Savo kūryba autorė klausia, ar pastebėjote, kaip klasikinėje mitologijoje moteris esame įpratę matyti tarsi aukas? Švelnus eufemizmas „pagrobimas“, taikomas klasikiniams mitologiniams paveikslams (ir jų herojėms Europai, Persefonei, Helenei ar sabinėms) iš tiesų ženklina brutalų vyriškumo triumfą pažemintų senųjų deivių atžvilgiu.

Dailininkės nusiteikimui galima pritarti – vienas iš šių, šiandien kritikuojamų istorijų yra Ledos mitas, pasakojantis apie tai, kaip Eotolio karalienę apgavo ir apvaisino gulbinu pasivertęs Dzeusas.

Romėnų laikais toks „nuotaikingas“ įvykis įkvėpė prostitutes rengti erotiškus vaidinimus su gyvomis gulbėmis: tokiu performansu savo laiku išgarsėjo ir ortodoksų šventoji, būsimoji Bizantijos imperatorė Teodora. Mitologinis moters, kuri nevaldo ne tik savo likimo, bet ir lipido bei lytiškumo, paveikslas mus pasiekė iki šių dienų. Tačiau šiose istorijose gyvena ir pamirštas gilusis moteriškumo klodas: priešistoriniais laikais ta pati Leda buvo laikoma deive gimdyve (kitose indoeuropiečių tautose garbinta kaip Lada ar Lela) nuo perkūno dievo sudėjusi kiaušinius su dvynių pora – saulės dievaičiais. Iš Ledos kiaušinių išsirito dvynių brolių, vadintų leuko-polos-Dios („dievo baltais kumeliukais“), atitinkančių Rigvedos Ašvinus bei baltų Ašvienus, bei Klitaimnestros ir Trojos Helenės poros.

Jurgitos Rancevienės darbai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Saulės vežimą lydėjusių dvynių žmonos buvo jų seserys saulės deivės, kurios vėliau – uždraudus kraujomaišą –mite buvo pakeistos Leukipo dukromis Fobe („Skaisčiąja“) ir Hilarėja („Šviečiančiąja“). Trojos Helenės vardas kilęs iš žodžio Saweliyos („saulė“). Helenė kaip deivė garbinta Rodo saloje, kuri garsėjo saulės kultu, o graikų mitas pasakoja, kad po žemiškojo gyvenimo Helenė apsigyveno „Baltojoje“ (Leukės) saloje, kuri egzistuoja realybėje ir yra pilna antikinių saulės dievo šventyklų.

Taip mitologinė gražiausia pasaulio moteris, grobta ir gabenta iš Spartos į Troją ir atgal, kadaise buvo garbinama kaip pati saulė. Tačiau moteriškos dievybės – įskaitant saulę – priešistoriniais laikais neturėjo prievolės būti malonioms.

Lietuvių, austrų ir švedų folklore liko pasakojimų, kaip vienam iš dvynių savo prie uolos prirakintą nuotaką teko vaduoti nuo jūros pabaisos. Šis mitas atliepia Persėjo istoriją. Persėjo vardas turi bendrą šaknį su pomirtinio pasaulio deive Persefone – abu vardai reiškia „žudiką“. Persėjas pagarsėjo tuo, kad nužudė gorgonę Medūzą, kurią kai kurie tyrėjai laiko kadaise egzistavusia saulės žyne, dėvinčia bauginamą kaukę. Saulėje paliktų džiūti nukautų karių kūnų oda pradėdavo trauktis, taip išsprogdavo akys, iššokdavo liežuvis, o burna išsiviepdavo kraupinama šypsena. Tokiu būdu saulės deivė valdė ir mirties pradą. Mirtį mite turėjo nugalėti kiekvienos poros dvynys – tik tikroji saulės dukra ir dievo sūnus turėjo nemirtingumą, jų žemiškieji atvaizdai turėjo būti atgaivinti savo dieviškųjų dvynių. Toks daugiaplanis moteriškumo ir jį serginčio vyriškumo paveikslas seniai pamirštas: kiek jį tebeprisimena indoeuropietiškas religijas gaivinantys praeities mylėtojai, ir etnokultūros komercializacija, pigi adaptacija šiandienai?

Jurgitos Rancevienės darbai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Dailininkės Jurgitos Rancevienės paveiksluose prigimtinis moteriškumas yra išryškintas tiek, kad gebėtų išsiveržti ir įsirėžti į stebėtojo sąmonę. Iliustratore daugelį metų dirbusi dailininkė yra genialiai įvaldžiusi piešinį bei kontūrą. Mitologizuoti, zoomorfiški piersonažai atliepia Pablo Picasso piešinius, kurių pagrindinis tikslas buvo atkleisti vyrišką perspektyvą. Vyriškumas dailininko paveiksluose vaizduotas per kentaurų ir minotaurų metaforas.

