Gimtadienį minintis Romualdas Požerskis: didžiausia šios dienos dovana – būti kartu su šeima

70-mečio proga sveikindama fotomenininką Romualdą Požerskį užsimenu, kad šiandieną lydi žaismingi sutapimai – liepos 7-oji kartu yra ir Tarptautinė šokolado diena. Pajuokauju, kad per gimtadienį, matyt, saldumo tikrai netrūksią. Jubiliatas pritardamas papasakoja, kad šaldytuve kaip tik savo valandos lūkuriuoja dukters nupirktas šokoladinis tortas. Tačiau gražią sukaktį šeimyna paminėjo dar pirmadienį, buvo visi susirinkę draugėn. Kaip kasmet, jaukią šeimos šventę susiorganizuoja Latvijoje, kur meistrą ir sutikome – po maudynių jūroje.

Garsusis fotografas gimimo dienos proga sulaukė sveikinimų iš aukštų valstybės pareigūnų, valstybės vadovo. Paklaustas, ar tai pakelia ūpą menininkui, R. Požerskis sakė, kad tai tarsi desertas po sunkaus darbo.

„Tai labai gražu, prasminga ir malonu. O kasdienis darbas tikrai sudėtingas ir sunkus: turi savo gyvenimo idėją, tikslą. Tie dalykai, kurie atima daug energijos, laiko, jėgų“,– pažymėjo pašnekovas ir pridūrė, kad kaip tik dabar ruošiasi dviem parodoms, taip pat rengia fotoalbumą „Menininkai ir mūzos“, kurį planuoja pristatyti jau rugsėjį.

Ruošiasi parodoms, planuoja išleisti fotoalbumą

„Dabar ruošiuosi parodoms. Viena ekspozicija bus rodoma Prancūzijos festivalyje. Joje – ilgametė analoginės fotografijos darbų serija „Atlaidai“. Antrąją bus galima išvysti rugsėjo mėnesį MO muziejuje, švenčių tematika. Spalį bus paroda Valensijoje, Stokholme. Šiuo metu sėdžiu prie maketo, leidžiu knygą – fotoalbumą „Menininkai ir mūzos“. Jame – įvairūs menininkai, su kuriais susitikau, draugavau, dalis – išėjusiųjų... Jonas Mekas Niujorke, Eimuntas Nekrošius ir jo teatras, Kauno ir Vilniaus menininkai, architektai, „Anties“ pirmasis koncertas... Tai bendro likimo draugai – tokia nedidelė duoklė, prisiminimo dovana apie juos“, – vardijo planus rudeniui R. Požerskis.

Jis pridūrė, kad kuriamame fotoalbume bus galima pamatyti darbų ir iš šiuo metu vykstančios parodos „Kauno menininkai ir mūzos“ Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje.

Po ilgojo karantino žmonės, anot R. Požerskio, pasiilgę švenčių, susitikimų, džiaugsmingesnio laikmečio, bendravimo.

Pastebėjus, kad visgi dar bijome artumo, spausti vienas kitam ranką, R. Požerskis pasvarstė, kad didysis atsilaisvinimas tikriausiai jau įvyko: „Tai parodo futbolo rungtynės – pilni stadionai džiaugsmingai nusiteikusių žmonių. Tie išgyvenimai suteikia vilties, kad visi tie karantinai pasibaigs.“

Pirmas įspūdis – giliausias

Sumanymų daug, darbai virte verda. Kokio skonio fotografo gyvenimui suteikia planavimas, – pasiteirauju.

