„Praėjusiais metais lankydamasi „Midsummer Vilnius“, pajutau ypatingą atmosferą: pradėjau fantazuoti kaip Michaelo Gordono kūrinio „For Madeline“ kompozicija užpildo visą vasarinį Vilniaus dangų“, – sako ansamblio vadovė Marta Finkelštein ir priduria, kad šiemet festivalis jiems taps saldaus sugrįžimo į sceną tašku.
– Praėjusią savaitę „Prinzregententheater“ teatre Miunchene vykusios ceremonijos metu „Synaesthesis“ buvo įteiktas Ernsto von Siemenso fondo ansamblių prizas. Ką toks įvertinimas reiškia ansambliui?
– Šis apdovanojimas yra ženklas, kad „Synaesthesis“ veiklos vizija yra aktuali tarptautiniame šiuolaikinės muzikos lauke. Nors prizai niekada nebuvo svarbiausias mūsų veiklos tikslas, jie padeda dar kartą peržiūrėti savo veiklą – kaip termometras matuoja, ar pasirinktos kryptys sukuria platesnį kultūrinį atgarsį.
Jei kalbėtume konkrečiau, Ernsto von Siemenso fondo prizai individualiems atlikėjams ir kompozitoriams teikiami jau daugelį metų, bet prizas ansambliams įsteigtas tik šiemet. Tai rodo, kad įvairių sudėčių muzikos kolektyvai tampa labai svarbia muzikos lauko dalimi – kiekvienas jų kuria unikalų skambesį, organišką ryšį tarp kūrėjų ir klausytojų, geba lanksčiai prisitaikyti prie dabarties meno lauko reiškinių. Susidūrėme su didele konkurencija atrankos procese, nes tokių ansamblių kaip mes, ypač Vakarų Europoje, yra daugybė. Tai, kad komisija patikėjo ansamblio vizija ir pirmą kartą teikiamą prizą skyrė būtent „Synaesthesis“ yra labai didelis įvertinimas, kuris skatina toliau veikti ir gilintis į šiuolaikinės muzikos atlikimo subtilybes, kuruoti originalius projektus ir kurti geriausias sąlygas susitikimui su klausytoju.
Taip pat labai noriu pasidžiaugti ir Šv. Kristoforo apdovanojimu, kuris mums lygiai taip pat brangus. Kadangi jau keletą metų nešiojame Vilniaus miesto ansamblio vardą, tai atrodo kaip patvirtinimas, kad reprezentuojame miestą prasmingai.
– Kokie ansambliui buvo praėję metai? Teko girdėti, jog turėjote išvykti koncertuoti į JAV ir ten pristatyti savo naująją programą, tačiau, deja, planus teko pakeisti. Kaip netikėtos situacijos ir sprendimai skatino jūsų kūrybiškumą bei keitė kūrybinius užmojus?
– Taip, atrodė, kad tai bus laikas, kai turėsime progą apie save kalbėti tarptautiniame šiuolaikinės muzikos lauke, ir staiga jis visiškai nutilo. Bet jūs labai gražiai suformulavote klausimą – taip, tai skatino kūrybiškumą ir privertė kelti sau klausimus: ar tai, ką darome, aktualu tik tada, kai galime tiesiogiai susitikti su žiūrovais?
Taip gimė trys originalių formatų projektai – „Nymphology“, „Flaneur“ ir „Posh Underground Workers“. Juos visus galėjome vykdyti gavę finansinę paramą iš Ernsto von Siemenso fondo, Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos kultūros tarybos. Man, kaip ansamblio meno vadovei, karantino laikotarpis su minėtais projektais atnešė labai įdomią patirtį, kai dėliojama post-produkcija suteikia daug platesnę turinio pristatymo galimybių amplitudę – dar tūkstantis ir vienas sprendimas, kaip muzika gali pasiekti klausytoją. Tai labai intriguoja ir įkvepia tolimesnėms kūrybinėms paieškoms.
