Kartą Žilvinas metė į šalį brangią fotografijos įrangą ir pradėjo pasaulį stebinti fotografuodamas neįtikėtinomis priemonėmis – jo nuotraukos gimsta iš paprasčiausių skardinių ar netgi ant klevo lapų. Jau bemaž dešimtmetį Ž. Kropas rengia personalines parodas, dalyvauja tarptautiniuose projektuose ne vien Lietuvoje, pats yra puikus organizatorius. Panevėžiečio vardą taria Argentinos, Italijos, JAV, Meksikos, Kolumbijos, Indijos ir kitų šalių alternatyviosios fotografijos sekėjų lūpos. Apie jo kūrybą rašo ne vienas įtakingas užsienio fotografijos meno žurnalas, alternatyviajai fotografijai skirtas leidinys.
– Žilvinai, kaskart atidarydamas savo parodą, pristatydamas savo projektus nustebini žiūrovus kūrybingumu ir netikėtomis idėjomis, bet pats sugebi likti tarsi nematomas. Papasakok apie save.
– Man 38-eri. Gimiau Raguvėlės kaime, Anykščių rajone. 2001 metais atvykau studijuoti į Panevėžį. Baigęs kompiuterinės technikos studijas, panorau dar vienos specialybės. Taip įgijau ir elektriko specializaciją. Kažkaip ir užsibuvau tame Panevėžyje.
Daugybę metų dirbau pardavimų srityje ir nors man puikiai sekėsi, laimingas nesijaučiau. Šiuo metu dirbu Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, tenka vadovauti ūkinei ir IT skyriaus veiklai.
Nors mano darbas labai dinamiškas, džiaugiuosi, kad esu arčiau kultūros ir meno. Jei trimis žodžiais reikėtų save apibūdinti, sakyčiau taip: ramus, atsakingas ir atsargus.
– Kaip manai, kodėl žmogui reikia kultūros, meno, kūrybos? Kodėl tau pačiam tai šitaip svarbu?
– Be kultūros žmogui darosi nuobodu gyventi, telieka darbas, namai – namai, darbas. Visiems reikia muzikos, šokių, teatro, muziejų ir vizualiųjų menų.
Man menas yra ramybė, buvimas savimi, pabėgimas nuo darbų, rūpesčių, kai gali į jį pasinerti ir užmiršti visą, kas realu. Nusikelti kur nors kitur, į vaikystės prisiminimus ar ateities vizijas.
Jis mane dvasiškai praturtina, suteikia nuostabių minčių, kelionės jausmą. Kai negaliu kurti, jaučiu vidinę tuštumą, keistą meno alkį.
Kūrybinio kelio pradžioje daug eksperimentuodavau, klysdavau, labai ilgai ieškojau savęs, savo kūrybos braižo, buvo didžiulis užsidegimas, azartas, bet dabar, kai radau alternatyviąją fotografiją, viskas tarytum nurimo, sustojo į vietas. Nebenoriu skubėti, blaškytis, kurti bet ką, kad tik kurčiau. Noriu ramybės, neskubėjimo, užtikrintumo ir eiti tik savuoju keliu.
– Ką tau reiškia būti menininku iš Panevėžio?
– Labai džiaugiuosi patekęs į Panevėžio meno lauką ir iš čia nutiesęs kultūros tiltus į užsienio šalis. Man pačiam tai didžiulė ir netikėta sėkmė, juk nesu baigęs jokių meno mokslų. O ir mano giminėje niekas su menu nedraugauja.
– Kokia kultūros forma, sritis tau artimiausia?
– Fotografija manyje užima didžiausią dalį, bet dar labai žaviuosi tapyba. Kartais net norisi ir ją išbandyti. Vis delsiu, bijau, kad, pasinėrus į dvi meno sritis, tai atims daug laiko ir nepavyks pasiekti gero rezultato abiejose. Tad renkuosi tik alternatyviąją fotografiją.
– Esi alternatyviosios fotografijos propaguotojas, aktyvus kūrėjas. Kas ta alternatyvioji fotografija? Kodėl ją pasirinkai?
