Atmintis atgaivina praeitį

Atsiminimus, D. Katkaus manymu, reikia gaivinti – tai vienintelė forma, kuria galima atkurti individualius išgyvenimus. Šie dalykai, anot maestro, išlieka ilgam, o kultūra, atmintis, socialinis, žmogiškas gyvenimas, santykiai – jie daro mūsų praeitį gyva. „Būtis įprasminama, dėl to užsidegiau, pradėjau rašyti“, – knygos atsiradimo akstiną paaiškino jis.

Pokalbiui įsivažiuojant, D. Katkus prisiminė, jo žodžiais tariant, „vieną keistesnių nutikimų“, kurį patyrė Paryžiaus Eliziejaus laukų teatre (Théâtre des Champs-Élysées). Tiesa, knygoje šio žaismingo pasakojimo nėra. Maestro gyvenime netrūko susitikimų su daugybe nepaprastų žmonių – visi nuotykiai, kaip jis pats sakė, netilptų ir į tris tomus.

„Koncertavome šiame teatre (esame tris kartus čia groję). Nervinuosi – sezono atidarymas... Žiūriu, prie stalo viena sėdi pagyvenusi ponia – suknelė aptemta, blizganti kaip žvynai, o man gi bėda su tomis skaudančiomis kojomis – paėmiau kėdę ir atsisėdau šalia. Užmezgėme pokalbį vokiškai – pradėjo klausinėt, iš kur aš, pastebėjau, kad ji į mane pradėjo žiūrėt įdomiu žvilgsniu – pradėjo mane „kabinti“, – valiūkiškai nusijuokė V. Katkus. – Atsiprašiau ir nuėjau. O mano draugas priėjęs klausia, ar žinai, kas ji tokia? Prancūzų akademijos narė, sezono atidarymo kalbą sakys, jai 93 metai. Niekad nepasakysi... Vien iš to degančio žvilgsnio – man paliko gerą įspūdį. Tokius dalykus atsimeni.“

Pokalbį su maestro vedusi knygos bendraautorė, muzikologė Rasa Murauskaitė pastebėjo, kad D. Katkus apie savo vaikystę knygoje rašo lengvai, nors ir gimė karo metais.

„Mama pasakojo, pats neprisimenu: fronto linija priartėjo prie Lietuvos, pasiekė Kauną. Mama išbėgo slėptis nuo karo Kleboniškyje, ten buvo iškasti apkasai, nemažai žmonių slėpėsi bunkeriuose, ji taip pat. Bet aš kad ėmiau rėkti – tai mama išėjo į lauką, kulkos aplink skrieja... O aš piršteliu baksnoju į jas – man buvo visiškai smagus laikas“, – nusijuokė D. Katkus.

Visgi jis neslepia – vaikystė nebuvo lengva: „Mama gaudavo penkiolika rublių per mėnesį, buvome „prie vaikų namų“, tai galėjome pramisti – ten buvo valdiško maisto. Ryte eidavome atsinešti duonos riekės – labai neturtingai gyvenome, net nesinori pasakoti. Gyvenome name, kur užšaldavo vanduo, bijodavai net keltis, nes reikėdavo ledą prakalti, kad nusipraustum, oi, išsisukinėdavau.“

Vaikystėje vedė dienoraštį

R. Murauskaitė stebėjosi maestro užsidegimu dar vaikystėje imtis dienoraščio rašymo – knygoje yra ištraukų, nedaug, bet jos charakteringos.

Paklaustas, kodėl sugalvojo užsirašyt į dienoraštį ne tik ką valgė, bet ir kokią išdaigą iškrėtė, D. Katkus tikino negalintis atsakyti į ši klausimą, nes tiesiog nežino. „Susigalvojau įamžinti, toks savęs sureikšminimo siekis“, – juokavo profesorius.

Muzikologė apeliavo į D. Katkaus literatūrinę ambiciją – juk nuo vaikystės rašęs apsakymus, siuntęs redakcijoms.

„Tokia ambicija buvo, bet visus apsakymus sudeginau, tokie prasti pasirodė. Tiesa, vienas išliko – kai man buvo keturiolika metų, mano humoreską išspausdino „Švyturys“ ir kaip atlygį atsiuntė 297 rublius. Kosminiai pinigai. Pradėjau daugiau rašyti, bet nebeišspausdino, suprato, kas aš per vienas, – laikmečio subtilybes turėjo omenyje D. Katkus.

