G. Vojnovićius lietuvių skaitytojams jau pažįstamas – 2018 m. lietuviškai buvo išleista jo knyga „Jugoslavija, mano tėvynė“. Pagrindinis jos herojus – jaunas slovėnas – ieško savo tėvo, prapuolusio iš sūnaus gyvenimo griūvant Jugoslavijai. Paieškos protogonistą nuveda tiek į geografines platybes, tiek į istorinių aplinkybių tyrimą.

Autorius „Jugoslaviją, mano tėvynę“ pristatė Vilniaus knygų mugėje. 2020 m. už ją laimėjo prestižinį Europos apdovanojimą ANGELUS Central European Literary Prize, skelbiama pranešime žiniasklaidai.

Balkanų šalių istorijos lūžiai ir šeimos santykiai yra ir „Figmedžio“ pagrindas. Knygos herojus trisdešimtmetis Jadranas bando suvokti, kodėl jo mergina Ania paliko jį ir jųdviejų sūnų. Siekdamas suprasti save jis gilinasi į savo šeimos praeitį: aiškinasi keistas senelio mirties aplinkybes, bando suprasti močiutę, kurios atmintis į gyvenimo pabaigą visai nusilpo, nagrinėja susipynusias šeimos narių istorijas. Kodėl tėvas emigravo dar pirmaisiais Balkanų karo metais, o mama nusivylimą juo išreiškia tyliai, tarsi paslapčia, o apmaudą seneliui – taip garsiai ir dažnai?

Knygos personažų gyvenimo vingius neretai nulemia sudėtingi istoriniai įvykiai, bet už jų teka universali meilės istorija ir jautrus, meistriškai sukurtas pasakojimas apie šeimos santykius. Istorinės traumos palieka ilgalaikių, net per kelias kartas nusitęsiančių randų ir prieštaravimų. Ir visai nesvarbu, kurioje šalyje vyko karas, jei į jį kaip priešai stojo anksčiau draugiškai sugyvenę žmonės. Tai patyrė daugelis mažų tautų.

„Ši vieno žmogaus ir kartu trijų šeimos kartų tapatybės paieškų istorija paperka intymumu ir jautrumu. Komplikuoti santykiai, meilė su visomis jos briaunomis, kelias kartas apimantys ištikimybės ir išdavystės, artumo ir susvetimėjimo ciklai. Senelio kieme augantis šeimos figmedis, keičiantis istorinių dekoracijų fonui, tampa romano ašimi – ramybės, laimės ir stabilumo simboliu“, – apie „Figmedį“ atsiliepia Jurga Mandrijauskaitė, skaityklos „Vilnius skaito“ iniciatorė ir knygų apžvalgininkė.

Tas figmedis auga sodyboje, kuri yra šiandieninėje Istrijoje, Kroatijos dalyje. Jadranas gyvena Liublianoje, Slovėnijos sostinėje. Jo tėvas – bosnis. Seneliai, įsikūrę Istrijoje, kalbėjo ne tik kroatiškai, serbiškai, bet ir itališkai. Šiandien – tai skirtingos šalys, tačiau kadaise visi gyveno vienoje valstybėje. Kaip formuojasi žmogaus tapatybė tokioje įvairioje ir nuolat besikeičiančioje aplinkoje?

„Vienišumo jausmui vienuma nebūtina – ši mintis viena pagrindinių knygoje. Kūrinys kalba apie vietos, kurioje galėtum jaustis kaip namie, ir kartu savęs paties paieškas. Tai istorija apie dūžtančias šeimas, išnykstančias ir vėl susikuriančias valstybes, apie laisvę ir pyktį. Apie meilę, baimę mylėti ir nuolatinį norą pabėgti. Švelnia melancholija apgaubta kelių kartų patirtis romane padeda suprasti dramatiškus istorinius lūžius“, – apie romaną sako knygų apžvalgininkas Audrius Ožalas.

Romano „Figmedis“ leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba.