Reikėjo griauti prieš trisdešimt metų

Menotyrininkas Ernestas Parulskis atviras – šį sprendimą reikėjo priimti prieš 31-erius metus, kai buvo šalinami kiti sovietiniai paminklai.

„Šiandieninė akimirka nebėra tokia aktuali. Iš vienos pusės, P. Cvirkos paminklą reikėtų nuimti, nes jo pranešimas niekaip neįsipaišo į jo fizinį buvimą toje vietoje, būtent taip, kaip jis atrodo. Bet vėlgi, kalbant apie šiandieninį kontekstą, manau, kad jį reikėtų pašalinti tik tada, kai bus absoliučiai aiškiai išdiskutuota, projektais, visais kitais procedūriniais dalykais parodyta, kas bus vietoj jo, kaip atrodys visas skveras. Tos baimės, kurios yra dabar įvardintos, jos faktiškai gerokai didesnės negu dėl paties Cvirkos paminklo. Yra baimė dėl vystytojų atakos, nepaneigsi, ji pakankamai reali. Noras apsaugoti skverą, išlaikyti jį kaip visuomenei prieinamą teritoriją – svarbus, dėl to sakyčiau, kad pirma projektas, o tada – nuėmimas“, – kalbėjo E. Parulskis.

Su šia nuomone sutinka ir menininkas Gitenis Umbrasas sakydamas, kad visuomenė turi žinoti, kokie pokyčiai numatyti šiame skvere. „Antraip galime iškeisti tiesiog į muilo gabalą arba dar į didesnę bėdą“, – pastebėjo jis.

Gitenis Umbrasas


G. Umbrasas viename savo inteviu yra siūlęs nepriimti jokių sprendimų dėl P. Cvirkos paminklo, kol nėra sukurta kas nors geresnio. Jis šios minties laikosi ir šiandien. „Skverą galima paversti kv.m nekilnojamojo turto, užstatyti viešąją erdvę. Juk nebuvo konkurso kitoms skulptūroms, nei Henrikui Radauskui, Vincui Mykolaičiui-Putinui ar šiaip nežinomam rašytojui (nebūtinai personifikacija). Nežinome, iš ko renkamės“, – atkreipė dėmesį jis.

Teritorijos kramsnojimai ypač nemalonūs

E. Parulskis nelinkęs teigti, kad tikrai „už įsivaizduojamų vartų stovi įsivaizduojamas verslas, kuris ruošiasi užgrobti skverą“. Bet, anot jo, vienokių ar kitokių precedentų „skverų pakandžiojimo“ yra.

„Ant Tauro kalno nei iš šio, nei iš to buvo iškąstas gabaliukas – atsirado gyvenamieji namai. Tokie teritorijos kramsnojimai ypač nemalonūs. Kad tik neįvyktų tokia hipotetinė situacija, kai pavyzdžiui, geranoriška nekilnojamojo turto vystymo kompanija nusprendžia veltui padėti sutvarkyti visą skverą, o už tai gauna gabaliuką teritorijos – tai nėra gerai, nuo to ir reikėtų apsisaugoti“, – sakė E. Parulskis ir pridūrė, kad jei Cvirkos paminklas, neteisėtai prabuvęs skvere trisdešimt metų dar pabus kokius penkerius ar dešimt metų – nieko baisaus neįvyks. Bet, pašnekovo įsitikinimu, kada nors, be abejo, jį reikėsią „nuimti“.

Kalbant apie bendrą pasakojimą – Cvirkos politinę veiklą, bendradarbiavimą su opupaciniu režimu ir kitus dalykus, E. Parulskio nuomone, tai „niekaip netempia jo asmenybės iki įpaminklinimo.“

Ernestas Parulskis


„Apie Cvirkos rašytojišką veiklą – ir šiomis dienomis jis pavadinamas lakštingala. Bet kokiu atveju, nematau jokios pozicijos, dėl kurios reikėtų skubėti. Toks skubėjimas ypatingai būtų nenaudingas vilniečiams“, – nė kiek neabejojo menotyrininkas.

P. Cvirka, anot G. Umbraso, nevienareikšmiška persona, bet, anot jo, tokia pati ir Salomėja Neris, daugelis kitų to meto rašytojų. „Griausime tik tuos, kurie yra vertinguose miesto sklypuose? Manau, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas įstatymų lygmenyje, o ne savivaldybės. Nes lygiai taip pat ir Palangoje yra kareivių kapinės su sovietine simbolika miesto centre. Jeigu kažką spręsti – tik respublikiniame lygmenyje“, – pabrėžė jis.

