Mėgsta ardyti įprastas normas

Ką pačiam dizaineriui reiškia gauti tokį apdovanojimą? V. Dringelis pripažįsta – būti pastebėtam bendruomenės išties malonu, bet, visgi, jam esmė ne apdovanojimuose. „Akcentas yra kūryboje – norisi nuolatos kurti. Tai yra pagrindinis dalykas“, – užtikrintai sako jis.

Dizainas – labai plati ir įvairi sritis. V. Dringelis sako esantis iš tų dizainerių, kuriems labiau rūpi ne išspręsti kokias nors funkcines problemas, bet galvoti apie estetiką, originalumą: „Aš turbūt esu artimesnis dekoratyviajam dizainui, jei galima taip įvardinti, ir ieškau originalumo naratyvo“.

„Man, kaip dizaineriui-menininkui, labai svarbu įnešti šiek tiek chaotiškumo gerąja prasme – galbūt kiek paprovokuoti patį žiūrovą ar skaitytoją“, – pasakoja jis, pridurdamas, kad niekada nebando tilpti į tradicinius dizaino taisyklių rėmus.

Ar taisyklės dizaine šiais laikais iš viso dar egzistuoja, kai, regis, visi drąsiai eksperimentuoja ir kuria taip, kaip kas supranta? V. Dringelis pritaria – eksperimentuojančių daug, ir tai, jo nuomone, puiku, bet vis tiek visuomenėje visada nusistovi kokios nors normos ir atitinkami žmonių požiūriai.

Vilius Dringelis

„Šiuo atveju kalbu ne apie dizaino bendruomenę, bet plačiau apie visą visuomenę, kai žmonės tiesiog tikisi iš dizaino kažkokių įprastų sąlyčio taškų, o man norisi provokuoti ir tą suvokimą kažkiek praplėsti, į tas nusistovėjusias taisykles, priimtą darną lyg kokiu pagaliuku pabaksnoti, kad ji praplyštų. Nesakau, kad piktai ar destruktyviai, bet iš klajojimo pusės – norisi vaikščioti aplink tas priimtas normas, ir manau, kad kuo daugiau dizainerių tai darys, tuo labiau visi laimės, tuo dizainas taps inovatyvesnis, drąsesnis, labiau pasaulietiškas“, – svarsto V. Dringelis.

Originalumo prieskonis slypi klaidose

V. Dringelis pasakoja, kad jam vienas iš įdomiausių dalykų kuriant – procese atsirandančios klaidos: „Aš tą klaidą traktuoju ne kaip galutinę išraišką, tarkime, kalbant apie estetiką, bet kaip klaidą, kuri atsiranda procese, atliekant intuityvų veiksmą – tuomet ta klaida dažniausiai apsuka ir pakeičia visą matymą, kuris buvo apgalvotas siekiant kažką sukurti, ir atsiranda kažkokių naujų sprendinių. Pavyzdžiui, jei mes įsivaizduotume taisyklingą ratą, tai klaida, kuri šiek tiek užeina už to rato, tą ratą ir praplečia, o galutinis kūrinys gaunasi kažkoks netikėtas, naujas ir inovatyvus“.

Dizainerio nuomone, tam, kad tokios procesą sujaukiančios klaidos atsirastų, kartais net naudinga neišmanyti savo profesijos iki galo.

„Apskritai man būna labai įdomu, kai kažką kuria ne profesionalūs menininkai, o šiaip žmonės – jų intuityviai atliekami veiksmai atneša labai įdomius ir originalius sprendinius, o tuomet belieka viską estetiškai apiforminti. Svarbiausias yra pats procesas, kai žmogus nuoširdžiai daro kažkokį dalyką. Pavyzdžiui, kai mano tėtis sodyboje pagamina kokią gražią kėdę ar stalą, ar mama rūpestingai užaugina gėles, tokie daiktai man turbūt yra artimiausi, nes jie yra autentiški, turintys unikalią istoriją – kalba V. Dringelis.

O kaip tuomet išsaugoti tą šviežią žvilgsnį dizaineriui, kuris, nori to ar ne, per savo patirtį jau yra tapęs profesionalu? V. Dringelis juokiasi nežinantis, kas yra tas profesionalas, ir kaip tokiu tapti.

„Reikia vis klajoti ir vis ieškoti kažkokių įvykių – negalima užsistovėsi vienoje vietoje, tarkime, atradus vieną kažkokią sėkmingai veikiančią metodiką. Reikėtų ieškoti, bendrauti su kitais menininkais, žiūrėti, ką jie kuria, stebėti, bandyti įsikvėpti, mąstyti tarpdiscipliniškai, tada save vėl įsimesti į kažkokius naujus laukus. Turbūt tai yra pagrindinė taisyklė, kad nuolatos reikia mokytis, nuolatos reikia gyventi, džiaugtis ir kurti“, – savo pasaulėžiūros akcentus dėlioja jis.