Atsivėrė melagingas, demagogiškas pasaulis

Santvarkos dvilypumas, anot D. Katkaus, iškart buvo juntamas ir matomas. „Visas religines šventes sutikdavome pas mano krikšto tėvo šeimą – jie mus šelpė, maitino. Labai katalikiška, antisovietinė šeima, mes buvome joje. <...> Mokykloje plovė smegenis, turėjai mintinai mokintis Salomėjos Neries eilėraščius apie Staliną... Net neateidavo į galvą, kad gyveni dvigubą gyvenimą, viskas natūralus dalykas. Išėjus iš mokyklos – mama tempia į bažnyčią, nors žinojome, kad negalima. Pasiruošti Pirmajai Komunijai mama vežėsi mane į Sedą (Mažeikių r.), pas tokią panelę, kuri ją pačią buvo mokinusi. Taip ji paruošė ir mane... Dermavojimas irgi Sedoje – toks gyvenimas buvo. Šiandien daug keisto piktumo, imamasi to laikotarpio žmones smerkti. <...> Tai nebuvo žmogaus apsisprendimo reikalas – tai išgyvenimo dalykas“, – pažymėjo maestro.

D. Katkus pripažįsta, kad jo asmenybė formavosi lietuvių inteligentų aplinkoje, tuomet ir pradėjęs į santvarką kritiškai žiūrėti. „Staiga man atsivėrė melagingas, demagogiškas pasaulis, visa ta ideologija, kurioje mes buvome“, – apie vertybinį persilaužymą kalbėjo muzikas.

Anuomet maestro buvo parašęs straipsnį apie kiną – iliuzinę tikrovę, kuria tikėta. „Ji buvo tikresnė nei tikra tikrovė. Tikra tikrovė buvo baisi – nepriteklius, mokykla kankino prievarta... Amžinatilsis kino kritikas Saulius Macaitis perskaitęs mano straipsnį paklausė, koks tai filmas? Tai buvo kino iliuzija, atėjusi iš užsienio filmų, iš kito gyvenimo, į kurį panirdavai. Išeini iš Dainavos kino teatro – tie visi pasaulio įvaizdžiai nusiplauna, staiga pamatai, kad ne tas pasaulis – šitas pasaulis ėmė rodytis kitomis spalvomis. Daugybė tokių dalykų“, – kalbėjo D. Katkus.

Donatas Katkus, Rasa Murauskaitė
Foto: Screenshot


Viršijo svajones

D. Katkus 1960 m. baigė Kauno vidurinę specialiąją muzikos mokyklą ( dabar – Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija), alto specialybę pas Eduardą Satkevičių. 1965 m. Vilniuje įkūrė Jaunųjų muzikų sekciją prie Lietuvos teatro draugijos Aktorių namų; čia įkūrė kamerinį orkestrą ir jame grojo (vadovas – Jonas Aleksa). Tais pačiais metais D. Katkus subūrė ir styginį kvartetą, kuris vėliau gavo Vilniaus kvarteto vardą.

1994 m. D. Katkaus iniciatyva buvo suburtas Vilniaus miesto savivaldybės šv. Kristoforo kamerinis orkestras.

Iš kur meilė kvartetui? – teiravosi R. Murauskaitė. „Kvartetas iš Lietuvos laimėjo antrą premiją Budapešto kvartetų konkurse – mums tai buvo neįtikėtinas dalykas, stebuklas! Tarptautiniame konkurse – antrą premiją! Šiandien galiu pasakyti, kokios buvo tendencijos pokario muzikos atlikime Lietuvoje. Tai – kokybės siekis. Kvartetas kaip tikslą sau iškėlė ne stilistiką, ne meninius išsidirbinėjimus, bet būtent kokybę. Dienoraštyje rašau: mano svajonė būti rašytoju. Vėliau sakinys užbrauktas ir ant viršaus parašyta: sukurti kvartetą ir laimėti trečią premiją. Lūkesčiai viršijo svajones“, – pasakojo D. Katkus.

Tarp pasirinkimų – ir aktorystė. D. Katkus sakėsi turėjęs aktoriaus sugebėjimų, tačiau dėl to, kad juo netapo – nė kiek nesigaili: „Aktoriaus statusas anais laikais buvo keistas. Teatro pedagogė Irena Vaišytė priversdavo aktorius degti revoliucija, aukštais idealais – šitas dalykas mane atšaldė.“

Visgi maestro suvaidino režisieriaus Arūno Žebriūno filme „Seklio Kalio nuotykiai“. „Į filmą sugalvojo pakviesti Giedrė Kaukaitė. Kadangi filme vaidino vaikai – neprofesionalūs aktoriai, tai suaugę irgi turėjo būti tokiais. Taip tapau aktoriumi, Žebriūnas „pramušė“ gerą honorarą“, – nesureikšmino įvykio jis.

Į klausimą, ar niekada nebuvo nusvirusios rankos, D. Katkus atsakė profesoriaus Juliaus Juzeliūno žodžiais: „Pabėgu pabėgu ir vėl tekinas.“

Dirigento, altininko, muzikologas, profesoriaus D. Katkaus nuopelnai įvertinti Valstybine kultūros ir meno premija (1986), Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2001).

2003 m. jis buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2012 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi, Pasaulio intelektinės nuosavybės aukso medaliu, Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, Lietuvos kompozitorių sąjungos Čiurlionio premija, taip pat Rotary judėjimo garbės medaliu, medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ (2013) ir Lietuvos Santarvės fondo ordinu „Pro augenda concordia“ (2014).