„Kažkuria prasme turime planuoti kaip ūkininkai. Pavyzdžiui, kaimo žmonės pavasarį ruošia malkas žiemai, kad būtų šilta. Taip ir mes, turime tam tikrus periodus, kada planuojamės temas, jas sodiname, auginame, prižiūrime, tarsi kaimo žmonės grūdus. Rudenį turime derlių, – vaizdžiai palygino fotomenininkas. – Tuo ir skiriasi lietuvių fotografija nuo latvių, estų, baltarusių ar lenkų – temas vystome ilgai, daug metų. Va, mano mokytojas, fotografas Aleksandras Macijauskas dvidešimt metų turgų fotografavo. Temų vystymas atėjęs iš tos agrarinės kultūros – neskubi, bet ir negali užtrukt per ilgai su ta tema. Toks rezultatas pats rimčiausias, solidžiausias, prasmingiausias“, – aiškino Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Tačiau beieškant tęstinumo, gilinantis į kažkokią temą atsiranda iššūkis nesikartoti. „Taip, yra momentas, kai pradedi kartotis. Fotografavau senamiestyje ir pastebėjau, kad nieko naujo nematau, arba tik tas pačias situacijas, kažkodėl netgi nebe tokias įdomias, nebe tokias aštrias. Pirmas įspūdis – giliausias. Jeigu užfiksuoji pirmojo įspūdžio fotografiją – joje daugiausia tos spinduliavimo energijos, formos, šviesos. Jei pasižiūri nuobodžiai, be jausmo – ir fotografijoje to jausmo nebus. Tema turi savo pradžią ir pabaigą. Atėjus pabaigai – praktiškai nebėra ko fotografuot, tai tampa tik laiko gaišinimu“, – sakė R. Požerskis.

Supratimas, kad tema išsisėmė, pasak R. Požerskio, ateina automatiškai. „Grįžti iš fotosesijų ir pamatai, kad nieko naujo nepadarai, suvoki, kad reikia keisti temą. Panašiai įvyksta bendraujant su žmonėmis, jais kartais irgi tenka nusivili – pasakoja tuos pačius prisiminimus, samprotavimai nesikeičia, nors ir akivaizdžiai yra neteisūs. Tokios draugystės taip pat išsisemia“, – kalbėjo pašnekovas.

Jei požiūris primityvus – fotografijos bus neįdomios

Fotografija, jo pastebėjimu, kad ir kaip būtų keista – surišta su autoriumi, autoriaus asmeniniu gyvenimu, patirtimi, požiūriu. „Todėl studentams visą laiką sakau: reikia balansuoti, kad tavęs nebūtų per daug, kad tavo pasaulis neužgožtų fotografuojamų žmonių pasaulio“, – pasakojo R. Požerskis, VDU Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros profesorius.

Poezijoje, esė rašyme, kaip pastebėjo fotomenininkas, yra svarbūs autoriaus vidiniai atspindžiai, jo gyvenimo suvokimas, o fotografijoje priešingai – ji turi atvaizduoti kitus.

„Bet jeigu tavo požiūris primityvus – fotografijos bus neįdomios. Fotografija kitaip koduojama nei tapyba ar grafika. Jos kodų kalba kitokia, labai specifinė. Apskritai, fotografija turbūt yra viena svarbiausių šiuolaikinio gyvenimo formų. Žmonės dabar neberašo dienoraščių, šiandienos dienoraštis vizualinis, kuriame užfiksuojami kelionių įspūdžiai, asmeninės ir draugų patiriamos akimirkos, nuotaikos. Kaip žmonės įvaldys šią vizualinę kalbą, toks ir dienoraštis bus. Jeigu jis banalus – neįdomu. Kartais rodomos kelionių nuotraukos tokios nuobodžios, kad jų net nesinori žiūrėti. Tiesiog matai, kad tas žmogus paprasčiausiai nemoka fotografuoti. Šios medijos įvaldymas yra labai svarbus“, – pažymėjo lietuvių fotografijos klasiku vadinamas R. Požerskis.

Užkoduotas atminties regeneravimas

Kitas svarbus momentas fotografijoje, pasak menininko, užkoduotas atminties regeneravimas: „Grįžęs iš kelionės ją ilgainiui pamiršti, o fotografijos iš atminties ištraukia tuos momentus, kuriuos tu išgyvenai, bet buvai pamiršęs. Kitaip tariant, fotografija stimuliuoja atmintį.“

Fotografija, R. Požerskio pastebėjimu, tarsi laikmečio simbolis, apibūdinantis epochą. Iš savo fotodarbų meistras išskyrė kertinėmis tapusias fotografijas. Vienoje jų užfiksuoti Sausio 13-osios įvykiai, naktis, kai sprendėsi visos Sovietų sąjungos likimas.