„Nymphology“ projekte trys atlikėjos (Diemantė Merkevičiūtė, Monika Kiknadzė ir aš) bei trys kompozitorės (Monika Sokaitė, Agnė Matulevičiūtė ir Juta Pranulytė) leidosi į moteriškos patirties ir feministinės perspektyvos tyrimą. Viso proceso metu vengėme vienpusiško priėjimo, o pačios dalyvės atspindėjo labai platų požiūrių spektrą. Šis projektas man, kaip ansamblio vadovei, labai svarbus, nes išreiškia sąmoningą ansamblio poziciją siekti lygiavertės lyčių reprezentacijos. Kristijono Dirsės režisuotoje projekto skaitmeninėje versijoje pasitelkdami interviu intarpus žiūrovui atvėrėme vidinį procesą ir svarbiausias aptartas temas.
Kiti du projektai stipriai siejasi su minėtu Vilniaus miesto trupės vardu, į kurį žvelgiame ne formaliai, o kaip į įkvėpimo šaltinį, kuris padeda ieškoti būdų integruoti miestą į vystomus projektus, o ansamblį – į miesto kultūrinius reiškinius.
Projektas „Flaneur“ yra prancūziško žodžio, apibūdinančio asmenį, kuris po miestą vaikščioja be konkretaus tikslo, tiesiog jį stebėdamas, vilnietiška muzikinė interpretacija. Mes pakvietėme tris kompozitorius – Julių Aglinską, Dominyką Digimą ir Ramūną Motiekaitį – apmąstyti jų ryšį su miestu, kurio gatvėmis vaikštant ir yra „išnešiojami“ jų kūriniai. Trys karantino metu gimusios ir ansamblio subtiliai interpretuotos kompozicijos nugulė į pirmąjį „Synaesthesis“ vinilą, kurį pristatysime rugpjūtį. Labai džiaugiuosi šiuo projektu, nes visi trys kompozitoriai skirtingose kontekstuose ilgus metus lydi ansamblį, o šis albumas tarsi įprasmina nematomus, bet mums labai svarbius ryšius.
Taip pat karantino metu nutilus viso pasaulio scenoms, mintys nukrypo į apmąstymus apie įdomiausias Vilniaus tylinčias erdves – taip vasario mėnesį atsidūrėme įšalusioje Sporto rūmų salėje, kurioje filmavome „Posh Underground Workers“ projektą. Ansamblio atliekamos Davido Lango, Julios Wolfe, Florent’o Ghys’o ir Louis’o Andriesseno kompozicijos, Arvydo Buinausko („AB lights“) šviesos scenografija ir „Scuare“ prodiuserinės kompanijos komanda, sukūrė tikrai unikalaus formato filmą-koncertą.
– „Synaesthesis“ programos ir visa kūryba išsiskiria ne tik turiniu, bet ir forma, yra intriguojančios, netikėtos – tokios, kurias turbūt geriausiai apibūdina žodis „šiuolaikiška“. Iš kur tai kyla?
– Ansamblis „Synaesthesis“ tampa ne tik muziką atliekančiu kolektyvu, bet ir alternatyvia muzikos organizacija, kuri organiškai veikia XXI amžiaus meno lauko sąlygomis. Dar 2013 m., kai ansamblį įkūrė kompozitorius Dominykas Digimas ir dirigentas Karolis Variakojis, jie tarsi užkodavo, kad „Synaesthesis“ yra „organizmas ir eksperimentas, atsiskiriantis nuo grynosios muzikos praktikos“. Nors tai skamba radikaliai, nes užrašytos medžiagos interpretacijai skiriamas didžiulis dėmesys, tačiau puikiai atspindi pamatinį tikslą į muziką žvelgti plačiau. Būtent šis šviežias požiūris ir priviliojo mane į ansamblį, nes atskleidė galimybę kurti tokias situacijas, kur akademinės muzikos tradicija būtų ne konservuojama, bet įgautų naujas formas.
Jau kelerius metus kuruoju ansamblio meninę viziją, todėl man būtent tai ir yra pati įdomiausia užduotis – rasti originalius formatus, dėlioti vientisas arba originalias jungtis kuriančias programas, inicijuoti tarpdisciplinius dialogus. Atsiranda įdomūs priėjimo taškai, pati kartais nustembu, kaip nuo pamatinės idėjos, prisilietus visai eilei menininkų, dėliojasi prasminiai sluoksniai, kuriuos vėliau skaito auditorija.
