Atėjo ilgai laukta diena

Laureatus sveikindama Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė apmaudavo, kad pastarieji metai stokojo apibrėžtumo, teko gyventi pandemijos sąlygomis, kurios skaudžiai palietė daugelį kultūros ir meno atstovų. „<...> Manau, netrukus džiaugsimės visaverčiu atvėrimu, galėsime pasidžiaugti jūsų pasiekimais. Ne pyktis, o kūryba ves į priekį mūsų šalį“, – pažymėjo ji.

Kultūros ministras Simonas Kairys pažymėjo, kad atėjo ilgai laukta diena, – nors dar negalime glėbesčiuotis, bet turime „gyvą“ renginį. „Tikrai išgyvenome sudėtingą laiką, bet, jūsų kūrybos dėka, upelis sruvena, pripildytas prasme ir turiniu. Šniokš visur! Labiausiai norėtųsi palinkėti atgarsio – jis svarbus kultūros žmonėms. Pandemija išmokė, kad galbūt galima gyventi vieni be kitų, bet gyvenimas tuomet tampa prėskas. Noriu palinkėti, kad turėtume kuo daugiau to pasaulio, kuris buvo prieš tai. Linkiu grįžti į visiems mums įprastą kultūrinį gyvenimą“, – tokiais sveikinimo žodžiais kreipėsi į laureatus S. Kairys.

Komisijos pirmininkas, kultūros istorikas, muziejininkas Vydas Dolinskas pasidžiaugė ilgą kūrybinį kelią nuėjusiais kultūrininkais. „Lietuvoje aukščiausiu lygiu įvertinami kultūros darbuotojai. Komisijai apsisprendimas nebuvo lengvas, kiekvienas kandidatas buvo vertas apdovanojimo. Šitos premijos visada bus prasmingos, sąrašas neišseks. Atsiprašau, jei kas jausis neįvertintas, reikėjo pasirinkti, kad kultūros ir meno laukas būtų atspindėtas. Daugelyje sričių sakome – turime pasivyti, lygiuotis. Lietuvos menininkai net lenkė – savo intensyvumu, turime kuo didžiuotis“, – linkėdamas kūrybinės ugnelės sakė V. Dolinskas.

Elona Lubytė


Muziejininkė, dailėtyrininkė Elona Lubytė savo projektuose analizuoja sovietmečio modernizavimo aktualijas, pristato moterų kūrybą. Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) jos kartu su Laima Kreivyte pristatyta paroda tapo etapiniu įvykiu.

„Priklausau prie pozityvistinio formato žmonių. Esu rinkėja ir pasakotoja, kuriai įdomu tiek artefaktai, tiek kūriniai, tiek archyvai. Tyrėjas ir kuratorius dirba su menininkais, jo šeimos nariais, dokumentais, šaltiniais. Rezultatas, kuris matomas viešai – didelės muziejinės šeimos nuopelnas“, – sakė E. Lubytė.

Parodų kuratorius, fotomenininkas Gintaras Česonis sakė, kad gyvenimą bandome pažinti visomis juslėmis, kai kurios jų tampa jautresnės.

„Įsimename pasaulį, jame vykstančius įvykius, kai galime juos vizualizuoti, dalintis. Fotografija yra viena iš tarpdisciplininių sričių. Turime gilintis į tam tikrus reiškinius, kurie aktualūs šiandien“, – kalbėjo G. Česonis.

Jis dėkojo Dievui už galimybę gyventi ir kurti nepriklausomoje Lietuvoje, kad tokiu metu skiriamas deramas dėmesys kultūrai: „Dėkingas už pasitikėjimą, taip pat ačiū fotografų bendruomenei, kuri mane išaugino. Kauno fotografijos galerijos komandai – be jūsų nebūtų apdovanojimo, nebūčiau čia, scenoje.“

Giedrė Beinoriūtė


Kvėpavimas į marmurą

Kino režisierė Giedrė Beinoriūtė sakėsi kiną pasirinkusi ne dėl vaizdų – patiko kompleksiškumas, komandinis darbas.

„Kinas toks dalykas – užfiksuojamas rezultatas, kitaip nei teatre. Pirmi filmai, atrodo, brangiausi. Paskutinis filmas „Kvėpavimas į marmurą“ sudėtingas tuo, kad mūsų operatorius nesulaukė premjeros... Šis filmas bus paženklintas netekties. Filmai gyvena savo gyvenimą“, – kalbėjo ji.

