Išsivaduoti nuo pririšančios kasdienybės jėgos

12/5 šanso programos esmė tame, pasak R. Narkaus, kad per metus turėjo įvykti dvylika įvykių, kurie ir taptų eksperimento pavyzdžiu (samplist'u).

„Papasakosiu apie Šansą nr. 5. Sau pasakiau, kad kito mėnesio pirmą sekmadienį važiuoju į Kauną, į Tado Ivanausko muziejų – ten sutiksiu žmogų, kuris papasakos, ką gyvenime turiu toliau daryti. Tas sutiktas mano žmogus buvo batsiuvys (tarp daugelio kitų). Paprašiau, kad jis man pagamintų batus. Jis pagamino – 46 dydžio. Dar kitą mėnesį atidariau parduotuvę Helsinkyje pavadinimu „Chance no 5“. Toje parduotuvėje buvo išstatyta ta viena batų pora ir nuotraukos žmonių, kuriuos sutikau muziejuje. Kadangi batai buvo labai dideli, nesitikėjau jų greitai parduoti, bet atsitiktinumas taip lėmė, kad paskutinis užėjęs žmogus juos nusipirko, jam ta pora tiko kuo puikiausiai. Taip aš sėkmingai atidariau parduotuvę. Žodžiu, ėmiau žaisti su gyvenimu, žiūrėti kaip galiu išsivaduoti iš inercijos, nuolat pririšančios kasdienybės jėgos“, – savo susikurto naujo gyvenimo nuotykių pradžią trumpai nupasakojo metafizikos dėsniams pasidavęs R. Narkus.

Po visų eksperimentavimų, kaip pastebėjo menininkas, jam ėmė sektis. Ėmusis pokyčių, gyvenimas irgi ėmė žaisti su juo.

„Meno pasaulis priėmė, gavau pakvietimų į parodas, o po metų – paslaptingą laišką, su formaliu klausimu: galbūt norėtum kitą pirmadienį nuvykti į Paryžių nufotografuoti kaktuso? Pateikti du atsakymai – taip arba ne. Parašau taip, gaunu bilietus ir ruošiuosi skrydžiui į Paryžių. Galvoju, bala nematė to kaktuso, ką aš ten dar veiksiu? Beieškant atsakymo į man rūpimus klausimus, apie atsitiktinumus, chaosą ir tvarką, priežasties ir pasekmės dėsnius – susidūriau su patafizika. Tai menamų sprendimų mokslas. Tam tikra slapta subkultūra, ložė, kurios centrinė būstinė yra Paryžiuje. Prieš išvykdamas parašiau jiems laišką: „Sveiki, aš Robertas, aplinkybių vadybininkas atsitiktinumų ekonomikoje. Atvažiuoju fotografuoti kaktuso, norėčiau su kažkuo iš jūsų susitikti.“ Gavau teigiamą atsakymą – manęs lauksią sekmadienį vakare vakarienės“, – kalbėjo R. Narkus.

Menininkas tęsdamas savo pasakojimą tikino vakarieniavęs su Thierry Foulcas, Collage de Pataphysics nariu. „Vakarienė buvo gan santūri – spagečiai, riešutai ir vynas. Ant stalo gulėjo knyga apie „išsmeginimą“. Daugelio tos vakarienės dalyvių nuostabai, kažkuriuo metu aš išsitraukiau smegenų atlieją, kurį buvau gavęs kaip artefaktą, jas padėjau ant stalo. Sužaidė du atsitiktinumai – patafizika turi savo kalendorių, jis susideda iš trylikos mėnesių. Sausis (vizitavau tuo metu) vadinasi „decervelage – action of removing the brain“. Atvykau, kai jie buvo išleidę naują knygą – tai buvo ženklas. Koledžo nariai sakė, nors aš nieko neišmanau apie patafiziką, bet širdyje turiu patafizikos gyslelę“, – sutapimų teorija grindė savo susitikimą su naujais pažįstamais R. Narkus.
Robertas Narkus

Trimis skaidrėmis menininkas bandė išaiškinti fizikos, metafizikos ir patafizikos terminus:

„Aš turiu brolį ir jis mėgsta sūrį“ – fizika.

„Galbūt aš turiu brolį, kuris mėgsta sūrį“ – metafizika.

„Aš neturiu brolio, bet jis mėgsta sūrį“ – patafizika.

R. Narkaus pasakojimą galima priskirti patafizikai, nepripažįstančiai prieštaravimų reikšmingumo. Ar visa tai pokštas? Patafizikos atsakymas būtų – ir taip, ir ne.

Institutą atidarėme, o ką daryti toliau?

Rodydamas Aukštųjų Panerių tunelio fotografiją, R. Narkus prisiminė jo istoriją: pradėtas statyti 1859-aisiais, caro Aleksandro II nurodymu, tiesiant geležinkelio Sankt Peterburgas – Varšuva atkarpą Vilnius – Lentvaris. „Kai kurių istorikų teigimu, šis tunelis nebuvo labai reikalingas, greičiau caro kaprizas. Tam tikru požiūriu, tai buvo klaida. Tunelis šiandien – viduryje nieko. Po sėkmingos vakarienės priėjome prie išvados, kad turime atidaryti Vilniuje patafizikos institutą ir po pusės metų jį atidarėme tame tunelyje“, – kalbėjo menininkas.

„Institutą atidarėme, o ką daryti toliau? Pagrindinė patafizikos domėjimosi sritis – žmogiškoji kvailybė. Tyrinėjama, kiek gali siekti žmogaus kvailumo ribos. Objektas „Neįmanoma“ įkvėpė pagalvoti, kaip galėtume pritaikyti patafizikos žinias. Įsteigėme menininkų diegimo programą „Vizionierius“, sugalvojome išnaudoti mokslinį potencialą, sakydami, kad turime mokslinį priėjimą prie kūrybiškumo. Viena kryptis – su informacinėmis technologijomis (IT), kita – su genų inžinerija, trečia – su finansais. Pirmoji kaloboracija su IT – TNRLRNT (tunna-roll-or-a-nut) patafizikos išradimas, žodis, kurį galima skaityti iš abiejų pusių. Populiari aplikacija, atsisiuntimo požiūriu“, – idėjos novatoriškumą išskyrė R. Narkus.

Sostinės Naugarduko gatvėje, buvusioje valgykloje įsteigtas menininkų dienos centras „Autarkia“, anot R. Narkaus, iš minėto genų inžinerijos eksperimento išvirto į socialinį eksperimentą.

„Įsteigėme restoraną, ten darbiname žmones iš kūrybinių sričių – kultivuojame kultūrą, žiūrime, kaip kitaip viskas gali vykti“, – Patafizikos instituto įsivaizduojamą menininkų įdarbinimo programą pristatė R. Narkus.

Savo prezentaciją R. Narkus baigė su paslaptingos monetos („Revenge coin“) vaizdu ekrane:

„Norinčius sužinoti daugiau, kviečiu kitą savaitę į Baltijos trienalės atidarymą (birželio 4 – rugpjūčio 15 d.), dalyvausime ir mes.“

R. Narkus atviravo, kad gyvenime jam jau buvo spėjusi įgristi kasdienybės inercija, o noras jos atsikratyti menininkui tapo savotiška kova už laisvę.

„Žiūriu kaip į savo pareigą, tačiau ne visada tai pavyksta padaryti, ne tik man – visi nuolat stengiamės. Kad ir tuose nedideliuose pasirinkimuose – verta klausti, atsakymai ateis patys“, – nė kiek neabejojo jis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)