Parodos organizatoriai į patį eksponavimo būdą pažvelgė itin jautriai. Vos žengiant pirmuosius žingsnius į ekspozicinę erdvę pasijunti nejaukiai – grindys baltut baltutėlės ir labai minkštos, o norint pamatyti eksponatus – turi atsiklaupti. Iškart nejučiomis pagalvoji, kad tai paroda, išmušanti pagrindą iš po kojų. Kaip pažymėjo patys ekspozicijos rengėjai, toks ir buvęs tikslas – sukelti nepatogumo jausmą. Juk pati tema – taip pat nepatogi.

Tai sąmoningas parodos architekto Roko Kilčiausko sumanymas, atvaizduojantis vaikščiojimą per Lenos upės deltos salų sniegą, kuris girgžda. Čia nėra įprastų stendų, ryškaus apšvietimo ir išsamių paaiškinimų – tik blausūs šviesos šaltiniai, kuriuos palietus išgirsti aktorės Birutės Mar skaitomo D. Grinkevičiūtės eksponuojamo teksto fragmentus.

„Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį – patyriminė paroda, reikalaujanti lytėjimo ir klausos – būtent šiais būdais pasiekiama informacija. „Tai, ką matai vizualiai – tarsi užpoliarinio rato atspindėjimas, baltas fonas, tuščia plynė. Panašų jausmą turėjo jausti tremtiniai išlipdami iš baržos, atplukdžiusios į salą, kurioje nieko nėra, kur netgi medžiai neauga... Ir turi sugalvoti, kaip susikurti gyvenimą iš kartkartėmis atplukdomų rąstų, ten esančių pavienių plytų“, – praeities vaizdinį atkūrė Giedrė Milerytė-Japertienė, LNM istorikė, parodos kuratorė.

Ši paroda, kuratorės teigimu, bando atvaizduoti šį pirminį tremtinių patirtą jausmą – kai prieš save pamatai baltą, tuščią erdvę. „Atrodytų, nieko nėra, tik pavieniai kauburėliai... Bet perlipus šią ribą turi atsakyti sau į klausimą: ar nori lipti ant tokio nepatogaus paviršiaus, kuris einant linguoja, skleidžia garsą, kurį baisu sutepti, prisiliesti prie sterilios erdvės“, – patirti gluminančią emociją kvietė pašnekovė.


Rankraštinis palikimas ypač vertingas

LNM vadovė Rūta Kačkutė pristatydama parodą sakė, kad ekspozicijos pasakojimas šįkart atsiremia į vieno žmogaus išgyvenimus, tačiau būtent per juos atskleidžiama visų tremčių istorija.

Pirmą karą viešai rodomame rankraštyje – autentiška keturiolikos metų mergaitės patirtis Lenos deltos Trofimovsko saloje (Jakutijoje). Į šią salą Dalia buvo ištremta kartu su šeima, prasidėjus masiniams trėmimams iš Lietuvos 1941-ųjų birželį.

Tėvas, atskirtas nuo šeimos, 1943-ųjų spalį Šiaurės Uralo lageryje mirė badu. 1949-aisiais Dalia su mama ir broliu pabėgo iš tremties atgal į Kauną. Slapstydamasi ir nujausdama suėmimą D. Grinkevičiūtė rašė prisiminimus, kuriuos įdėjusi į stiklainį užkasė tėvų namo sode. „Tai – autentiškas balsas, tačiau parodoje pamatysite ir kitų tremties eksponatų“, – pažymėjo R. Kačkutė.

Fiziškai rankraštis gan pažeistas, šiuo metu yra dalimis restauruojamas. Pasak R. Kačkutės, šių užrašų restauravimas užtruks ne vienerius metus, tačiau siekiant perteikti autentiškumą šioje parodoje bus eksponuojami nerestauruoti lapeliai.

„Manome, kad visas šis D. Grinkevičiūtės rankraštinis palikimas yra ypač vertingas, todėl pateikėme paraišką UNESCO programai „Pasaulio ateitis“, kad šie rankraščiai būtų įtraukti į Lietuvos nacionalinį registrą. Rudens pradžioje turėtume sužinoti atsakymą. Viliamės ir tikimės, kad šis svarbus palikimas bus į jį įtrauktas. Kodėl svarbu, kad būtų pripažintas pasaulyje? Todėl, kad D. Grinkevičiūtės rankraščiai išversti į užsienio kalbas, mes matome, kaip šis kalbėjimas apie tremties išgyvenimus yra suprantamas tiek Japonijoje, tiek Europoje, tiek Amerikoje. Tai leidžia įamžinti bendražmogišką patirtį“, – kalbėjo R. Kačkutė.


Prisidėjo prie tikresnio sovietizmo vaizdo atskleidimo

LNM istorikė, parodos kuratorė Virginija Rudienė pažymėjo, kad šie atsiminimai patys plačiausi iš šio 1941-1943-iųjų laikotarpio.

