Sukurti muziką šiuolaikinei operai pagal prieškario metraštį „Nidos mokyklos kronika“ J. Jurkūną paskatino jame atrastos žmonių istorijos, per kurias, anot jo, atsiskleidė globalūs to laikotarpio pokyčiai.
Šis Nidos metraštis 2016-aisiais buvo publikuotas knygoje „Nidos mokyklos kronika“ (leidykla „Petro ofsetas“), būtent ji ir suvedė operos autorių, kompozitorių J. Jurkūną ir dramaturgę Kristiną Savickienę bendrai kūrybai.
Operinė meditacija, persipynusi su garsais
„Knygoje galima pajusti ir išgirsti labai asmeniškų išgyvenimų. Dažnai pats tekstas padiktuoja muzikos struktūrą, formą, skambesį. Šį kūrinį vadiname opera, tačiau tai nėra tradicinis operos kūrinys, su arijomis ir masiniais chorais. Tai yra eksperimentinė opera. Atskaitos taškas – kompozitoriaus Roberto Ashley vadinamosios televizinės operos, kurias jis kūrė praeito amžiaus septintame-devintame dešimtmetyje. Mūsų atvejis panašus – pagrindiniai veikėjai yra aktoriai, jie nesudainuoja beveik nė vienos natos. Yra keletas užslaptintų dainuojamųjų vietų, bet iš esmės – tai operinė meditacija, kurioje yra tam tikras veiksmas, persipynęs su garsais. Pats tekstas padiktuoja savo stilistiką, muzikinio skambesio pobūdį“, – apie sukurtą kūrinį kalbėjo kompozitorius.
Neringos gyventojų istorijas įgarsino aktorių Vytauto Anužio, Karolinos Kontenytės ir Jono Baranausko balsai, kūrinyje skamba Čiurlionio kvarteto, choro „Melos“ atliekama muzika, J. Jurkūno elektroninės muzikos solo projekto „Robotic Folck“ sintezatoriai.
„Įrašinėjau Nidos aplinkos ir įdomesnės kilmės garsus. Pavyzdžiui, mikrofonai užkasami į smėlį, o aš įrašinėju garsą smėlio viduje, kaip jis skamba praeinant žmonėms.Teoriškai, galėtume save užkasti į smėlį, galbūt kažką panašaus išgirstume... Smėlis šiuo atveju yra laiko metafora, tad įrašinėjant tarsi bandai pagauti laiką“, – aiškino kūrėjas.
J. Jurkūnas uosto garsus įrašinėjo ir po vandeniu, su specialiu prietaisu – hidrofonu. „Taip, kaip uostą girdi žuvys – laivų traškesius, cypimus, variklių garsą. Realybę, kuri yra čia pat, bet kurios mes įprasta ausimi negirdime“, – kūrybiniais iššūkiais dalijosi pašnekovas.
Kompozitorių taip pat buvo galima sutikti pliaže ar užsilipusį ant kopų – su specialia antena jis įrašinėjo nutolusius žaibus – elektromagnetinio lauko fenomenus, tam tikrus traškesius.
Galiausiai, kaip pasakojo J. Jurkūnas, visa tai apjungė įrašymo technologija, vadinamieji binauraliniai įrašai.
„Manekeno galvai pagaminami tikroviški ausų kaušeliai, jo ausyse įmontuojami mikrofonai. Tai su ta galva vaikščiojau po Nidą, įrašinėjau įvairius jos skambesius. Toks įrašas klausant per ausines yra gan realus ir tikroviškas. Garsai pakankamai įdomūs, kad juos būtų galima pateikti meniniame kūrinyje, – techninę projekto pusę atskleidė kompozitorius. – Buvo įdomi atrakcija reziduoti Nidoje, ne kaip poilsiautojui, lankytojui, o tyrėjui, dokumentuotojui.“
Su tam tikra užuomazga ir atomazga
J. Jurkūnas neišdavė, kaip klostosi šio kūrinio pasakojimas. „Viena aišku, visi žinome, kad mirsime. O daugiau – muzikoje galime kalbėti apie emocijas. Vėl cituoju savo mėgstamą kompozitorių Davidą Langą, su kuriuo teko galimybė bendrauti: muzika, pirmiausia, yra apie emocijas. Tų emocijų šiuo atveju ieškota Nidos metraštyje, kuris buvo rašytas Nidos mokykloje“, – pažymėjo jis.