Visgi esminis šiuolaikiškumo variklis yra mūsų komanda. Absoliučiai visi „Synaesthesis“ nariai sąmoningai įsivelia į kiekvieną projektą, geba pritaikyti savo žinias, o kartais deda didžiules pastangas, kad išlavintų naujas. Svarbus ir vidinis demokratiškumas darbo metu – mes daug tariamės, dalijamės idėjomis, patirtimi, nebijome kritikos, kuri muzikos lauke kartais pernelyg sušvelninama arba paliekama tik dėstytojams ar dirigentams. Labai svarbu paminėti Karolio kaip dirigento vaidmenį – jis nuo pat ansamblio pradžios kūrė lygiavertį bendradarbiavimą su muzikantais, taip suformuodamas atmosferą, kurioje visi esame vienodai atsakingi ir laisvi bei pasitikime vienas kitais.
– Kuo šiandien gyvena „Synaesthesis“?
– Šiandien gyvename su maloniu intensyvumu, kuris truputį šokiruoja po karantino tylos, tačiau tuo pačiu suteikia viltį, kad kultūros laukas sparčiai atsigaus ir veiks dar įdomesnėmis formomis.
Dėliojame pristatymo planus karantino metu sukurtiems projektams, kurie pasirodys netikėtomis formomis – filmų peržiūromis, televizinėmis transliacijomis, garsinėmis instaliacijomis. Toliau eksperimentuojame, kaip galime kurti dialogą su auditorijomis nebūtinai tiesiogiai nuo scenos.
Visgi SCENA, kurios žiaaaauriai pasiilgome yra laukiamiausias mūsų vasaros planas – festivalis „Midsummer Vilnius“ taps šio saldaus sugrįžimo tašku. Taip pat šią vasarą Lietuvos publikai pristatysime unikalaus kūrybos braižo, JAV gyvenantį graikų kompozitorių Panayiotis Kokoras, kuris man yra vienas įdomiausių dabarties autorių. Kūrinio „Demonic Animal“, specialiai rašyto „Synaesthesis“ ansambliui, pasaulinė premjera įvyks Kintų muzikos festivalyje. „Flaneur“ projektui parašytas kompozicijas pristatysime publikai Vilniuje ir Varšuvoje.
Žinoma, verda ir naujų projektų vystymo darbai – dirbame su labai įdomiomis kūrėjų komandomis ir jau dabar apima saldus jaudulys, nes kitame sezone ir toliau su visa atlikėjų komanda lipsime iš komforto zonos ir nersime į naujus formatus. Apie tai pasakosime daugiau jau artėjant rudeniui.
Taip pat labai džiaugiamės savo nauja studija Lukiškių kalėjime, kurioje vis dar po truputėlį kuriamės. Ten savo namus rado daugybė lietuviškos muzikos kūrėjų ir menininkų. Žaviuosi „8 Days a Week“ komandos didele vizija, kuri, neabejoju, pozityviai paveiks visą Lietuvos muzikos lauką. Buvimas didelės meno bendruomenės dalimi tikrai labai įkvepia.
– Liepos 13 dieną „Midsummer Vilnius“ pirmą kartą po ilgo laiko lipsite į sceną ir žiūrovams pristatysite programą „Minimali gravitacija“, kuri apibūdinama kaip koncentruotas (post)minimalistinės muzikos potyris. Kokius jausmus kelia gyvas susitikimas su žiūrovais? Gal galite šiek tiek atskleisti, kaip jam ruošiatės ir kuo šis „Synaesthesis“ pasirodymas bus ypatingas?
– Grįždami į sceną po tokios ilgos pertraukos jaučiame pirmo karto susijaudinimą. Repeticijose muzikantai atrodo išsiilgę bendro darbo, o tai suteikia daug žavesio visam pasiruošimui. Programos pavadinimas „Minimal Gravity“ labai gerai atitinka ir programos keliamus iššūkius atlikėjams – kūriniai įtraukia į minimalistines tekstūras, kurios, atliekamos skirtingo instrumento, sukuria bendrą audinį. Būtent čia įvyksta gravitacijos žaidimai, kur tarsi planeta turi skrieti savo lauke tam, kad susidėliotų darni sistema.
