O prasidėjo viskas nuo baseino. „Kartą plaukiodamas, akimirką įsivaizdavau save mirusį, plūduriuojantį chloru ir išmirkusiomis nuospaudomis dvokiančiame vandenyje. Manau, tai archetipinis, dar gimdos vandenis menantis vaizdinys. Miręs arba dar negimęs. Beje, popkultūroje šis vaizdinys dažnai pasitelkiamas kaip intriguojanti slaptojo agento Borno sagos pradžia: vandenyne plūduriuoja kūnas, jis ištraukiamas, ir prasideda ilgas, kruvinas tiesos ieškojimas. Įdomu, kad kitą dieną iš tiesų pamačiau ant baseino krašto gaivinamą vyrą, kurį be gyvybės ženklų išsivežė medikai. O gal tik mačiau tai, ką norėjau matyti, dabar jau sunku pasakyti“, – prisimena iškilusį vaizdinį rašytojas.

Būtent šis vaizdinys ir pradėjo leidykloje „Alma littera“ išleisto romano „Laiko nusikaltimai“ istoriją, kurioje meistriškai susipina ir milijonus kainuojančių deimantų paieškos, ir narkotikai, ir prostitucija, nusikalstamo pasaulio kovos, žmogžudystės, netgi po Vilniaus senamiesčiu nuo Antrojo pasaulinio karo likę sprogmenys, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Laiko nusikaltimai
Foto: Knygos viršelis

„Šioje knygoje kalbama apie paprastus dalykus, apie tai, kad tarp mūsų egzistuoja blogis, apie žmonių ydas, trūkumus, apie troškimus ir norą gyventi geriau, gražiau, ir kaip nesunkiai visi šie norai gali virsti parodija. Ir tai jokiu būdu nėra „romanas – socialinė žinia“, negaliu pakęsti tokių knygų, esu pasenusių pažiūrų, man pirmiausia įdomi kūrinio forma, kitaip tariant, struktūra ir stilius. Galima šiame tekste įžvelgti Tarantino, brolių Coenų filmų įtakos, bet tai aukšto lygio popkultūra, jos kontekstas manęs netrikdo“, – sako rašytojas.

Knygos idėja kilo gal prieš dvidešimtį metų, kai S. Parulskis parašė sarkastišką istoriją apie tuometį laiką. „Šią istoriją pradėjau rašyti interneto portale omni.lt, vėliau jis tapo balsas.lt, rašiau kas savaitę po skyrių, bet nebaigiau“, – sako jis.

Ilgus metus pragulėjusi, vieną dieną ši istorija tarsi pati įšoko į rašytojo rankas, tada atsirado naujų personažų, siužetinių linijų, daug naujų skyrių ir pabaiga, kurios nebuvo.

Nors siurrealistinis romanas „Laiko nusikaltimai“ pradėtas rašyti dar tuomet, kai Lietuvoje siautėjo Laukiniai Vakarai, o šalis dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, kai policija dirbo, bet nedirbo, veiksmas laisvai galėtų vykti ir šiomis dienomis. „Atsargiai su veiksmu, šiandien veiksmas siejamas su žemesnio lygio literatūra, – ironiškai šypsosi rašytojas. – Dramaturgijoje labai svarbu sugalvoti savo veikėjui norą, nes noras ir yra veiksmas, kai veikėjas ko nors labai nori, tada ir rašytojas turi ką veikti. Kita vertus, jeigu jau kalbėsime apie norus, tiesa ir tai, kad rašydamas išleidi į laisvę ir savo paties vidaus pasaulio gyvūnus: gašlumą, žiaurumą, gudravimą, žodžiu, rašančiojo išlikimo ir dauginimosi instinktai visuomet daugiau ar mažiau dalyvauja personažų gyvenime.“

Rašymas, prisipažįsta S. Parulskis, yra poreikis. Jis rašo dažnai neturėdamas tikslo, vien todėl, kad savyje kartais negali sutalpinti minčių. „Gal rašymas yra mano komunikavimo būdas? Per rašymą suvokiu pasaulį ir save, atpažįstu žmogiškumą, gyvenimo prasmę ar bent jos galimybę, – svarsto. – Freudas sako, kad menininkai gydosi patys, jiems psichoterapija nereikalinga. Žinoma, dėl to jie nėra nei geresni, nei blogesni už kitus žmones. Visi mes šiame beprotyne gydomės, kas kuo galime.“