G. Beinoriūtė pažymėjo atstovaujanti tokiai meno sričiai, kurioje vienas žmogus nieko negali – už kiekvieno režisieriaus stovi komanda. Ji dėkojo visiems, padėjusiems sukurti kūrinius. „Dėkoju šeimai, jūsų didelis nuopelnas, kad leidote eiti ten, kur traukė. Visada buvote šalia. Reaguodama į ministro sakinį – neišmokome būti vieni be kitų, bet supratome tai“, – niekada nesijausti vieniems linkėjo ji.

Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ vadovas Remigijus Adomaitis tikino, kad kiek save prisimenantis, jį visada traukė menas.

„Kas esame be šaknų? Niekas. Turime turėti atramą. Aš turiu į ką atsiremti. Kai dirbau zoominį darbą – jutau nepasitenkinimą. Mes visi darome kažką, kas kelia Lietuvą į aukštumas“, – dar plačiau išskleisti sparnus ragino R. Adomaitis.

Į kiekvieną žmogų turi žvelgti su pasitikėjimu

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė įkūrė Vilniaus miesto operą. Naujasis operos teatras prioritetu visada laikė jaunų kūrėjų populiarinimą, atlikėjų edukaciją. „<...> Solistą, ypač jauną, turi labai mylėti, jame pamatyti tai, kas užslėpta, ką jis slepia pats nuo savęs. Daugelis jaunų kūrėjų iš bohemiečių išsineša pamokas į tarptautines karjeras. Į kiekvieną žmogų turi žvelgti su pasitikėjimu – tada kiekvienas darys stebuklus, ką jie ir daro“, – pažymėjo ji.

D. Ibelhauptaitė tikino visai nesitikėjusi, kad bohemiečiai taps ne tik dešimtmečio, bet penkiolikos metų etapu – labai reikšmingu operos jaunimui. „Nesitikėjau, kad mūsų solistai dainuos tarptautinėse scenose. Už viską noriu padėkoti trims žmonėms: Eimuntui Nekrošiui, guru, įkvėpėjui, kuris priėmė mane vos penkiolikos metų, Daliai Tamulevičiūtei, kad priėmė mane į darbą, kai man buvo devyniolika metų, monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, kuris man pasakė: tu privalai“, – dėkojo ji.

Architektas Gintautas Vieversys, kalbėdamas apie architektūrą sakė, kad tai visaapimanti, kažką aukštesnio įprasminanti sritis.

„Esu atestuotas kultūros paveldo specialistas. Istorija – pagrindinė sąlyga, svarbu išsaugoti vertybes. Vienas mano tikslų, projektuojant Nidos prieplauką Neringoje – modernizmo vertybių išryškinimas. Lietuvoje subrendau kaip architektas, negaliu savęs įsivaizduoti kitaip, nei šios šalies kultūros dalimi“, – kalbėjo laureatas.

Jis negalėjo dalyvauti renginyje, tačiau virtualiame įraše pabrėžė, kad šis įvertinimas svarbus regionui, kuriame jis gyvenantis ir dirbantis.

„Kurti galima bet kur – menas neturi sienų. Dažnai manęs klausia, kas yra architektūra? Tai mūsų gyvenimas, gyvenimo atspindys. Architekto darbas labai atsakingas, nuo to priklauso, kaip gyvensime ateityje. Tai kolektyvinis menas, tad visi tam tikra dalimi prisidėjo prie šio apdovanojimo. Dėkoju Architektų sąjungai, bendruomenei, šeimai. Būkime kantrūs, užsispyrę, nenustokime kurti, garsinkime Lietuvą“, – ragino jis.

Rūta Oginskaitė-Noreikaitė

Į virtualius namus užrakinti kančią

Kultūros žurnalistė, knygų autorė Rūta Oginskaitė-Noreikaitė kalbėjo apie savo pasirinkimą informuoti, priminti: „Mano žanras – biografinės knygos. Kai dirbu, man svarbiau ne prakalbinti, bet išklausyti. Man patinka klausytis. Kartais tai trukdo, bet man rūpi, įdomu tame būti.“

Rūta Oginskaitė-Noreikaitė pasakojo prieš ateidama į renginį išgirdusi įdomią mintį, kad „kultūra keliasi į virtualius namus“.

„Pagalvojau, kad verčiau visi tie reiškiniai, kurie trukdo – persikeltų į virtualius namus ir vienu mygtuko paspaudimu ištrintume kalėjimus, kankinimus... Visas pasaulis susirūpinęs dėl jauno žmogaus, kuris siekė, kad niekas nebūtų pamiršta. Šis rūpestis mūsų visų“, – neatsiribojo nuo šių dienų aktualijų R. Oginskaitė-Noreikaitė.

