Neplanuoja savo ateities toli į priekį

Ukrainoje P. Dabravolskaja su šeima jau du mėnesius. Paklausta, kokiomis nuotaikomis gyvena Baltarusijoje likę bičiuliai, pašnekovė atsidususi pripažino, kad visus užvaldė bejėgystė – niekas nieko negali paveikti.

„Vienintelė priemonė – nepirkti valstybinių įmonių produkcijos, ignoruoti daiktų pirkimą, kuris ateina iš valstybės – tai viskas, ką galime padaryti“, – konstatavo ji ir pridūrė, kad viskas, kas vyksta šalies viduje, yra sekama ir susekama – netgi jeigu palieki komentarą socialiniuose tinkluose, tave gali surasti ir „paimti“. Vienintelis kelias, liekantis žmonėms, P. Dabravolskajos žodžiais tariant, „sėdėti internete ir stengtis pasakoti apie tai, kas vyksta.“

LRDT, palaikydamas demokratinį judėjimą Baltarusijoje, pristatė jau minėtą teatro projektą „Kvėpuojame drauge“, kurio žanras įvardijamas kaip liudytojų parodymai. „Auksinių scenos kryžių“ įteikimo ceremonijoje šio spektaklio kūrėjai apdovanoti Boriso Dauguviečio auskaru už socialinės ir meninės drąsos jungtį.

Foto: Dmitrij Matvejev


Anuomet apie dešimt aktorių į Lietuvą atvyko iš Gardino, jie buvo atleisti iš teatro dėl savo politinių pažiūrų. Buvo planuota, kad jau vasarą Vilniuje bus kuriama bendra programa.

Tačiau P. Dabravolskaja tikino nežinanti, kaip šiuo klausimu viskas susiklostys. „Taip, skambino, kvietė teatro vyr. režisierius Vladimiras Gurfinkelis. Kad ir tiesiog į svečius... Kol kas nežinau, į svečius galbūt, gal ką ir nuveiktume su kitais baltarusiais“, – kalbėjo P. Dabravolskaja, neplanuojanti savo ateities toli į priekį. Viskas priklausys nuo to, kaip rutuliosis įvykiai, kokios bus sąlygos dėl pandemijos.

Kaip pasakojo P. Dabravolskaja, kol kas Ukrainoje baltarusiams legaliai galima būti 180 dienų, t.y. pusę metų. Po to buvimas bus laikomas nelegaliu. „Per tą laiką reikia suspėti susitvarkyti dokumentus. Jei įsidarbinsi – gausi leidimą gyventi. Dabar būtent tuo ir užsiimame, kad būtų galimybė kur nors pasilikti legaliai. Tokios subtilybės...“, – prabilo ji apie rūpesčius, kuriais dabar gyvena.

Ieško galimybių vystyti tematiką, susijusią su baltarusių padėtimi

Ukrainą P. Dabravolskajos šeima pasirinko neatsitiktinai, čia atvyko kartu su mokyklinio amžiaus broliu, pasvarstė, kad jam bus lengviau mokytis ten, kur kalbama rusiškai.

„Tikimės, kad jam pavyks įstoti į gimnaziją, kuri viskuo panaši į jo buvusią ugdymo įstaigą Minske. Tai patogus variantas. Aš galėčiau dirbti ir kitur, nebūtinai Kijeve. Bet kol kas reikia išspręsti esminius klausimus, kad būtų bent kokia nors galimybė kažkur legaliai būti“, – kalbėjo ji.

Kol kas, režisierė sakė, su darbu turinti šiek tiek problemų, bet tik todėl, kad pakeitė gyvenamąją vietą – čia galima užsiimti veikla, kuri bus nukreipta į Baltarusijos teatrą.

„Per tą laiką atsirado keli projektai, vienas Ukrainos teatras statys eskizą pagal baltarusių pjesę. Pjesė nesusijusi su dabar vykstančiais įvykiais Baltarusijoje, bet jos turinys geras. Dabar kaip tik užsiimame pjesės vertimu į ukrainiečių kalbą.Turėtų pasirodyti jau ateinantį birželio mėnesį. Jei viskas pavyks, manau, šis pastatymas bus rodomas ir kitame sezone. Taip pat mane pakvietė padėti koreguoti operos libretą. Ji bus pastatyta Charkovo mieste, vėliau bus rodoma ir kitur. Dirbu prie teksto, kad jį paversti labiau šiuolaikišku, kad būtų įdomu“, – turinti veiklos tikino P. Dabravolskaja.

Palina Dabravolskaja
Foto: Asm. archyvas


Režisierė nusiteikusi ryžtingai, dėl situacijos, susijusios su baltarusiais, nuleisti rankų nežada: „Susivienijome su baltarusių bendruomene, stengiamės ieškoti kažkokių laboratorijų, vienetinių prototipų ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Ieškome galimybių dirbti šia tema už Baltarusijos ribų.“

Baltarusijoje likęs teatras tik linksminamojo pobūdžio

Kokia teatro situacija Baltarusijoje? „Teatras Baltarusijoje neegzistuoja, išskyrus valstybinius, kurie atleido visus „nereikalingus“ ir nepatogius kūrėjus. Turinys – pramoginis, linksminamojo pobūdžio.
Vyrauja įprasti komedijiniai, gyvenimiškų situacijų spektakliai, tokie kaip „Žmona ir trys jos vyrai“, „Meilė visam gyvenimui“ ir pan. Visos nepriklausomos teatro platformos uždarytos. Kai tik jos bando atgimti – yra iškart uždaromos, o vadovybė „nuimama“. Teatrui erdvės visiškai nėra... Visi bando kurti videospektaklius, kol jie leidžiami, bet ir tai gali nutrūkti bet kokiu momentu. Aišku, yra dar išlikusių valstybinių teatrų, kurie kovoja, bet juos visgi sustato į rėmus. Yra juodi sąrašai tų, kuriems negalima vaidinti, statyti spektaklių. Tad niekas nežino, tu ten esi ar jau ne. Tik pagal faktą – ateini į darbą ir tau sako: jūs nestatysite pas mus spektaklio. Kol kas – labai liūdna, tačiau tikiuosi, kad ateityje viskas bus gerai“, – vylėsi režisierė.

P. Dabravolskaja – viena tų, kurie nukentėjo nuo režimo, liudininkė, buvusi įvykių centre. Paklausta, kokios mintys šiandien sukasi jos galvoje, į kurią pusę pasisuks gyvenimas ir kaip viskas susiklostys, režisierė į šiuos klausimus, deja, kol kas neturėjo atsakymo.

„Nežinau, bet susiklostys gerai. Dabar labai sunku ką nors nuspėti... Visus mano pažįstamus, kurie liko – bei tuos, kurie išvyko iš šalies, apėmusios apatiškos, pesimistinės nuotaikos. Paskutinių dienų įvykiai dar labiau apsunkina šią būseną, nes supranti, kad niekas nepadės. Deja, ir viduje nieko neįmanoma padaryti... Pas žmones nieko nėra, visiškai nieko. Ir tai ne metafora, ne žodžių žaismas. Jeigu tu išsakai savo nuomonę, tave bet kada gali užmušt arba išvežt. Liūdina ši negalimybė visiems priimtinos protesto formos. Žmonės neįsivaizduoja, kaip galima nekovoti, bet žino, jei išeisi – tave užmuš. Kol visų šalies viduje nepalauš... Net ir tada, niekas nesiims spręsti šalies problemų, kad ir kaip garsiai žmonės šauktų apie jas“, – dėl per silpnos pasaulinės reakcijos apmaudavo P. Dabravolskaja.