Rašytojo negąsdina mintis, kad šiandienos pasaulyje daiktai beprotišku greičiu keičia vienas kitą. Knygos – irgi. „Suprantu, kad daugeliui nusispjauti ant tos tavo knygos – perskaitė, padėjo ir ieško kitos. Tarkovskio „Stalkeryje“ vienas personažas sako: „Surijo tave šiandien, rytoj ris kitą.“

Skaitytojui neįdomu, kas tu esi, kaip ir kuo gyveni. Knygos dažnai taikomos į masinį skaitytoją, o tokių skaitytojų, turinčių serijinį, masinį skonį, tik daugėja, nes tokia švietimo sistema, toks gyvenimo ritmas ir kitos banalybės. Keičiasi pati literatūros, meno samprata. Tai faktas, nieko daugiau.“
Rašytojas sako susidūręs su jaunimu, kuris nebeskaito klasikos, nebesidomi šventraščiais, istorija, jiems užtenka „Youtube“ ar „Netflix“, bet juk „Sostų karai“ ar „Tarnaitės pasakojimas“ sukurti visų pirma žvelgiant į praeitį. Visada laimi tie, kurie jos nepamiršta. Turbūt teko girdėti šūkį: „Nerkime į knygas, jose atsiveria pasaulis.“ Pagalvojau piktdžiugiškai – nerk kiek tik nori, neturėdamas nardymo įrangos jokio pasaulio ten nerasi.

Naujausiame S. Parulskio romane „Laiko nusikaltimai“, rodos, nardo visi – mokytojos, kunigai, vienuoliai, piratai, narkotikų pardavėjai, kriminalistai, nusikaltėliai ir niekuo dėti praeiviai. Likusių gyvų liudytojų pavardės pakeistos, įvykiai pasakojami taip, kaip viskas buvo. Ar jums įdomu, kas nutiko Lietuvoje XXI amžiaus pradžioje?

Siūlome skaityti knygos ištrauką.

Sigitas Parulskis

Laiko nusikaltimai

Tai nutiko Lietuvoje, XXI amžiaus pradžioje

Likusių gyvų liudytojų prašymu pavardės pakeistos, įvykiai pasakojami taip, kaip viskas buvo.

1

Lėktuvo „Boeing 737“ salonas, blondinė stiuardesė pamažu stumia vežimėlį su gėrimais, ant jo guli didelis sieninis laikrodis, jis lėtai, įkyriai muša valandas, pro šalį slenka keleivių pakaušiai. Stiuardesė privažiuoja prie žilos retaplaukės galvos, kuri sujuda, pasisuka veidu į stiuardesę, ši suklykia: galva neturi akių, juodos tuščios akiduobės rūsčiai žiūri į ją, o bedantė burna šelmiškai šypsosi. Žmogus be akių atidaro laikrodžio ciferblatą, ištraukia iš ten buteliuką degtinės, pakelį pomidorų sulčių, lėtai atsuka buteliuką ir pamažu pila į vieną akiduobę degtinę, į kitą – pomidorų sultis.

Petras Brazauskas, vyras daugiau kaip septyniasdešimties, nubunda, papurto galvą, apsižvalgo sutrikęs, pačepsi, nusišluosto ant skruosto ištryškusią skurdžią ašarą, mosteli netoliese stovinčiai stiuardesei.

– Malonėkite man vandens stiklinę.

Stiuardesė atneša vandens, paduoda, laukia, kol senis išgers.

– Ar čia sumautas kalėjimas? Sumautas skraidantis kalėjimas? – paklausia senis piktai.

– Ne, – ramiai atsako stiuardesė.

– Tai kokio mėšlo stovite šalia kaip kalėjimo prižiūrėtoja?

– Vilnius, lėktuvas pradeda leistis. Paskubėkite, – sako stiuardesė ir nepatenkinta nueina.

Pagyvenęs, nors vis dar neblogą formą išlaikęs vyras žiūri pro iliuminatorių: apačioje matyti namų stogai, daugiaaukščių dėžučių eilės.

2

Metalinių dėžučių eilės, patalpa, kurioje nusiaunami batai, gana ankšta, spintelės arti viena kitos, staiga į vidų suklega pulkas berniukų, kurie aukštais, spigiais balsais, stengdamiesi perrėkti vienas kitą, šūkalioja skaičius: 41, 54, 208! Radę reikiamą numerį, vaikai atsirakina kapinių urnas primenančias dėžutes avalynei ir ima autis. Vienas, kiek atsilikęs nuo grupės berniukas vis dar plyšauja iš lizdo ištrenkto jauniklio balseliu – 130! „Kas matė 130?“ Nors urna, pažymėta šiuo skaičiumi, jam panosėje. Jis paprasčiausiai nori dalyvauti bendroje klegesio puotoje, į kurią nespėjo, bet minios instinkto vedamas dabar kartoja visiškai beprasmį veiksmą.