„Nuotraukoje – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis su neperšaunama liemene, aplink jį ginkluoti trys sargybiniai. Tą naktį, tą valandą sprendėsi šalies likimas“, – prisiminė R. Požerskis.

Jis išskyrė ir kitą savo darbą – „Mažasis Alfonsas“. „Vienam kolegai, dėstančiam fotografiją Kalifornijoje, iš kokių šimto tūkstančių atvaizdų įstrigo ši mano daryta nuotrauka su Alfonsiuku, kurį fotografavau. Jis sėdi ant kranto, o nuoga mergina bėga prie jūros. Šis darbas irgi tapo savotišku simboliu. Kai Alfonsiukui sukako 70 metų, nusivežiau jį prie jūros, tai buvo mano gimtadienio dovana jam“, – pasakojo fotomenininkas.

Kaip laikmetį dokumentuojančią R. Požerskis išskyrė ir istorinę Vasario 16-osios signatarų fotografiją, kurioje užfiksuoti visi 1918-aisiais pasirašiusieji aktą.

Simboliais virtusios fotografijos tampa fotografo vizitine kortele? „Jos atsiranda istorijos vadovėliuose. Kaip ir Žalgirio krepšinio fotografijos, žaidžiantis Arvydas Sabonis – tai laikmečio simboliai“, – kalbėjo R. Požerskis, turėdamas omenyje albumą „Žalgirio vyrai“, išleistą 1987-aisiais.

Skaičius gražus, net ir iš vizualiosios pusės

Sugrįžtu prie gimtadienio temos. Negali nepastebėti, kaip šiemet įdomiai susižaidė skaičiai – liepos 7-ąją R. Požerskiui sukako 70 metų. Į klausimą, ar atkreipia dėmesį į skaičių magiją, sutapimus, fotografas atsakė, kad jam visuomet patikdavę skaičiukai – 7 ir 13.

„Dar iš mokyklos laikų – 7 dieną nebijodavau jokių pamokų, tikėdavausi, kad dvejetuko mokytojai neparašys, bus geri pažymiai. O 13 dieną, kaip taisyklė, būdavo tėvai nuperka kokį išsvajotą žaislą. Pamenu, nes rašiau dienoraštį, būdamas dar visai mažas. Tai šios dienos sėkmingos. Esu gimęs 7 dieną, matyt, irgi simbolis. Juk pagal Bibliją Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po visų savo darbų, kuriuos sukūrė. Pats skaičius gražus, netgi žiūrint iš vizualiosios pusės“, – šypsodamasis konstatavo jubiliatas.

Didžiausia dovana – šeima

Pasisukus kalbai apie gimtadieninius ritualus, R. Požerskis pažymėjo, kad didžiausia šios dienos dovana, būti kartu su šeima, su vaikais. „Gaunu nedideles, bet nuoširdžias dovanas, būdavo, jas įteikia mama, šviesaus atminimo žmona, vaikai, anūkės. Gimtadienio prasmė, simbolis, prisiminimai ir visa esmė – šeima“, – kalbėjo jis.

Sėkmė realizuoti savo idėjas gyvenime, R. Požerskio manymu, iš tikrųjų labai priklauso nuo šeimos, mokytojų ir draugų, kuriuos atsiunčia likimas.

„Mano žmona turėjo tokią intuiciją, kaip žydų kultūroje – žmona daro viską, kad vyrui sektųsi gyvenime, kad jis galėtų realizuoti savo idėjas. Ji instinktyviai suvokė, kad jei man bus gerai – ir šeimai bus gerai. Tai pagrindas, pamatai, ant kurio aš galėjau stovėti ir daryti savo darbus. Esu dėkingas draugams, šeimai ir ypatingai – žmonai“, – dėkojo už gyvenimo dovanas R. Požerskis.