Kai 1866 m. rugpjūčio 23 d. Paryžiuje mirė turtingiausias Lietuvos magnatas grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius, jo anūkas keturiolikmetis Benediktas Henrikas Tiškevičius tapo vienu turtingiausių žmonių visoje Europoje. Gimęs 1852 m. gruodžio 9 d. šalia Vilniaus esančiame Nemėžyje, jaunasis paveldėtojas anksti tapo našlaičiu: jo tėvą Mykolą Tiškevičių, kilusį iš Ukrainoje gyvenusios Tiškevičių giminės atšakos, džiova palaužė tuomet, kai sūneliui tebuvo keli mėnesiai, o mama Marija Vanda Sofija Tiškevičiūtė, viena iš trijų Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus dukterų, nuo tos pačios ligos mirė sūneliui sulaukus septynerių.
Didžiausia aistra – kelionės
Tapęs didžiulių, nuolatines pajamas nešančių žemės valdų savininku, jaunasis grafas galėjo sau leisti gyventi be didelių rūpesčių. Mėgo linksmintis, medžioti, keliauti.
1874 m. grafas Benediktas Henrikas išplaukė jachta į Ameriką, o atgal 1875 m. grįžo jau vedęs ten sutiktą Clarą Elizabeth Bancroft (1857–1883). Amerikoje pamatęs moderniausias jachtas, panoro turėti geriausią pasaulyje jachtą ir užsisakė tokią Havre Jacques’o Augustino Normand’o laivų statykloje. Kai 1876 m. grafas įstojo į Prancūzijos geografijos draugiją, jis jau buvo aplankęs didžiąją dalį Šiaurės ir Centrinės Amerikos, Panamą, Maroką, Alžyrą, Tunisą ir Alžyro Sacharą bei planavo su naująja jachta plaukti aplink pasaulį.
1875 m. jauna šeima susilaukė sūnaus Benedykto Jano, o 1880 m. gimė antras sūnus Edwardas Rejnoldas. Turtingasis paveldėtojas, kaip ir jo senelis, gyveno Paryžiuje, bet daug laiko praleisdavo Nicoje: buvo Nicos regatos komiteto (Comité régates de Nice), taip pat Viduržemio draugijos Nicoje (Cercle de la Méditerranée (Nice)) narys.
Norėdamas apsisaugoti nuo jo giminę persekiojusios džiovos, apie 1882 m. apsigyveno Madeiros saloje. Čia 1882 m. pabaigoje gimė dukra Elisabeth Marie Tyszkiewicz. Tačiau netrukus grafo žmona Clara Elizabeth miršta, ir 31-erių metų grafas lieka našliu su trimis vaikais.
Vaikai augo, jų tėvas rūpinosi savo gimtuose kraštuose paliktais Raudondvario ir Vialos dvarais. Ypatingai svarbus jam buvo Raudondvaris – jo giminės lizdas, į kurį buvo pargabenti jo senelio Benedikto Emanuelio ir žmonos Claros Elizabeth palaikai. Ne mažiau traukė senelio pamėgta Viala, esanti maždaug už 100 km į pietryčius nuo Vilniaus.
Kaip ir anksčiau, grafas leisdavo sau pamedžioti ir pakeliauti. Antrąkart nevedė, bet jo gyvenime atsirado moteris, kuri jį lydėdavo: tai Isabelle Féraud, kurią matome daugelyje B. H. Tiškevičiaus 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje darytų nuotraukų.
Po karo B. H. Tiškevičius jau nebekeliavo. Mirė eidamas 83-uosius, 1935 m. gegužės 13 d. Palaidotas Nicoje, šeimos kape šalia savo motinos.
Ir šeimos albumui, ir parodoms
Kada grafas Tiškevičius susidomėjo fotografija? Žinoma, kad 19 a. pabaigoje jis jau buvo Prancūzijos fotografijos draugijos (Société française de photographie) ir prestižinio Paryžiaus fotoklubo (Photo-club de Paris) narys, aktyviai dalyvavo Europos fotografų judėjime. Grafo darbais gėrėjosi daugelio meninės fotografijos salonų lankytojai.
1891–1898 m. nuotraukos liudija, kad grafas su vaikais daug keliavo po Prancūziją, Italiją, Šveicariją, Austriją, mėgo vaikščioti po kalnus, važinėtis dviračiu. Lankė Lenkiją ir Lietuvą, savo dvarus ir giminaičius. Jau 20 a. pradžioje buvo išvykęs į tolimas keliones po pasaulį: buvo Kinijoje, Ceilone, Singapūre, Japonijoje, Palestinoje, Egipte, nukeliavo ir iki Ugandos.
Vienose nuotraukose grafas fiksavo prabangius rūmų interjerus, dvarų aplinką, aristokratų gyvenimą ir pramogas, keliones, fotografavo savo šeimos narius ir artimus žmones. Kitose gėrėjosi Nalibokų girios gamta, tyrinėjo Zakopanės ir Lietuvos žmonių tipus ir buitį, kūrė menines scenas gamtoje ir savo fotostudijoje. Ir nors vienos nuotraukos turėjo likti šeimos albumuose, o kitos buvo skirtos parodoms ir žurnalams, šiuolaikiniam žiūrovui jos visos įdomios kaip praeities liudininkės.
Grafo darbus į Lietuvą sugrąžino kolekcininkas
Per Pirmąjį pasaulinį karą B. H. Tiškevičius gyveno Sen Nazero miestelyje prie Luaros žiočių. Vila, kurioje gyveno grafas, per bombardavimą sudegė. Todėl ilgai manyta, kad didžioji dalis grafo nuotraukų negatyvų ir atspaudų pražuvo šio gaisro metu. Apie jo kūrybą buvo sprendžiama tik iš negausių originalų ir jo laikmečio spaudos publikacijų. Galbūt todėl B. H. Tiškevičius kaip fotografas XX a. Europoje buvo žinomas menkai ir prisimintas tik amžiaus pabaigoje, kai Nicephore’o Niepce’o muziejus 1993 m. įsigijo apie 80 jo nuotraukų originalų.
Todėl galima laikyti stebuklu, kad išliko ir lietuvių kolekcininko Gedimino Petraičio (1956–2021) dėka į Lietuvą sugrįžo unikalus, daugiau kaip penkių šimtų B. H. Tiškevičiaus fotografijų rinkinys.
Šio rinkinio nuotraukos ir publikuojamos knygoje Sugrįžimas. „Tarp Lietuvos ir Prancūzijos: du grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) pasauliai jo XIX a. pabaigos nuotraukose“. Jos darytos 1891–1899 m. Prancūzijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse, taip pat Lenkijoje, Lietuvoje bei netoli Nalibokų girios buvusiame Vialos dvare dabartinės Baltarusijos teritorijoje.
Knygą parengė tarptautinis kolektyvas – XIX a. Lietuvos fotografijos istorikas Dainius Junevičius, keleto knygų apie prancūzų piktorializmą autorius, Sorbonos universiteto profesorius, ilgametis Prancūzijos fotografijos draugijos prezidentas, žurnalo „Etudes photographiques“ redaktorius Michelis Poivert’as ir Lenkijos fotografijos istorikė, žurnalo „Dagerotyp“ vyriausioji redaktorė, Karališkųjų Lazienkų muziejaus direktoriaus pavaduotoja Małgorzata Grąbczewska.