Beje, paminėtina, kad šioje knygoje Nidos mokyklos raidos etapui skiriamas ypatingas dėmesys – pateikiama daug kasdienio gyvenimo detalių, nušviečiama mokyklos šiokiadienių ir mokymo proceso situacija, santykiai su tuometinėmis valdžios institucijomis. Į dvi knygas įrištas rankraštis karo sąlygomis išliko per stebuklą. Kroniką pradėjo rašyti 1923 m. Nidos mokyklos mokytojas Henry Fuchsas, ją tęsė vėliau dirbę mokytojai. Paskutiniai įrašai padaryti 1944 m., prieš pat sovietų armijos pasirodymą.
Dokumentuose išsamiai aprašoma Nidos bažnyčios ir mokyklos įkūrimo, pastatymo istorija, taip pat žvejų bendruomenės kasdienybė, reikšmingi kaimo, Kuršių nerijos, Klaipėdos krašto įvykiai.
Atradimas, prilygęs lobio atradimui
Didžiausias atradimas, anot J. Jurkūno, prilygęs kone lobio atradimui ir privertęs nustebti – tai supratimas, kad istorijos tėkmę gali pajusti ir pamatyti: „Atėjus į senąsias, etnografines Nidos kapines gali pamatyti tų žmonių kapus, apie kuriuos kalbama kronikoje. Parinkome kunigo Johanneso Kypkės kalbos citatą. Ateini į kapines, pamatai jo kapą, o Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje kaip meno kūrinys yra saugomas kryžius nuo senojo jo antkapio. Įrodymai, kad tie žmonės, apie kuriuos kalbame, gyveno, svajojo, tikėjosi, galvojo, pykosi ir džiaugėsi – padaro didelį įspūdį, tu gali tiesiogiai prisiliesti prie istorijos.“
Tęsdamas mintį apie „garsinį sąmoningumą“, J. Jurkūnas pastebėjo, kad aplink mus per daug triukšmo – nebūtinai kiekvienoje kavinėje turi groti muzika, nes tai, anot jo, gali „atbukinti nuo sąmoningo klausymosi“.
„Dėkoju garsovaizdžio menininkų komandai už tokį Lietuvos garsų katalogavimą, įprasminimą, garsinio sąmoningumo vystymą. Toks pasivaikščiojimas padės atkreipti dėmesį į mus supančius garsus, o jie turi pakankamai daug krūvio, galima atrasti, pajusti daug dalykų. Miškas ryte skamba vienaip, per pietus kitaip, trečiaip vakare, o naktį – dar kitaip. Kartais verta sustoti ir įsiklausyti. Klausantis kūnas apsiramina, užjautrina ausų kerteles, padeda mums atrasti savo vietą mus supančiame pasaulyje“, – pažymėjo muzikas.
Šiuolaikiniai kompozitoriai, J. Jurkūno pastebėjimu, deda lygybės ženklą tarp natos ir mus supančio triukšmo – viskas yra muzika, net ir miesto garsai. „Yra padaryta įvairių garsovaizdžio tyrimų: kaip per dešimtmečius keičiasi miestų garsai, kaip vadinamoji garso tarša veikia mus ir miesto architektūrą. Dabar būtų sudėtinga atrasti Lietuvoje kokį nors kampelį, kur bent penkiolika minučių negirdėtume jokio žmogaus arba jo valdomų mašinų sukeliamo garso. Vis tiek praskris kažkoks lėktuvas, tolumoje girdėsis pravažiuojantis traktorius... Žmogiški žmogaus kuriami garsai skverbiasi gilyn į gamtą. Su tuo nieko nepadarysi, bet apie tai verta pasikalbėti“, – įsiklausyti į mus supančią aplinką ragino pašnekovas.
Ar netrūksta įkvėpimo pandemijos metu, kai tiek daug informacinio triukšmo? „Nemanyčiau, kad šiuos laikus reiktų išskirti iš kitų. Visi turėjo savo iššūkių, opių ir pakilių temų. Svarbiausia žinoti, ką nori pasakyti, atrasti savo meninę kalbą. Tuomet toje vidinėje ramybėje išgirsti idėjų skambesį. Sudėtingiausia – idėjų įgyvendinimas. Kartais net ir smulkiausios detalės, net ir mažas akmenukas gali apversti ar sustabdyti vežimą. Įkvėpimo šiais sodriais laikais galima pasisemti iš daug ko, svarbiausia turėti įjungtą anteną, kad pagautum virpesius“, – sakė kompozitorius.
Nemokamą mobiliąją programėlę galima rasti platformoje „Ehoes“ ČIA.
Deja, „Ehoes“ programėlė kol kas nelabai stabiliai veikia, todėl pateikiama ir SoundCloud nuoroda.
Daugiau informacijos nmk.lt