Kai užsakovai leidžia eksperimentuoti

O kaip dėl albumo „Art & Us“, ar neapsunkino originalumo paieškas faktas, kad į šį „Lewben Art Foundation“ kolekciją pristatantį albumą reikėjo sutalpinti meno kūrinius, kurie jau patys, be jokio išskirtinio dizaino yra labai stiprūs? O gal kaip tik – palengvino?

V. Dringelis sako, kad jam, kurio stilius yra lyg tarp minimalistinės estetikos ir galbūt dekonstruktyvios estetikos, tokie stiprūs ir tokie skirtingi kūriniai tik padėjo. Jis atsispyrė nuo idėjos, kad albumas bus lyg dailininko eskizų knygelė, labai laisvas, eklektiškas ir ekspresyvus.

„Kolekcijos kūriniai yra labai skirtingi, iš skirtingų laikotarpių, ir tai padėjo man kuriant tokią eklektišką knygą. Žinoma, jeigu reikėtų spręsti labai funkcionaliai ir pateikti labai minimalistiškai, tuomet reikėtų atsižvelgti ir laviruoti, bet „Lewben Art Foundation“ patys yra labai inovatyvūs ir mane jie taip pat ragino eksperimentuoti, ieškoti naujų sprendimų. Šiuo atveju jungiamasis vardiklis tekstūros, jungiančios meno albumą“, – pasakoja dizaineris.

Knygos projekto koordinatorė Giedrė Marčiulaitė, dizaineris Vilius Dringelis, sudarytoja Ugnė Bužinskaitė ir projekto vadovė Indrė Tubinienė

„Kūrinius jau buvo atrinkusi „Lewben Art Foundation“ komanda – Ugnė Bužinskaitė, Indrė Tubinienė, Giedrė Marčiulaitė – bet juos dėliojant gimė mintis, kad galbūt kūrinius iš skirtingų laikotarpių būtų galima perdėlioti puslapiuose šalia vienas kito taip, kad jie asociatyviai bendrautų vienas su kitu. Tarkime, vienas kūrinys yra iš XX amžiaus, kitas – iš šių laikų, bet kad jie turėtų kažkokią simbolinę asociatyvią detalę, kuri juos surištų kartu, ar per vizualinę išraišką, ar kažkokią pasąmoninę potekstę. Tuomet būtų galima atskleisti tą idėją, kad pasaulis visą laiką juda, bet vis tiek turi tas pačias vertybes, į kurias mes atsiremiame“, – sako V. Dringelis.

Ar šio albumo kūrybos procese taip pat buvo klaidų? Taip, tiek atsiradusių tyčia, tiek – ne. „Kai ieškojome albumui įdomesnių tekstūrų, tiesiog intuityviai piešėme ant lapo, tuomet fotografavome telefone, kad persiųstume į kompiuterį. Mobilusis telefonas šiuo atveju yra labai patrauklus, kadangi jis gali nekokybiškai nufotografuoti ant lapo esančias tekstūras, kurios tada buvo perkeltos į kompiuterį, tuomet suvektorintos, kitaip sakant, skaitmenizuotos ir paverstos lyg į vientisą dėmę. Tuomet buvo spausdinama spausdintuvu ir tame procese jau atsiranda kažkokių klaidų, paklaidėlių ir iš jų gimstančių kitokių sprendinių. Paskui buvo dar kartą skanuojama ir tuomet jau kompiuteryje visos tos formos buvo galutinai suskaitmenintos ir tiesiog sudėliotos viena ant kitos ar tarpusavyje“, – neįprastą metodą atskleidė V. Dringelis.

„Kadangi ta knyga tokia laisva, tos paklaidos ir klaidos atveria naujų galimybių. Pavyzdžiui, pirmame puslapyje yra tokie sidabriniai taškeliai, kurie ant UV technologijos spaudos tapo permatomais. Pradžioje tai mums buvo netikėtas rezultatas, žiūrime, ne visiškai atsispausdino, bet paskui pagalvojome – pasisekė, atsirado unikalus spaudos reiškinys, permatomas ženklas ant tekstūros“, – šypsosi dizaineris.

Ruošiasi asmeninei parodai

Kur klaidos jį nuves toliau? Nežinia. Tačiau ateities planuose – asmeninė paroda, kuriai bent vieną eksponatą jau turi – bronzinį kūrinį, kurį įkvėpė per pandemiją į namus užsisakytas ramenas, tiksliau, folija, į kurią buvo suvyniotas maisto indas.

„Jis buvo su tokia atplaiša, kuri man pasirodė įdomi. Išsisaugojau, taip pat buvo daug skanavimo, skaitmenizavimo, 3D spausdinimo, o galiausiai, naudojant įvairias technologijas buvo išlietas bronzinis kūrinys – gana ekspresyvi skulptūra, kurioje taip pat yra daug paklaidų ir klaidelių“, – juokiasi jis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)