– Kaip ir daugelis kitų fotografų, savo kelią pradėjau nuo portretų, gatvės, gamtos ir mados fotografijų. Daug bandymų, tyrinėjimų ir ieškojimų neaišku ko – kokybės, pagauti momentą, (ne)tikrumo. Atėjo laikas, kai tiesiog viskas atsibodo – brangūs, kokybiški fotoaparatai, objektyvai ir įvairūs priedai, padedantys išgauti kokybiškesnę ir (ne)natūralesnę fotografiją.
Bet labiausiai nervindavo, kai tekdavo valandų valandas praleisti prie nuotraukų redagavimo, kad kuo ryškiau, kontrastingiau vaizdas jose atrodytų.
Vis klausiau savęs: ir kam man viso to reikia? Vis labiau atrodė, kad publikuoti nuotraukas socialiniuose tinkluose ir vaikytis 100 patiktukų man neturi jokios prasmės. Ilgai nedvejodamas pardaviau visą savo fotoįrangą ir likau be nieko.
Pradėjau domėtis kitokia fotografija, kuri padaroma be tikro fotoaparato, o ir be didelio menininko įsikišimo. Tai lėto proceso fotografija. Čia laikas kitoks, jis sulėtina tiek patį menininką, jo mąstymą, tiek patį kūrimo procesą. Nuo to laiko pradėjau nebesivaikyti vizualinės kultūros madų.
Norėjosi tikrumo, natūralumo, kuo mažiau redaguoti ar kaip kitaip paveikti būsimą kūrinį. Nebesinorėjo konkuruoti dėl ryškesnės ar geriau padarytos nuotraukos. Pradėjau kurti savąją meninę kalbą.
Taip atsirado alternatyviosios fotografijos projektas su alaus skardinėmis, jos fiksavo mūsų saulės kelionę ištisus metus.
– Norėtųsi išgirsti ir apie tavo organizatoriaus gyslelę, apie iššūkius bendraujant su kitų šalių kūrėjais, kai susikalbėti padeda tik internetinis vertėjas, ir kitus nuotykius, apie kuriuos į parodą atėjęs žiūrovas net nenutuokia.
– Inspiruotas pavykusio projekto su skardinėmis sėkmės, susiradau daug alternatyviosios fotografijos propaguotojų iš Amerikos, Argentinos, Kolumbijos ir kitų šalių. Nemoku kitų kalbų, tačiau tiek angliškai, tiek ispaniškai ir net korėjietiškai man puikiai padeda susišnekėti google translator programėlė.
Taip gimė nemažo susidomėjimo sulaukęs ciklas „Amorfo“, jį įgyvendinome su kolega iš Argentinos Giljermu Alvaresu. O galvoje sukasi dar ne vieno projekto idėjos su kitų šalių kūrėjais.
Kai sulaukiau fotografijos meno kritikų dėmesio ir nemažai užsienio meno žurnalų pradėjo publikuoti straipsnius apie mano alternatyviosios fotografijos projektus, supratau, kad einu teisinga kryptimi. Ir kol kas neketinu sustoti.
Šiuo metu mane dažnai pamatysite vaikščiojantį su klevo lapais, nes dabar su jais ir kuriu meną.
– Jei jau prasitarei apie klevo lapus, pakalbėkime apie G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje tik ką lankytojams atvertą parodą „ĮKŪNYTAS IŠNYKIMAS“. Norėčiau paprašyti pasidalyti šio projekto inspiracijos šaltiniu, kūrybos eiga.
– Kiekviena paroda norisi tiek lankytoją, tiek ir save patį nustebinti, pristatyti kažką naujai, nebesinori grįžti prie tų pačių alternatyviųjų fotografavimo procesų, kuriuos jau išbandžiau.
Tad šį kartą prisistatau su chlorofilo fotografavimo procesu. Daug kas manęs klausia, kuo dabar fotografuoju, o aš atsakau: klevo lapu.
