„Ši knyga yra apie žvejybą, bet labiausiai ne apie pačią žvejybą, žuvis, o apie meilę gamtai. Yra trys dalykai, apie kuriuos yra ši knyga. Pirmas, pats svarbiausias yra apie atostogas ir apie tai, ką reikėtų veikti kartu su vaikais vasaros metu šeimai ar tėvui – tai yra, išsiruošti į žvejybą. Tai yra primirštas reikalas: jei tėvai važiuoja žvejoti, sūnūs ar dukros dažnai pritingi taip anksti atsikelti, nors norėtų tai daryti. Vasara yra geriausias metas išsiruošti: gamtoje šilta ir gražu, galima patirti labai daug įspūdžių“, – laidoje „Delfi rytas“ kalbėjo L. Jonauskas.
„Antras dalykas, apie ką yra ši knyga, tai iš tikrųjų apie meilę gamtai. Žvejyba nėra vien vanduo, kabliukas, masalas ir žuvis, kuri tūno ten dugne, pasirengusi užkibti ant masalo jaunajam žvejui. Tai kartu yra visa kita – paukščiai, įvairūs ropliai, galiausiai žvėreliai, kurie ateina į žvejybos vietą“, – sakė jis, siūlydamas nepamiršti pasiimti į žvejybą ir mobiliojo telefono.
„Aš nesiūlau konkuruoti su mobiliu telefonu, nors, aišku, gamta yra visais atvejais pranašesnė, bet siūlau pasiimti mobilųjį telefoną į gamtą, nes jis iš tikrųjų pravers darant savo nuotraukų kolekciją, kolekcionuojant gamtos vaizdus ir darant tai, apie ką yra ši knyga“, – sakė jis.
Kas tai yra?
„Knygos pavadinimas „Mano didžiausia žuvis“ sako, kad tai yra knyga apie svajonę. Tad jei iš tikrųjų taip nutiktų, kad žvejyboje, vadovaujantis mano patarimais, visgi užkibtų ta žuvis, kurią galima vadinti svajonių žuvimi, tikrai tektų ją fotografuoti, nes aš visais įmanomais būdais skatinu vaikus žuvį paleisti. Pats svarbiausias mano įsivaizduojamas principas yra tas, kad kiekviena žvejyba bus sėkminga tiek, kiek žvejys gerbs gamtą, žuvį, o kiekviena paleista žuvis kitais metais rizikuoja užkibti dar didesnė. šitoje knygoje yra skiltis apie rekordus, kurioje aprašomos dvylika žuvų – prie kiekvienos yra parašyta, koks kiekvienos rekordas. Jei kiekvienas žvejys, pagavęs žuvį, paleis, kitąmet gali dar didesnė užkibti – tada pasipils rekordai ir jų savininkai gali būti jaunieji žvejai“, – būti sąmoningais kvietė aplinkosaugininkas.
Pasak jo, per paskutinį dešimtmetį situacija Lietuvoje yra iš esmės pasikeitusi. „Prieš dešimt metų išsiruošę į žvejybą dažniau ežere gaudydavo ne žuvį, o tinklą – tai būdavo didelis nusivylimas. Dabar labai didelis dėmesys kreipiamas aplinkosauginei kontrolei, brakonierių gaudymui, sureguliuotos baudos ir tt. Yra išlikusių brakonierių, bet ne tiek“, – džiaugėsi L. Jonauskas, pridurdamas, kad Kauni mariose sustabdžius tinklinę žvejybą per kelerius metus žuvies padaugėjo, ji tapo didesne.
„Kai kurie žvejai vis tik pasiiminėja tą žuvį, matyt, turi tam savų priežasčių, nori iš gamtos ekologiškos produkcijos ir taip toliau, bet tą reikėtų daryti su saiku. Nors teisės aktai leidžia kažkiek pasiimti, bet aš siūlau neimti visai – jei reikia, geriau nusipirkti parduotuvėje, o tą žuvį, kuri yra gamtoje, reikėtų paleisti, kad gamta mums būtų dėkinga. Žvejyba nėra tik apie skrandį, kad pagautą žuvį reikia išsikepti ir suvalgyti. Žvejyba yra malonus laisvalaikio praleidimo būdas, ne vien pasėdėjimas prie ežero ar upės, bet su smagiomis emocijomis, pagauta žuvimi, aišku, didele žuvimi, apie ką yra mano knyga“, – šypsojosi L. Jonauskas.
L. Jonauskas sako, kad ši knyga yra labiausiai skiriama šeimoms ir tėvams: „Pats svarbiausias dalykas, kad neaugtų vaikas vienas sau. Dažnai, kad vaikas būtų ramesnis, jam duodamas telefonas, kad darytų ką nori, bet dėmesys vaikui, santykiams įmanomi tik per bendras veiklas. Gal santykiai gali būti ta svajonė – tokie šeimų santykiai, kur žmonės nori leisti laiką kartu“.