Kaip ir minėtuose Picasso darbuose, J. Rancevienės paveiksluose išryškinamas moterų erotiškumas, jų lytys, moteriškos (ne mergaitiškos, kaip priimta šiuolaikinėse medijose) figūros. Paveikslai per šias metaforas atliepia temas, apie kurias visuomenė nėra įsidrąsinusi kalbėti be sveiko, į kraštutinumus – arba gašlumą, arba puritanizmą – nenukreipto dialogo. Paveikslai išsiskiria dinamiškomis, virsmą akcentuojančiomis kompozicijomis bei energija pulsuojančiais kontrastingais spalviniais deriniais. Masių verpetą bei kontūrų sūkurį dailininkė vis dėlto sugeba suvaldyti taip, kad kompozicijos – kad ir kokios takios jos būtų – neišsilietų iš paveikslo kraštų. Šį dinamiškumo bei pusiausvyros, gausos be pertekliaus santykį tapytoja praktikuoja kurdama minimalistiškus, beveik kaligrafiškus vieno mosto piešinius.

Puikiai įvaldyta psichologinio charakterio studija lemia, kad personažai paveiksluose atrodo natūraliai gimę, kvėpuojantys, esantys ir veikiantys. Paveikslų veikėjai egzistuoja persiliejančiame, aiškių rėmų neturinčiame, beveik permatomame pasaulyje, kuris yra perteiktas daugybe vienas kitą dengiančių sluoksnių, properšų į skirtingus planus. Paveiksluose matome tiek moterų grupes, tiek vieną kitus atspindinčius vyrus ir moteris. Kai kuriuose paveiksluose spalvinės masės pačios iškyla stebėtojui kaip neapibrėžti, tačiau personifikuoti siluetai. Autorė jiems tarsi išpiešia lankytoją frontaliu, tiesiu žvilgsniu provokuojančius veidus.

Tokiu būdu paveikslo plokštumoje gimstančios asmenybės tarsi veržiasi iš neapibrėžtumo, norėdamos paveikti suvokėją savo išraiškomis. Turtingos, paveikslo erdvę užpildančios kompozicijos atrodo virsta siautulingu pamėklių paradu: keistos, zoomorfiškos, tarytum iš priešistorinių laikų atėjusios būtybės rodosi kaip daugiakrūtės deivės, paukštės, undinės, kentaurės, minotaurės ir kelių gyvūnų bruožų turinčios chimeros. Tarsi kadaise pažinoti, tačiau pamiršti ir norintys išsiveržti moteriškumo klodai dedasi skirtingas kaukes.

Šios figūros turi ryšį su priešistorinių laikų pasakojimų galia, tačiau išsivaduoja nuo šiuolaikinių stereotipų, kaip moteriškumas turėtų būti išreikštas visuomenėje. Personažų nenuspėjamumas ženklina norą išreikšti moters personą neribotais būdais, išlaikyti moteriškumą kaip nekomfomistišką, transformatyvų pradą, kuris iš kitos pusės – per užuominas į gamtos gaivalus ir priešistorės mitus – yra prigimtinis. Keisti, metamorfozėmis grįsti personažai taip pat simbolizuoja empatiją, gebėjimą susitapatinti su gamtos gaivalus ir įvairiais jos pavidalais. Subtili paveikslų ironija liudija, kad moters gebėjimas įkūnyti tiek gyvybę teikiančios, gyvenimo malonumus ragaujančios, taikios, gaivališkos, pašėlusios ir karingos asmenybės pradus yra tiek pasiklydęs kasdienoje, jog jį grąžinti galima tik bekompromisiškais, įžūliais pavidalais.

Prie iliustratyvaus kūrybinio proceso pratusi dailininkė savo nepriklausomoje kūryboje pasirenka atvirkštinį kūrybos procesą – vietoje kūrybos pagal literatūrinį tekstą, tapytoja kuria laisvas kompozicijas, kurios įkvepia kurti naujus pasakojimus ir naratyvus. Mus pasiekusios istorijos apie moteriškumą yra pernelyg iškraipytos, kad jomis vadovaujantis būtų galima teisingai atspindėti moters prigimtį. Vietoje to, tapytoja Jurgita Rancevienė kuria savo mitologiją šios prigimties esmėms atspindėti. Ši marga kūryba yra dieviškasis, gaivališkas atspindys, kurį savyje – laisvinantis nuo apmirimo – turėtų įžiūrėti kiekviena moteris.