„D. Grinkevičiūtė prieš pat savo mirtį atvežė šį rankraštį parodyti Kaziui Sajai, kuris jį atspausdino mašinraščiu, išplatino ir išpublikavo „Perestroikos“ įtakoje. Šie prisiminimai prisidėjo prie tikresnio sovietizmo vaizdo atskleidimo – ypač tai matoma pirmuosiuose prisiminimuose. Kodėl būtent D. Grinkevičiūtės, o ne kitų tremtinių liudijimai? Rankraštis parašytas gan anksti, jame atsiskleidžia detalių, kurių nėra kituose atsiminimuose – nemeluojama, negražinama padėtis, lietuvių elgesys ribinėse situacijose, kai nėra ką valgyti. Keturiolikmetė užfiksavo, kaip vieni iš kitų vagia maistą, užsimena apie šiokį tokį flirtavimą su administracijoje dirbančiais, prižiūrinčiais darbuotojais. Tai brandžios asmenybės požiūris“, – pastebėjo V. Rudienė.

1956-aisiais, kai po antrosios tremties D. Grinkevičiūtė grįžo namo – ji savo užkasto rankraščio neberado.

Jausdama pareigą liudyti sovietinės sistemos žiaurumą, 1974 -aisiais D. Grinkevičiūtė pradėjo rašyti prisiminimus iš naujo. Jų fragmentai rusų kalba, pasirašyti tikrąja autorės pavarde buvo publikuoti rusų disidentų Paryžiuje leistame žurnale „Pamiatj“ 1979-aisiais. Atsiminimai Lietuvoje, pavadinti „Lietuviai prie Laptevų jūros“, pirmą kartą paskelbti „Pergalės“ žurnale tik 1988-aisiais.

Patyrė persekiojimą, tačiau norėjo, kad prisiminimai išliktų

„Tai išskirtinė asmenybė, tačiau dar ne viską apie ją žinome. D. Grinkevičiūtės pavardės tarp pogrindininkų nesutiksi, matyt, ji kovojo su priespauda viena, išnaudodama intelektualinio pasipriešinimo galimybę. Ji patyrė persekiojimą, tačiau norėjo, kad prisiminimai išliktų. Po tremties ir įkalinimo lageryje išsikovojo teisę studijuoti medicinos institute, persikėlė į Omską. Iš tremties paleista mokslus tęsė Kaune. Su pagyrimu baigusi Kauno medicinos institutą išvyko dirbti į Laukuvą (Šilalės r.), vadovavo ligoninei, nors ne visiems tinkanti ir patinkanti“, – šiek tiek biografinių faktų pateikė V. Rudienė.

LNM restauratorė Lina Kregždienė pripažino, kad šis muziejinis eksponatas – unikalus. Tačiau, anot jos, ne tik paroda nepatogi, bet ir restauratoriaus padėtis taip pat.

„Popierius, išbuvęs tiek laiko po žeme – trupantis, blogos būklės. Teks atstatyti įplyšimus, trūkstamas dalis. Yra purvo žymės, dėmės, visa puokštė blogybių, tad svarbu atlikti cheminius tyrimus. Džiaugiuosi, kad rankraštis buvo laiku surastas, kol stiklainis nesudužo, antraip popierius tiesiog būtų subyrėjęs. O dabar numatyta restauravimo darbų programa, rankraštis dezinfekuotas nuo pelėsio, yra saugus“, – apibūdino eksponato būklę L. Kregždienė.

Pagrindinė šios parodos mintis, G. Milerytės-Japertienės tikinimu, papasakoti apie tremtį jaunam žmogui, nauja forma.

„Visi eksponatai, atrinkti pagal tematiką, garsiniai įrašų fragmentai taip pat. Nieko nėra akių lygyje, išskyrus parodos aprašą. Tad ši paroda pirmiausia skirta jaunam žmogui. Žinome, kad šiandieninis žmogus priima informaciją per patyrimą, sąlytį su daiktu. Neužtenka ką nors pakabinti ant sienos, norisi interakcijos. Šią parodą galima pavadinti kalbėjimu sudėtinga tema, tačiau kitokia forma. Aišku, sunkiausia buvo susitarti tarpusavyje – kaip bus su tais žmonėmis, kurie patyrė tremtį, yra garbingo amžiaus, kaip jie jausis pamatę šitokią parodą, kuri jiems ypač nepatogi? Bet prioritetus šiandien visgi sudėliojome kitaip“, – apie temos priartinimą prie jauno žmogaus pasakojo G. Milerytė-Japertienė.

Paroda, skirta masinių Lietuvos gyventojų trėmimų 80-osioms metinėms, lankytojams atidaroma birželio 15 d. ir veiks iki 2022 m. sausio 30 d. Naujajame arsenale.

Parodos atidarymas vyks birželio 14 d. 18 val.