Atsargos pulkininkas Jelizaras Poplavskis, jau septyniasdešimtmetį perkopęs senis, sėdi nusiavęs vieną batą ir užmerkęs akis laukia, kol spiegiantis vaikiščių būrys išeis iš patalpos, kad galėtų nusiauti ir antrą batą. Jeigu ne sūnaus parama, senis negalėtų kartą per savaitę lankyti baseino, nes jo pensija tokios prabangos nepatemptų. Savo pensiją jis nuolat turi slėpti nuo kartu gyvenančios anūkės, kuri nežinia kuo užsiima, bet vilki kurviškus drabužius ir dažnai nenakvoja namuose.

Kurviškus! – priekaištingai ir garsiai prataria Jelizaras Poplavskis, žiūrėdamas į laidojimo urną primenančią dėžutę avalynei.

Kitoje patalpoje, kur reikia nusirengti drabužius, senis vėl susiraukia – nors patalpa kur kas didesnė nei pirmoji, vis dėlto spiegiantys vaikai ir čia užpildę visą erdvę.

– Jaunystė – nusikaltimas civilizacijai, – niūriai bamba Jelizaras Poplavskis ir susirūpinęs žiūri į savo kairės kojos blauzdą, ant kurios bjauriai pūpso išvirtę venų kalnagūbriai. Dar prieš savaitę neatrodė taip baisiai, nusmelkia nemalonus jausmas senį, tačiau nieko pakeisti jis negali, tik bejėgiškai atsidūsta. Paskui tvarkingai sulanksto kelnes, marškinius pakabina ant metalinėje spintelėje kabančios vienintelės plastikinės pakabos, užrakina dureles ir ant kairės rankos prisisega laikrodį primenantį žetoną su dirželiu, ant kurio kabo ir spintelės raktas.

Jo amžiaus žmonių čia jau nebedaug. Seniai, įsimylėję jaunystę, bijo rodytis viešose vietose, kur reikia apnuoginti savo biologinius griuvėsius.

3

Petras Brazauskas važiuoja iš oro uosto taksi, žiūri į aptriušusius Naujininkų daugiaaukščius.

– Išvažiavau, palikau griuvėsius, grįžau – tie patys griuvėsiai, – murma sau po nosimi Petras Brazauskas. – Sušiktas ubagynas.

– Girdėjau, kai įstosime į Europos Sąjungą, iš mūsų benamių gamins šunų maistą! – linksmai nusiteikęs tauškia taksistas. Petras Brazauskas žvilgteli į jį, nieko nesako. Paskui tarsi prisiminęs pasimuisto.

– Nuvežkite mane štai šiuo adresu, – ir ištiesia taksistui popieriaus lapelį.

– Gėlės? Galime gėlių gauti ir arčiau, nebūtina važiuoti iki Rasų kapinių.

– Nuvežkite ten, kur pasakiau, – griežtai sako Petras Brazauskas ir nusisuka į langą.

4

Kriminalinių nusikaltimų tyrėjas Kasparas Sakalauskas atidaro rašomojo stalo stalčių, keletą sekundžių delsia, paskui iš jo ištraukia plastikinį maišelį su žmogaus kaukole, padeda priešais save ant stalo.

– Ir štai šis daiktas užkimšo vamzdį?

Priešais sėdintis pusamžis vyras sumirksi trumpomis balkšvomis blakstienomis.

– Aš tik ištraukiau pažiūrėti, o tas... daiktas buvo kaip prilipęs, aš jau sakiau...

– Gerai, gerai, – nutraukia kriminalistas. – Ir daugiau niekas nematė, kai jūs ištraukėte tą žarną.

– Aš atvažiuoju anksčiausiai, man tolimas kelias, gal kas ir gali vėliau atvažiuoti, tik ne aš.

Kriminalinių nusikaltimų tyrėjas Kasparas Sakalauskas uždeda delną ant kaukolės.

– Ar žinote, Albinai, kad pirmas, pranešęs apie nusikaltimą, būna ir pirmas įtariamasis?