Kitas klausimas dažniausiai būna, ar tik ne Kanadai projektą kuriu? O iš tiesų į klevo lapą įkūniju pasaulio valstybes. Toks mano atsakymas ne vienam sukėlė smalsumą.
Chlorofilo fotografavimo procesą pradėjau bandyti dar prieš pandemiją. Jau buvau supratęs, kaip viskas vyksta, kaip svetimkūnis „įlenda“ į lapo vidų, o vėliau išnyksta. Viskas atrodo tarsi magija, lyg burtai…
Šį projektą inspiravo per amžių amžius kintančios valstybių ribos: vienos jų didėjo, kitos dingo, žemėlapis dėl įvairių priežasčių buvo nuolatos perbraižomas. Ištikus pasaulinei pandemijai, laikinumo ir trapumo jausmas dar labiau sustiprėjo.
Šiam jausmui pavaizduoti pasirinkau būtent laikiną medžiagą, tai yra klevo lapą. Taip atsirado projektas „ĮKŪNYTAS IŠNYKIMAS“.
– Visgi labai įdomu, kaip įmanoma valstybes fotografuoti klevo lapu?
– Iš interneto žemėlapių išsirenku valstybę, kurią norėsiu įkūnyti, nusiskinu žalią klevo lapą, tada atspausdintą ir iškirptą valstybės kontūrą dedu ant lapo, suspaudžiu stiklu ir nešu prieš saulę, kad įvyktų procesas.
Saulė balina klevo lapą, jis geltonuoja, ruduoja, bet ten, kur buvo uždėtas valstybės kontūras, įvyksta cheminė reakcija, tad atvaizdas įsiskverbia į lapo vidų ir palieką savąjį pėdsaką. Kartais tas kontūras atsispaudžia labai ryškiai, o kartais – tik jo dalelė.
Pasiekus rezultatą, galiausiai pats kūrinys pamažu ima nykti, lėtai iš lapo dingsta visi kontūrai. Kūrinys lyg pats susinaikina. Atrodo, kad viskas paprasta ir elementaru, bet visko pasitaiko – tai lapas nieko į save neįsileidžia, tai jis tiesiog perkepa nuo per didelės saulės kaitros. Todėl tenka pradėti riboti saulės intensyvumą, analizuoti lapų struktūras, kad pasiekčiau norimą rezultatą.
– Koks, be fotografijos, tavo laisvalaikis, pomėgiai, kiti interesai?
– Dažniausiai laisvalaikį leidžiu su šeima. Įtemptas darbas reikalauja daug streso, o po visko norisi tik ramybės ir nusiraminimo. Patinka gamta ir ramūs pasivaikščiojimai.
Dar dalyvauju viename projekte ir jame išbandau savo balso galimybes – skaitau prozą, poeziją. Tam šiuo metu skiriu nemažą dalį savo laisvalaikio, nes tenka ne tik susipažinti su pačiu rašytoju ar poetu, bet ir paanalizuoti jo kūrinius.
Norisi, kad skaitomos eilės įtaigiai pasiektų klausytojų ausis ir širdį. Neslėpsiu, tai man labai patinka ir norisi tą projektą tęsti.
– Neabejoju, kad dėl tavo išskirtinio balso tembro skaitomi tekstai maloniai pasiekia klausytojų ausis, bet kad pasiektum jų širdis, kaip pats sakai, tenka pasigilinti į skaitomų autorių kūrybą. O kokias knygas skaitai, kokius filmus renkiesi, kokios muzikos klausaisi?
– Paprastai vietoj knygų renkuosi įvairius straipsnius, žurnalus apie meną. Mėgstamiausi serialai „Puaro“ ir „Šerlokas Holmsas“. Labai žaviuosi „Beissoul & Einius“ kuriama muzika.
– Galbūt yra klausimas, kurį sau dažnai užduodi? Arba toks, kurio niekada, jokiame pokalbyje ar interviu niekas nėra paklausęs? Ko mūsų skaitytojų akivaizdoje savęs paklaustum?
– Kur aš buvau anksčiau, kodėl taip vėlai pasinėriau į meną?
