Sarah Leipciger savo knygoje „Prieš įkvepiant“ apjungė tris skirtingus žmones, tris skirtingas istorijas, tris tarpusavyje susipynusius gyvenimus.
1899 m., Prancūzija. Į šaltus Senos upės vandenis įšoka jauna mergina. Jos kūno niekas taip ir neatpažįsta, bet pomirtinėje kaukėje įamžintas merginos grožis įkvepia daugybę menininkų ir tampa begalės istorijų šaltiniu.
1959 m., Norvegija. Žaislų gamintojas išgyvena po baisios netekties, ir netrukus jis sukurs tai, kas išgelbės daugybę gyvybių.
2017 m., Kanada. Jauna moteris nuo vaikystės serga sunkia liga, jai nuolat reikia kovoti, kad galėtų įkvėpti oro.
Pasakojimas sklandžiai supina visas tris istorijas, atskirtas erdvės ir laiko, bet sujungtas subtilių ir nematomų saitų. Prieš skaitytojo akis pamažu skleidžiasi iš pirmo žvilgsnio neregimų gijų audinys.
„Prieš įkvepiant“ – knyga apie tai, kaip kiekvieno žmogaus gyvenimą gali pakeisti atsitiktinis nepažįstamasis ir kaip mūsų pačių sprendimai gali nulemti iš pirmo žvilgsnio visiškai su mumis nesusijusių žmonių likimus.
Romanas itin išmoningai supina išgalvotą istoriją su realybe: tiek Senoje nuskendusi mergina, tiek pagal jos atvaizdą sukurtas dirbtinio kvėpavimo manekenas – tikri, istoriniai faktai.
Ashley Audrain romanas „Nuojauta“ – knyga, nepaliekanti abejingų pasaulyje ir kelianti daug diskusijų. Kaip pasakojo V. Maksvytė, autorė šią knygą parašė tapusi mama ir ji kelia daug dažnai nepatogiais laikomų, nekeltinų klausimų apie motinystę: ar viskas visada tik mamos rankose, ar vaikas gimsta su savo ypatumais, gal nieko negali padaryti, jei jis agresyvus, ne empatiškas?
„Knyga tiems, kas nevengia aštresnių temų, bet parašyta lengvai. Be to, pabaigoje yra klausimynas, papildoma medžiaga diskusijoms, nes autorė tikrai siekia kvestionuoti tą idealizuotą motinystę ir atkreipti dėmesį į motinų tylą, į tas situacijas, kada mamos nedrįsta kalbėti, o jei išdrįsta, lieka nematomos, joms lieka neatsakyta“, – pasakojo V. Maksvytė.
Kokią istoriją pasakoja ši knyga? Blaja Konor nenori kartoti svetimų klaidų. Ji pasiryžusi mylėti savo pirmagimę Violetą ir duoti jai tai, ko negavo iš savo motinos.
Tačiau su pirmagimiais ne visada lengva. Violeta – irzlus, neramus vaikas, kuris beveik niekada nesišypso. Netrukus Blaja supranta: kad ir ką darytų, Violetai vis tiek neįtaikys. Su jos dukra kažkas negerai. O gal su ja pačia?
Jos vyras Foksas mano, kad žmona viską išsigalvoja, nes su tėčiu Violeta elgiasi kitaip. Be to, jis nežino, kiek Blaja prisikentėjo vaikystėje. Niekas to nežino.
Blaja trokšta būti gera mama. Tačiau ką daryti, jei Violetai to negana? Ir kaip bus su jų santuoka, jei užklups nelaimė, kurią nujaučia Blaja?
Eve Ensler knyga „Atsiprašymas“ – knyga, kelianti giliausius ir intymiausius klausimus: kodėl vyrai smurtauja, o jų smurtas būna nukreiptas į artimiausius ir mylimiausius žmones? Kaip mes – visi kartu – galime padaryti tam galą? Ką reiškia atsiprašyti už tokius veiksmus? Ko reikia, kad vyrai, kadaise griebęsi prievartos, šiandien nuoširdžiai atsiprašytų?
„Atsiprašymas“ – knyga, padedanti keistis. Joje rašoma apie tai, kaip, nepaisant paliktų žaizdų, galima vėl stotis ant kojų ir imti sveikti. Tai giliai sukrečianti knyga, kiekvieną iš mūsų skatinanti išdrąsėti, kalbėti tiesiai ir stengtis atleisti.
Eve Ensler, kaip ir milijonai kitų moterų, didžiąją gyvenimo dalį praleido laukdama atsiprašymo. Ši pjesės „Vaginos monologai“ autorė, daugybę metų paskyrusi kovai su smurtu, nusprendė nebelaukti – juk atsiprašymą galinti įsivaizduoti, parašyti jį sau, dėl savęs ir taip išsilaisvinti.
„Autorė yra laikoma viena iš 150 moterų, pakeitusių pasaulį. Tikiu, kad ši knyga, kaip ir jos kitos veiklos, pakeis ne tik pasaulį, bet ir daugelio moterų, kurios išgyvenusios kažkokią prievartą, jų gyvenimus: atsiprašymo magija reali ir ji veikia“, – kalbėjo V. Maksvytė.