G. Umbrasas sakėsi neteisinantis P. Cvirkos, tačiau, jo manymu, vertėtų labiau atskleisti tragišką laikmetį, tragiškus žmonių likimus. „Reikėtų pateikti daugiau informacijos, ją pristatyti per konkrečias asmenybes, per Cvirką. Menininko likimas sunkus – anksti mirė. Turėjo talentą, galbūt ir klaidingų įsitikinimų. Lentelė, internetinis puslapis, medžiaga iš KGB archyvo – neslėpti ir negražinti, o atskleisti tragišką pusę. Subręstume iki to, kad galėtume matyti tikrovę“, – labiau įsigilinti į istoriją ragino pašnekovas.

Idealizuoti arba naikinti

Jis pastebėjo, kad dažnai paminkus norima arba idealizuoti, arba naikinti – taip esą nutiko ir su Žaliojo tilto skulptūromis. „Oponentai sakė, kad mes neturime garbinti okupantų „balvonų“, o mano akimis, Holokausto ir Osvencimo muziejai padaryti ne tam, kad naikintų žydus, o tam, kad pamatytume, ką gali padaryti išsilavinę, civilizuoti žmonės vieni su kitais. Kad pamatytume tą siaubą. Tai nėra garbinimas, o tam tikra, galbūt perversiška, iškreipta okupuotos Lietuvos likimo ideologija“, – sakė G. Umbrasas.

Jis pridūrė, kad nuo Žaliojo tilto kartu su skulptūromis dingo ir informacinė lenta su užrašu apie tai, kad 1991-aisiais Lietuvą paliko paskutinis sovietinės okupacinės armijos kareivis, kad buvo nužudyta, įkalinta ir ištremta per 300 tūkst. Lietuvos piliečių.

G. Umbraso manymu, paminklo griauti nebūtina – skveras suformuotas, architektūriškai tvarkingas: „Kad apleistas – čia jau kita kalba apie jo priežiūrą, kad mažai lankomas – kai kam dar geriau. Nori gamtoje pabūti, pasiklausyti paukščių čiulbėjimo – gera proga. Jeigu viską užstatysime betonu, viską parduosime – nežinau, ar humaniškiau pasielgsime. Jeigu ką nors daryti, reikia žinoti ką.“


Nepasitenkinimas kyla iš estetinės atmetimo reakcijos

Paklaustas, kodėl šalyje paminklų klausimas vis dar toks aštrus, E. Parulskis pastebėjo, kad
dėl senųjų paminklų diskusijų mažai – senų-gerų paminklų likę labai nedaug. Iš tarpukario išlikę tik Julijaus Slovackio ir Juozapo Montvilos paminklai.

„Pirmieji paminklai pastatyti Vilniuje (nekalbu apie bažnytinius). Jie jokių audringų diskusijų nekelia, išskyrus vieną barbarišką, audringą veiksmą – Slovackio biustui buvo nudaužta galva. Neutralūs sovietmečio paminklai – Šatrijos raganai, Žemaitei. Ankstyvos nepriklausomybės paminklai taip pat sutinkami ramiai – skulptorės Ksenijos Jaroševaitės „Katinas“, sostinės Aguonų gatvės gale, Jurgos Ivanauskaitės skvere, Kvinto iliustraciniai paminkliukai: Romain'ui Gary „Berniukas su batu“, „Daktarui Aiskauda““, – vardijo E. Parulskis.

Nepasitenkinimas, pasak menotyrininko, kyla iš estetinės atmetimo reakcijos. „Kai Vilniuje atsiranda didelis paminklas – jis nebūna labai kokybiškas. Kita vertus, po kažkiek laiko menotyrininkai galbūt pripras ir prie Vinco Kudirkos paminklo, nors jis ir nėra geras monumentalusis kūrinys. Paminklas Gediminui – jaunesni visiškai pripratę, senesni įvertintojai irgi jau nebekrūpčioja, na, nebent vienas kitas dar bando apeiti lanku, kad jo nematytų, bet čia tokie įpročio dalykai. Po kažkiek laiko tai bus pamiršta. Kad reaguojama – gerai. Smagu, kai kalbamasi ir pykstamasi dėl paminklų – tai tarsi viena kita meno istorijos paskaita, nei iš šio, nei iš to išklausoma“, – kalbėjo pašnekovas.