Kas galėtų restauruoti, dar nežinoma

Muziejininkai šias skulptūras ketina eksponuoti buvusiame areštinės pastate, kurį LNM perėmė savo žinion. Ateityje čia svarstoma rengti parodas apie sovietinį laikotarpį. „Šios skulptūros tikrai pasitarnautų kaip eksponatai“, – sakė Arminas Šileikis, LNM Viešųjų ryšių specialistas.

Tačiau iki kol bus gautas finansavimas restauruoti skulptūras, muziejaus prašymu, jos ir toliau stovės „Grindos“ aikštelėje.

Muziejaus atstovų manymu, šios skulptūros reikšmingai papildytų muziejaus fondus. Tačiau pirmiausia reikės jas atrestauruoti. Kiek tai galėtų kainuoti ir kas galėtų to imtis – kol kas neaišku. Kai kurie restauratoriai sako neturintys tokiam sudėtingam darbui techninių galimybių, yra ir tokių, kurie darbo nesiimtų dėl vertybinių priežasčių.

Restauravimo įmonės vadovas Vytautas Norkūnas sutinka, kad norint atlikti kokį nors darbą – visada galima surasti specialistų, bet jis pats tokios užduoties nesiimtų.

„Tai yra tam tikras vertybinis klausimas – daug kam bus nepriimtini tokie dalykai“, – įsitikinęs jis.

Šiomis dienomis galima išgirsti dažną pasakymą, kad į sovietmečio skulptūras reiktų žiūrėti kaip į istorijos išsaugojimą – ne garbinimą, bet paaiškinimą. Galbūt iš tiesų reikalingas toks požiūris?

„Muziejai laikosi tokios politikos – kūrinius svarbu išsaugoti, nesvarbu kokio laikotarpio jie būtų – tamsaus ar šviesaus. Kaip artefaktą. Galiu suprasti šią poziciją, bet dėl restauravimo – nežinau. Tai vertybinis klausimas. Jei man pasiūlytų restauruoti Lenino ar Stalino biustą, be jokios abejonės, atmesčiau tokį pasiūlymą“, – sakė V. Norkūnas.

Jis atmetė ir finansinį aspektą – pelnas, šiuo atveju, čia nėra svarbiausias. Daug svarbiau, anot jo, atsižvelgti į kančias, baisumus, kuriuos patyrė mūsų tauta. „Taip, galima žiūrėti iš istorinės pusės – kaip į tam tikro laikotarpio skulptūras, visgi nestatyčiau to į pirmą vietą – vertybinė pozicija čia daug svarbesnė“, – okupacijos metu patirtų tragedijų ragino neužmiršti V. Norkūnas.

Muziejaus pozicija, V. Norkūno pastebėjimu, argumentuota. Tačiau rodyti parodoje tuos dalykus yra viena, o visai kas kita – juos restauruoti, įdėti darbo, atgaivinti. „Sutinku, ekspozicija padės šviesti žmones, supažindins su laikotarpiu, kokie buvo garbinami dalykai, kad tai nesikartotų ateityje. Visgi ką mes atkuriame – juodąjį laikotarpį?“, – retoriškai klausė jis.

Kaina paaiškės po skulptūrų tyrimų

Paklausta, kiek gi preliminariai galėtų kainuoti minėtų skulptūrų restauravimas, Prano Gudyno restauravimo centro vadovė ir ekspertė Jūratė Senvaitienė sakė, kad tai sunku prognozuoti – ne kasdien tokie darbai vykdomi.

„Kiekvieno objekto sąmata visiškai individuali. Pirmas dalykas, kuris ją lems – reikės atlikti tyrimus. Pasižiūrėti, ar skulptūros buvo dažytos, jei taip – kiek kartų. Galbūt bus įmanoma nustatyti dažymo chronologiją. Ar yra vidinis karkasas? Pirmiausia, jas reikia kaip reikiant patyrinėti, atsiversti senus dokumentus, sužinoti, kas buvo padaryta ankstesnių restauratorių ir pan. Kol neatlikti tyrimai, niekas negalės pasakyti, kokius restauravimo procesus reikės atlikti“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad jos vadovaujamas restauravimo centras šio projekto neketina imtis – neturėtų nei tam tinkamų patalpų, nei įrangos.

Kaip restauravimo technologė sakėsi galinti nujausti, kad šių skulptūrų restauravimas nebus pigus – laukia ilgas procesas.

Į klausimą, kiek jis galimai užsitęs, J. Senvaitienė neturėjo atsakymo. „Kiekvienas restauravimo procesas turi savo laiko matavimo vienetą – kai kurių procesų negali atlikti greitai, kai kurie jų užsitęsia“, – pažymėjo ji.

Lietuvoje, J. Senvaitienės manymu, nebus sunku surasti reikalingo kalibro specialistų – šalyje buvo restauruota ir didesnių objektų. „Paieškojus ir garsiai paskelbus apie restauravimo darbų programą – atsirastų ne viena įmonė“, – neabejojo J. Senvaitienė.

Sveikina sprendimą eksponuoti muziejuje

Pašnekovės pastebėjimu, minėtas skulptūras eksponuoti muziejuje – geras sprendimas: „Nežinau, kokios buvo svarstomos alternatyvos, bet manau, kad muziejuje kiekvienas eksponatas yra saugus ir prižiūrimas (šios skulptūros taip pat) – tai geras variantas.“

Kalbai pasisukus apie skulptūrų vertę ir prikabintą „balvonų“ etiketę, J. Senvaitienė sakėsi neskubanti pritarti tokiems vertinimams. „Pirma, tai iš tikrųjų yra klasikų kūriniai, o daugybė jų tais laikais buvo politizuoti, – nenuostabu. Kaip pažiūrėsi į tas skulptūras – kaip į meno kūrinį, ar į politinių įvykių atgarsį“, – gilesnį dugną įžvelgė ji.

Kaip teigiama Vilniaus savivaldybės pranešime, skulptūrų grupėms „Pramonė ir statyba“, „Žemės ūkis“, „Taikos sargyboje“, „Mokslo jaunimas“ nėra taikoma teisinė apsauga – tai patvirtina pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto sprendimas.