Traktorininkas Albinas Žukauskas išpučia akis.

– Tai kaip dabar, ar dėl to, kad anksčiausiai atvažiavau, tai... Tai man juk kelias tolimas, negaliu kitaip.

– Gerai, – linkteli galva kriminalistas. – Galite eiti.

5

Jelizaras Poplavskis atsisėda į netoli baseino stovinčią paplūdimio kėdę, ištiesia kojas, užmerkia akis – prieš lipdamas į vandenį mėgsta susikaupti ir pasimėgauti būsimu malonumu.

Būrys vaikų pribėga prie baseino krašto ir strykčioja į vandenį, plaukimo instruktoriai barasi, bet jų niekas neklauso. Staiga vanduo užverda ir nusidažo krauju. Pilnas baseinas piranijų, kurios įšokusius vaikus akimirksniu paverčia peršviečiamais, vandens siūbuojamais griaučiais.

Jelizaras Poplavskis išsigandęs žvalgosi, buvo trumpam užsnūdęs, bet jį pažadino triukšmas – prakeikti vaikigaliai net ir čia negali nespiegti. Jie būriu ką tik pralėkė pro Jelizarą ir atsipalaidavimo, susikaupimo akimirkos nuėjo šuniui ant uodegos.

Senis prieina prie laiptelių, vedančių į baseiną, užsideda plaukimo kepuraitę, paskui akinius, atsargiai statydamas baltas, seniai saulės nemačiusias kojas ant vandens apsemtų pakopų, pamažu pasiekia baseino dugną, nieko nelaukdamas griūva į priekį ir pradeda lėtai, bet užtikrintai plaukti. Įkvepia – panyra – iškvėpimas, yris – iškyla, įkvepia – panyra – iškvėpimas, yris... Vanduo šiandien keistas, lyg su kažkokios parfumerijos poskoniu. Ak, taip – priešais Jelizarą kapstosi moteris, o paskui ją, kaip paskui okeaninį lainerį, driekiasi kvepalų, tepalų ir dar kažkokio šlamšto pėdsakas. Jis nori aplenkti moterį, bet tuoj pat atsitrenkia į monolitinę motinos didvyrės krūtinę, kuri kaip peraugusi, nebegalinti skraidyti gulbė jaukiai įsikūrė su savo palikuonių vada. Jelizaras Poplavskis norėtų ką nors pasakyti, bet gulbė didvyrė dėbteli į jį tokiu žvilgsniu, kad senis užčiaupia pravertą burną ir tylėdamas pasislenka į kitą taką.

6

Taksi sustoja prie Rasų kapinių, Petras Brazauskas susimoka, išlipęs pasirąžo. Paskui iš piniginės ištraukia dvidešimt dolerių, pasilenkia prie pradaryto automobilio lango.

– Kazimieras, tiesa. Kazimieras Kuzmickis?

– Taip parašyta mano kortelėje, draugas prokurore, – nusikvatoja taksistas Kazimieras Kuzmickis.

– Tebūnie tai užstatas, Kazimierai Kuzmicki, – Petras Brazauskas paduoda dvidešimties dolerių banknotą taksistui. – Netrukus tau paskambinsiu, reikės nedidelės paslaugos.

– Visada pasirengęs padėti geram žmogui, – sako Kazimieras Kuzmickis. – Žinoma, jeigu jis gerai sumoka.

Ir taksistas vėl garsiai nusijuokia iš savo paties pokšto.

Taksi nuvažiuoja, Petras Brazauskas eina palei kapinių tvorą, paskui kerta kelią, pasuka prie krūmais ir žole apaugusio medinio namo. Petras pastovi, atidžiai apžiūri aplinką: kieme stovi rūdijantis „Moskvičius“, kiek toliau medinis tualetas, kurio durys vos laikosi ant vyrių, prie namo kampo didelis kibiras, pilnas lietaus vandens. Petras pasibeldžia į duris. Lukteli. Vėl pasibeldžia. Viduje pasigirsta žingsniai.

– Kas?

– Aš pagal skelbimą.

– Kokį skelbimą?

– Aguročių ir melionų kryžminimas.

Durys prasiveria, pusamžis vyras nepatikliai nužvelgia Petrą.

– Kas domina? – paklausia jis.

– Leonardo da Vinčio šiknaskylė.

Vyras sutrikęs žiūri į Petrą Brazauską, paskui išsišiepia, mosteli galva kviesdamas vidun ir nelaukdamas nušlepsi atgal į prietemą.