Vertėjas Pranas Bieliauskas prisipažino esantis „lėtas darbininkas“. „Ypač pradžios sunkios... Dideli dalykai nematomi, tai reikia jausti. Versdamas pamatei, kad pirmas sakinys per tolimas vertimui – kažkokį žodį sukeiti vietomis, pataisai. Jei neįsigilinęs į tekstą – labai sunku. Koks šimtas puslapių tarsi klaidžiojimas. Vertimas kaip originalas, bet ne tas pats. Buvau dešimt metų redaktoriumi, jeigu pagauni ritmą, tai man labai svarbu. Kažkas yra sakęs, kad mano verstą romaną lengva skaityt, nes viskas plaukia. Darbas man teikia malonumą“, – sakė P. Bieliauskas, ir visiems dėkodamas čia pat pacitavo Oskarą Vaildą: „Šiandien rašiau visą dieną – ryte padėjau kablelį, vakare nubraukiau.“

Jūratė Katinaitė


Muzikologė Jūratė Katinaitė pasakojo visada siekusi muzikos studijų, nuo vaikystės norėjo būti muzikos mokytoja. „Taip susiklostė, kad atėjau į muzikologiją. Jei paklaustų, apie kokį operos solistą norėtum parašyti knygą – tik apie Vaclovą Daunorą. Didelė padėka už palaikymą! Šias tris savo šlovės minutes norėčiau skirti savo muzikos mokytojams. Nesu iš meno mokyklos, į kurią tėvai kažkada atvedė. Dėl meninio ugdymo – pradinėse klasėse ketinama sumažinti muzikos, šokio, dailės, teatro pamokų... Jei pradinėse klasėse nepasiūlysime meninio ugdymo, vėliau net neapsimokės vargintis, pastangos bus bergždžios. Meno pamokose – užguiti, kitoniški vaikai gali atsiskleisti, apie kitoniškumą reikia aiškinti pradinėse klasėse“, – žmogaus teisių ir laisvių problematiką kėlė J. Katinaitė.


Daugiau šviesos!

Aktorius, režisierius, Vytautas Rumšas teigė suprantantis, kad aktoriai ir režisieriai turi būti žyniais, skleidžiančiais šviesą.

„Mano tikslas, kad žmonės elgtųsi vienas su kitu pagarbiai. Su daiktais, su žeme pagarbiai... Tik tada pamatysi, kaip tai tave veikia šviesiai. Tai pagrindinis teatro reikalas. Dabartinė situacija turėtų remtis vienas kito kėlimu“, – kalbėjo V. Rumšas.

Jis kreipėsi Žibintininko žodžiais iš Justino Marcinkevičiaus „Katedros“: Daugiau šviesos!

„Kitaip negalime išgyventi. Šviesos yra daug – ir muzikoje, ir teatre. Šviesa yra pagrindinis mūsų būties klausimas. Ką matytumėte teatre, jei nebūtų šviesos? Ji reikalinga visur. Kas yra šviesos esmė? Tai meilė, kurią jauti kiekvienam. Visi esame surišti vienas su kitu, niekur vienas nuo kito nepabėgsime. Niekada nebūsi vienišas. Noriu padėkoti, šviesą skleidžiantiems žmonėms, nes jie mane vedė. Vadinasi, ir mes turime būti jiems šviesa jų kelyje“, – kalbėjo V. Rumšas.

Agnija Šeiko


Choreografė Agnija Šeiko dėkojo šokio bendruomenei, kuri susiformavo laisvoje Lietuvoje. Tačiau ji tikino negalinti nereaguoti į tai, kad šokio pamokos lieka tik neformaliajame ugdyme. „Mano pačios ryškiausi pokyčiai įvyko tada, kai radau tai, kas mane išlaisvina. Kaip ir kitos meno sritys – šokis – turi būti svarbus ugdymo procese. Didelė laimė, kai anksti atsiskleidžia kodas – kokia kalba vaikas kalbės. Šokime, kol numirsime – šokis yra gyvenimas“, – sakė ji.

Džiazo muzikantas ir kompozitorius Dainius Pulauskas pasidžiaugė, kad pagaliau buvo atkreiptas dėmesys į džiazą, tad, jo įsitikinimu, šis apdovanojimas skirtas ne vien jam, bet ir visam Lietuvos džiazui.

Vyriausybės kultūros ir meno premija skiriama Lietuvos, taip pat pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjams ir veikėjams už svarų indėlį į kultūrą ir meną ir ypatingus šios srities nuopelnus. Premijos dydis – 340 bazinių socialinių išmokų (13 600 eurų). Pretendentus atrinko ir skirti premijas rekomendavo Vyriausybės kultūros ir meno premijų komisija. Ją sudaro 12 narių. Komisijos pirmininkas – kultūros istorikas, muziejininkas Vydas Dolinskas.