– Karšta diena, visomis prasmėmis. Praryti snaigę – būtent tai, ko šiandien reiktų?
– Kaip tik kalbėdamasis su jumis valgau ledus (juokiasi).
– Bandant pagauti sukaktuvininką buvo galima suprasti, kad diena – ypač darbinga. Ar ji buvo gera?
– Repetuoju teatre, po savaitės VMT įvyks „Dėdės Vanios“ premjera.
– Buvo skelbta, kad Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) jau pradėtas repetuoti lenkų režisierius Grzegorzo Jarzynos spektaklis pagal Stanisławo Lemo romaną „Soliaris“. Berods, jo premjera LNDT Naujojoje salėje įvyks jau šį rugsėjį?
– Rugsėjo viduryje, dabar pertrauka. „Soliario“ repeticijas tęsime nuo rugpjūčio vidurio.
– Lietuvos žiūrovams praėjusių metų rudenį pristatytas belgų menininko Jan Fabre spektaklis-autoportretas „Nakties rašytojas“, kuriame jūs kūrėte pagrindinį vaidmenį. Teatro kritikai pastebi, kad šis monospektaklis jums tapo esminiu karjeros lūžiu. Ar yra tame tiesos?
– Negaliu nei pagrįsti, nei paneigti – nesu tokios nuomonės.
– Tuomet paklausiu kitaip – kokius spektaklius galima pavadinti kertiniais, kas Jus pakeitė kaip aktorių?
– Nežinau, nenoriu vertint iš tokios prizmės – nei savęs, nei juo labiau vaidmenų ar spektaklių. Nežinia, kaip būtų, jei nebūtų buvę tų spektaklių, kurie pavadinami nekertiniais.
– Ką veikėte per karantiną?
– Per karantiną visiškai nedirbau – pusę metų. Į darbus grįžau nuo birželio – mėnuo prabėgo repetuojant „Soliarį“, dabar perėjau prie „Dėdės Vanios“, paskui vėl grįšiu į „Soliarį“, vėliau galbūt bus „Respublika“, „Nakties rašytojas“... Viskas numatyta, o kaip bus – nežinia.
– Tai pusę metų – atostogos?
– Nebuvo atostogų. Tai išgyvenimo laikas, stengiantis įveikti tą etapą...
– Ar jau teko susitikti su žiūrovu, jis išalkęs teatro meno?
– Kaip jus paveikė šitokia stresinė karantino situacija? Teatralai būgštavo, kad aktyviai nevaidinantys aktoriai praras įgūdžius. Ar tai ne iš piršto laužti pasakymai, kad aktorius turi treniruotis kiekvieną mielą dieną?
– Scenoje stengiuosi mąstyti, būti procese. O mąstymo įgūdžiai nelabai gali dingti. Galbūt tam tikra forma išsitįsti. Emocinė forma, greitis, reakcija – tokie dalykai.
– Viename interviu esate sakęs, kad iššūkį reiktų priimti kaip galimybę. Ar su laiku atsiranda kitokių nusistatymų, į ką galima būtų atsiremti?
– Neužsiiminėti filosofavimais ten, kur nereikia.
– O kodėl manote, kad filosofuoti yra blogai, juk tik taip atrandamos tiesos?
– Filosofuoti – gerai, bet tik ten, kur reikia.
– Kaip gi užčiuopti tą ribą, kur reikia, o kur ne?
– Čia yra procesas. Gyveni, ir po truputį kažką supranti.
– Supratimas ateina su laiku?
– Nemanau. Jis taip niekada ir neateina.
– Jei neateina, tai tikriausiai todėl nusišnekam?
– Visą gyvenimą ir nusišnekam, atvirai sakant.
– Viską suverčiam improvizacijai?
– Taip.
– Improvizacijų netrūksta, ypač kai nespėji su laiku...
– Kaip sakė mano mėgstamas rašytojas Witoldas Gombrowiczius – kuo protingiau, tuo durniau.
– Gylis pareikalauja proto galios, bet gal jos ir nelabai reikia šiandienos paviršutiniškume?
– Manau, kad reikia – sąmoningumo ir adekvatumo.
– Bet lyg tai visi daugmaž esame adekvatūs?
– Taip manot? Labai abejoju.
– Tikrai?
– Taip.
– Kur pasireiškia žmonių neadekvatumas?
– Visur aplinkui ir manyje pačiame.
– Kada teko save pagauti toje „neadekvačioje“ būsenoje?
– Atsibundi ir matai, kad esi neadekvatus.
– Tada tikriausiai nepavyksta nuveikti nieko gero?
– Gero ar blogo, juk gyveni ne dėl to, kad ką nors nuveiktum. Gyveni ir viskas.
– Bet kaip gi tas, ausyse skambantis pasakymas: „gyvenkime taip, kad kiekviena diena būtų prasminga“?
– Kieno čia posakis? Netikiu šitais dalykais. Kiekviena diena prasminga? Gal taip gyvena žmonės, kurie turi suskaičiuotą laiką, gal taip ir yra..
– Išeitų, kad visai neblogai, kai diena tiesiog praeina?
– Žinoma, nebūtina kiekvieną dieną kažką įdomaus nuveikti.
– Skamba paguodžiančiai.
– Taip ir yra. Kitaip nebūtų atradimų stebuklo.
– Kalbant apie teatrą. Šiandien vyrauja supratimas, kad vaidinimas žiūrovui tėra pramoga ir tokia žinia neretai papiktina aktorius ir teatralus. Atsikirsdami jie atsako, kad teatras yra ne kas kita, o būties teritorija.
– Man – pramoga.
– Nė kiek neįsižeistumėt išgirdęs, kad žiūrovas ateina į teatrą papramogauti?
– Žinoma.
– Sugriovėt stereotipą. Juk į teatro sceną esam mokyti žiūrėti kaip į šventovę. Negi tai jau atgyvenęs požiūris?
– Tikrai taip.
– Į teatrą galima ateiti pailsėti nuo savo minčių?
– Ne, nuo savo minčių pailsėti teatre nelabai įmanoma. Na, nebent esi Šaolino vienuolis. Ateini, kad tos mintys pasikeistų, nusikreiptų į kitą dėmesio objektą, suklustum ties tais dalykais, apie kuriuos galbūt niekuomet nebuvai susimąstęs.
– Ar gali žiūrovas pasikeisti po išvysto spektaklio, prie to aktoriaus vaidyba kažkiek prisideda?
– Taip. Tačiau ne spektaklis pakeičia – pats žmogus pasikeičia. Bet turi būti noras arba poreikis pasikeisti. Tada einama į teatrą, to ieškoma. Jei randa – pasikeičia. Arba ne.
– Savo ruožtu aktoriai irgi linkę sakyti, kad juos pakeičia vaidmenys, išgyvenami amplua, įvaizdžiai.
– Būna ir taip.
– Vadinasi, kai būsi pagyvenęs aktorius, tapsi gilus kaip šulinys?
– Nemanau.
– Labiau kankinys?
– Visokių yra, visoks būsi. Dažniausiai – tiesiog pasenęs.
– Jauni aktoriai randa ko pasimokyti iš vyresnių, pasisemia patirties? Ar numoja ranka, ai, čia jau vakarykštė diena...
– Galima pasimokyti, bet viską suprasi tik tada, kai tam ateis laikas. Gali vaizduotis, fantazuoti, kad kažką teoriškai supranti, bet be laiko – nesuprasi. Kaip aš galiu suprasti, kuo gyvena šešiasdešimties metų žmogus? Kai ateis laikas – suprasiu.
– Atmintis – aktoriaus svarbiausias „arkliukas“? Neužmiršti nė vieno žodžio – nėra sunku?
– Atmintis – tai raumuo, ji treniruojama. Būnant ant scenos ir be to yra daugybė uždavinių.
– Koks gi svarbiausias uždavinys, jūsų manymu?
– Būti su žiūrovu.
– Ar žiūrovo reakcija išties aktoriui yra svarbi, kaip neretai yra teigiama?
– Svarbiau yra energija. O reakcija į tam tikrus dalykus, kurie tiesiog įvyksta – natūralu. Ji nėra rodiklis. Be to, reakcija dažnai būna neišsakyta, paslėpta. Energija susiformuoja tarp žiūrovų salės ir scenos, ji juntama, veikia ir aktorius, ir žiūrovus.
– Anglų rašytoja, kritikė Margareta Drebl viename savo romanų yra rašiusi, „kad teatras nieko bendro neturi su tikrove, bet vis dėlto egzistuoja, kaip sakykim, spinta mano miegamajame...“ Teatrinė tikrovė – kokia ji, kaip ją apibūdinti?
– Kalbate apie buvimą ant scenos spektaklio metu? Ta tikrovė yra – su kažkokiomis savomis taisyklėmis, suskaidyta į kelis sluoksnius. Viena tikrovė jungia mus visus, suprantame, kad tai teatras ir vaidiname, kad tikrovė yra siužetinė. Kad ir kaip būtų – čia vis tiek vyksta iliuzija. Iliuzija tikrovėje, kuri taip pat galbūt iliuzija. Nesu teatro teoretikas, sunku sukonstruoti konkretų apibrėžimą.
– Kitaip tariant – tai penas vaizduotei?
– Galima ir taip sakyti.
– Kas būdinga šiandienos teatrui, aktorystei? Kokie pokyčiai per laiką įvyko teatre, vaidyboje, savyje? Ar teko ką nors pastebėt naujo?
– Keičiasi tam tikri estetiniai supratimai, formos, žanrai, taip pat ir vaidyba. Žinoma, dabar įsivaizduojame, kad vaidiname natūraliau. O prieš trisdešimt metų aktoriams irgi taip atrodė.
– Jeigu tektų suvaidinti savo svajonių gimtadienį, koks jis būtų?
– Neįsivaizduoju. Tegu gyvenimas nustebina su svajonių gimtadieniais. Gyvenu šiandiena.
***
M. Nedzinskas gimė 1985 metais liepos 8 dieną Klaipėdoje. 2008 metais baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Rimo Tumino vadovaujamą aktorių kursą. 2010-2011 metais dirbo Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Nuo 2012-ųjų yra LNDT trupės aktorius. Dalyvavo TV projekte „Dar pažiūrėsim“, taip pat teatro „Kitas kampas“ veikloje.
2013 metais apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi kaip Geriausias dramos aktorius už Trepliovo vaidmenį spektaklyje „Žuvėdra“, rež. Oskaras Koršunovas (OKT Vilniaus miesto teatras).
