveju reikėtų kalbėti ne tik apie tvarumą. Svarbu išskirti du dalykus: pirminę lankytojų emociją, kalbant apie šiuolaikinį dizainą, nes tai jiems yra nauja, netikėta, ir tik tuomet – tvarumo sąvoką dizaine.

Matyt, nebuvo nė vieno lankytojo, kuriam nepristatytume šios parodos individualiai. Iš tikrųjų daug dirbame su šia paroda ir bandome paneigti nusistovėjusius įvairius stereotipus. Ekspozicinės galerijos salės labai gerai reflektuoja ir atskleidžia meno kūrinius: vienoje perteiktos organiškos ir natūralios medžiagos, kitoje – industrinės. Manau, visi lankytojai pajuto vienokį ar kitokį poveikį, nes tai yra nauja.

Jeigu kalbėtume apie lankytojų išskiriamus mėgstamiausius kūrinius, tai būtų Oskaro Zietos ir Lennarto Laureno darbai. Estetiški, praktiški ir nuostabaus dizaino. Taip pat dar galima išskirti ir Joano Vellveʼo Rafecasʼo stalinę lempą. Minimalistinis dizainas, konceptualumas, ir tai jau vien dėl idėjos yra tvaru. Bambuko juostelė ir įtempta virvė – estetiška, paprasta ir patrauklu, dėl to daug kam iš lankytojų taip pat surezonavo. Tai asmeninės perspektyvos, bet jos tikrai keičiasi visos parodos metu, girdint istorijas ir vis susigyvenant su kūriniu iš naujo.

Kiekvienas objektas yra įvertintas komisijos, išdiskutuotas ir kruopščiai atrinktas, išskirtinai pritaikant jį Lietuvos meno mylėtojų laukui.

– Laura: Pastaraisiais metais apie tvarumą kalbama taip daug ir visur, kad neretai jis tampa piktnaudžiavimo priežastimi, todėl šiame kontekste jis vėl įgauna savitumą ir prasmę.

Akcentuojamas dizainerio asmeninis santykis į medžiagą, jos savitumą, darbo su ja procesus ir galiausiai į patį rezultatą. Mums smagu stebėti lankytojų reakcijas, atrandant šį meną, kurį gali pritaikyti, gali liesti bei jausti rankomis, kur svarbu ne tik nepriekaištinga estetika, itin kokybiškos medžiagos ir meistriškumas, bet ir istorija, idėjos genezė, tyrimas, kurį atlieka dizaineris prieš prieidamas prie galutinio produkto.

Dar įdomu tai, kad žmonių įžvalgos bei interpretacijos gali visiškai skirtis nuo pirminių menininkų idėjų.

– Toma:
Parodos kuratoriams taip pat svarbu, kad apie kiekvieną kūrinį galėtume papasakoti istoriją. Jie padėjo atrasti bei atrinkti tokius dizainerius ir kūrinius, kurie būtų konceptualūs, turėtų savo naratyvą. Taip pat siekėme atrinkti tokius kūrinius, kurie kalbėtų apie tvarumo dizaino praktikas per ilgalaikę, emocinę perspektyvą. Formuojant parodos kūrinių sąrašą šiuo klausimu išties dirbome daug.

Galerijos "Vartai” įkūrėja Nida Rutkienė (viduryje) su partnerėmis Laura Rutkute ir Agne Savarauskiene
Foto: Organizacijos archyvas

– Kokie „Personal Scale“ parodos kūriniai Jus sužavėjo labiausiai? Ar išsirenkate patinkamą kūrinį akimirksniu, ar būna tokių, su kuriais reikia susigyventi, bet kuo toliau, tuo labiau traukia ir nebepaleidžia? Galbūt nutiko taip, kad grįžus į namus ir žvelgiant į jau turimus meno kūrinius mezgėsi kitoks jausmas ir santykis su jais?

– Laura: Mane pačią nustebino tas atsiradęs noras daugumą parodos eksponatų turėti namuose, nors neturiu užmojo būtinai viską turėti. Galbūt priežastis slypi tame, kad jie iškart leidžiasi į labai asmeninį santykį, lietimą, naudojimą, vienokių ar kitokių funkcijų priskyrimą. Turiu save stabdyti ir pasirinkti tik vieną eksponatą. Kas tai bus, kol kas tik numanau.

– Toma: Per kiekvieną parodą namuose pradedi matyti būtent tos parodos meno kūrinius ar dizaino objektus. Šiuo atveju, tai būtų Oskaro Zietos veidrodis iš TAFLA kolekcijos. Jei dabar naujai įsirenginėčiau namus, tikrai rinkčiausi selektyviai: tvaresnį meno ar dizaino kūrinį, su kuriuo, be viso to, dar gautum ir unikalumą, emociją bei individualumą. Labai įdomu tai, kaip apskritai keičiasi požiūris į kiekvieną objektą parodos metu. Vieną kūrinį gali priimti vizualiai, tačiau vėliau, kalbantis su dizaineriais, kuratoriais, asmeniškai paliečia tų kūrinių istorijos. Ar Pierreʼo Castignolaʼos kėdę pasistatyčiau namuose ar lauko erdvėje, – negaliu pasakyti, bet istorija išskirtinė, todėl man tie kūriniai labai patinka.

– Kokias parodas planuojate šiais metais? Kokiomis svarbiomis temomis kviesite diskutuoti lankytojus?

– Toma: Tvarkaraštis galerijoje visuomet intensyvus ir siekiame, kad jis būtų kuo įvairesnis. Rudenį rengsime dvi nuostabias parodas, kurių viena skirta žymaus skulptoriaus, dirbusio ir gyvenusio Prancūzijoje, – Antano Mončio – atminimą pagerbti. Įdomu tai, kad į šią parodą įtraukėme daugiau nei dešimt šiuolaikinio meno kūrėjų, kurie kuria įkvėpti A. Mončio kūrybos, todėl bus pristatyta daug naujų kūrinių. Viena iš galerijos misijų – Lietuvos menininkus, žymius ir kuriančius užsienyje, sugrąžinti ir pristatyti Lietuvai. Tuo tikslu gruodžio mėnesį vyks Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus dueto paroda, taip pat Vikos Prokopavičiūtės, Austrijoje gyvenančios ir kuriančios menininkės, paroda. Ir, žinoma, didysis tarptautinis renginys – meno mugė „Art Cologne“, kurioje pristatysime vieną perspektyviausių jaunųjų kūrėjų Gabrielę Adomaitytę ir Venecijos meno bienalėje Lietuvai atstovaujantį Robertą Narkų.

– Laura: Dar viena svarbi naujiena – tai mūsų kuriamą nuolat veikianti ir nuolat kintanti ekspozicinė platforma, kurioje susitiks ir šiuolaikinis menas ir dizainas. Joje lankytojas galės atrasti ne tik riboto tiražo dizaino gaminių, tačiau autorinių ir ne srautinių, niekur kitur Lietuvoje nematytų. Šiai platformai dedikavome vieną iš galerijos ekspozicinių erdvių, kurią šiuo metu formuojame su architekte Ieva Cicėnaite, siekant kad erdvė būtų dinamiška, prisitaikanti prie naujų kūrinių. Čia planuojame ir naujų menininkų bei dizaineriu projektų pristatymus. Nors erdvė dar kūrimosi procese, tačiau kadangi ji visada ir bus dinamiška, tad įsileidžiame lankytoją jau dabar.