Festivalis „Midsummer Vilnius“ ypatingas tuo, kad yra žanriškai neapribotas, o savo klausytojams pasiūlo išskirtinį muzikinių patirčių meniu. Tai tokia proga, kai norisi pakviesti paklausyti tikrai nuostabios programos ir pataisyti blogą šiuolaikinės muzikos reputaciją, kuri kažkada užstrigo ties sunkiai virškinamu avangardu.
– Koncertas vyks Valdovų rūmų Didžiajame kieme. Kaip aplinka keičia (ir ar keičia) pasirodymo atmosferą?
– Žinoma! Pasirodymo aplinka plačiąja prasme – architektūra, akustika ir, žinoma, susirinkusios publikos skleidžiama energija – visa tai kuria pasirodymo atmosferą. Net ir tobulai paruošti pasirodymai be grįžtamojo ryšio tiesiog neįvyksta. Praėjusiais metais lankydamasi festivalyje pajutau ypatingą atmosferą: pradėjau fantazuoti kaip Michaelo Gordono kūrinio „For Madeline“ kompozicija užpildo visą vasarinį Vilniaus dangų. „Midsummer Vilnius“ paantraštė „festivalis miesto širdžiai“ perteikia tai, kaip žvelgiame į šį pasirodymą – miesto širdyje pristatysime labai mylimą programą.
– Koncerte skambėsiantys Lietuvos ir JAV kūrėjai – Davidas Langas, Michaelis Gordonas, Julia Wolfe, Egidija Medekšaitė ir Žibuoklė Martinaitytė atspindi organišką geografinėmis koordinatėmis neapribotą gravitaciją link minimalistinės estetikos. Kuo šie kūrėjai artimi jūsų pasaulėžiūrai?
– Mums labai pasisekė, kad per ilgametį bendradarbiavimą su festivaliu „Gaida“ turėjome progą susipažinti su visais trimis kompozitoriais – Davidu Langu, Michaeliu Gordonu ir Julia Wolfe, kurie, išgirdę ansamblio pasirodymus, ir pakvietė mus pasirodyti JAV. Šie kompozitoriai mums artimi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, žinoma, savo muzika – minimalistine estetika, šviežiais skambesiais ir drąsiai naudojamomis populiarių muzikos žanrų inspiracijomis. Taip pat ši trijulė įkūrė muzikos ansamblį ir organizaciją „Bang on a Can“, kuri pionieriškai veikia jau trisdešimt metų, ir sugebėjo pakeisti šiuolaikinės muzikos įvaizdį Niujorke – originaliais pristatymo formatais ir puikiai suformuotomis programomis pritraukdami didelį būrį melomanų.
Pristatomos lietuvių autorių kompozicijos yra įvertintos prizais – už savo darbą „Malakosha“ Egidija Medekšaitė gavo auksinį medalį „Global music awards“ apdovanojimuose, o Žibuoklės Martinaitytės „Solastalgia“ pelnė Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanojimą kamerinių kūrinių kategorijoje.
Labai džiaugiamės besimezgančia draugyste su Žibuokle Martinaityte, kurios muziką pamėgti spėjo melomanai iš viso pasaulio. Rudenį planuojame naujo kūrinio „Hado zona“ pristatymą Lietuvos kultūros sezone Bavarijoje, o tuo pačiu džiaugdamiesi stebime, kaip simfoniniai kūriniai, diriguojami Karolio, užpildo ir didžiąsias Lietuvos koncertų sales.
– Šiemet festivalis „Midsummer Vilnius“ kalba apie kasdienybę keičiančias patirtis. Kas jums yra tokia patirtis?
– Kasdienybę keičiančios patirtys yra didysis menininkų tikslas – per stiprią idėją, kūrybinį išpildymą ir sukurtą įvykį ištraukti žmogų iš kasdienybės, atverti netikėtą žiūros perspektyvą ar sukurti alternatyvų potyrį. „Midsummer Vilnius“ auditorijoms tokių keičiančių patirčių labai linkiu – neabejoju, nuostabūs muzikantai kartu su Vilniaus vasaros dangumi juos ir sukurs!
