„Nors romano pavadinimas toks sportiškas, tai nėra istorija apie sportą, – sako knygos autorė. – Visų pirma tai pasakojimas apie šeimos ryšius. Vyresnioji karta perskaičiusi galėtų atsikvėpti, kad pagaliau išsivadavo iš tos santvarkos, o jaunimas padėkoti, kad gimė pačiu laiku – laisvoje Lietuvoje.“

1967-ieji. Sovietų Sąjungos rinktinės narė Sofija rengiasi Europos akademinio irklavimo čempionatui Prancūzijoje. Kvietimas nedelsiant atvykti į KGB Vilniuje sukelia nerimą – dar gyvi vaikystės prisiminimai, kai pareigūnai išsivesdavo mamą ir ši pradingdavo kelioms dienoms ar savaitėms. Nejaugi skaudi šeimos istorija sutrukdys dalyvauti svarbiausiose karjeros varžybose... KGB rūmuose Sofija sužino, kad tėvas, kurį pažįsta tik iš nuotraukos, gyvas. Tebuvo vienų metukų, kai jis, Lenkijos karininkas, pradingo Antrojo pasaulinio karo sumaištyje. Tėvą su dukra skiria ne tik dvidešimt septyneri nesimatymo metai, didžiulis atstumas, bet ir geležinė uždanga. Tik pergalės gali padėti pro ją prasiveržti ir išpildyti vienintelį norą – apkabinti tėvą.

Su Sofija ir Rima sutarėme susitikti Vilniuje – ten, kur Vilnelė įteka į Nerį. Dabar sunku patikėti, kad dar prieš keletą dešimtmečių šioje vietoje gyvenimas šurmuliavo – krantinėje viena prie kitos stovėjo irklavimo bazės, upėje su srove galynėjosi daugybė valčių. Čia irklą į rankas kadaise paėmė Sofija, vėliau – ir Rima.

– Rima, jūs esate irkluotoja, irkluotojų dukra, irkluotojo žmona, irkluotojų mama ir irkluotojos anyta – jūsų marti Donata Vištartaitė-Karalienė rengiasi startui Tokijo olimpiadoje. Taip pat – irklavimo klubo ir muziejaus Trakuose siela, o dabar pristatote jau antrą irklavimui skirtą romaną. Kaip jums kilo idėja pradėti rašyti?

– Pirmiausia norėjau papasakoti tėvelio istoriją. Aš juk gimiau, kai jis, Povilas Liutkaitis, Japonijoje ruošėsi startui Tokijo olimpinėse žaidynėse, – ten užėmė septintą vietą. Įdomu, kad po keturių dienų žinios apie kiek anksčiau laiko gimusią dukrą sulaukė ir kitas irkluotojas. Mes – olimpinės mergaitės.

Dar nė nebuvo minčių apie Irklavimo muziejų, kai pagauta impulso įteikiau tėveliui storą sąsiuvinį ir paprašiau aprašyti savo gyvenimo kelią. Jis taip ir padarė, smulkiai surašė įvairius su sportine karjera susijusius faktus. Sąsiuvinis ilgai gulėjo nepaliestas, tačiau po netikėtos tėvelio mirties atsiverčiau ir užsidegiau idėja paversti jį knyga. Kaip tik neseniai buvau perskaičiusi įtraukiančią dokumentinę knygą apie irklavimą, pamaniau, o kodėl nepabandžius papasakoti tėvelio istorijos.

Jis buvo „Žalgirio“ sporto draugijos aštuonvietės, kuri 1961-aisiais tapo Sovietų Sąjungos čempione, narys, pateko į Sovietų Sąjungos rinktinę, tačiau taip ir neišvyko į tarptautines varžybas – vieną po kito sportininkus pasivijo praeities šešėliai: daugelio šeimas buvo palietusi tremtis, artimieji kaltinti bendradarbiavimu su partizanais ar pabėgę į Vakarus. KGB pasirūpino, kad jie, tarp jų ir mano tėvelis, būtų pašalinti iš rinktinės. Tik 1963-iaisiais, prasidėjus atšilimui, sportininkai, prižiūrimi budrios KGB akies, galėjo vėl varžytis dėl aukščiausių apdovanojimų ir iškovojo teisę dalyvauti 1964-ųjų Tokijo olimpinėse žaidynėse.

– Kodėl nutarėte, kad tai bus ne dokumentinė knyga, o romanas?

– Pamaniau, kad romanas patrauks daugiau žmonių. Daugelis kratosi dokumentinių knygų. Romane gali leisti jausmams labiau atsiskleisti, perleidi istoriją per save, gali pabandyti parodyti, kaip tie žmonės, atsidūrę pokario mėsmalėje, jautėsi. Tais laikais niekas apie savo jausmus nekalbėjo. Į klausimą „Kaip jautiesi?“ juk daugelis iki šiol atsako apibūdindami savo fizinę sveikatą, o ne emocinę būseną. Niekas anuomet nedrįso brautis ir klausti, o kas žmogui guli ant širdies.

Iš pradžių tikėjausi, kad medžiagos rinkimas knygai apie tėvelį padės susitaikyti su skaudžia netektimi, o įklimpau į dar didesnę depresiją... Nutariau apeiti tėvelio bendražygius ir išgirsti jų istorijas. Kaip buvo sunku klausytis tų pasakojimų – vos ne kiekvieno sportininko šeimoje buvo skaudžių sukrėtimų, kurie ne tik užkirto kelią sportinei karjerai, bet ir paliko gilių randų.

Tiesa, savo pašnekovams sakiau, jog renku medžiagą Irklavimo muziejui – nemelavau, kaupiau medžiagą ir jam. Apie knygą niekam net neužsiminiau. Taip pat peržiūrėjau to meto laikraščius. Iš archyvų susipirkau viską – nuotraukas, vaizdo įrašus, kurie susiję su irklavimu. Ištyrinėjau kiekvieną detalę. Kiek patyriau atradimo džiaugsmo... Nesu tokia kieta rašytoja, kad prifantazuočiau.

O kokie netikėtumai laukė KGB bylose: paaiškėjo, kad mano tėvelį sekė iki pat 1974-ųjų... Kaltino, kad jį buvo užverbavusi užsienio žvalgyba. Skaičiau dokumentus ir negalėjau patikėti, jog tai ne romanas ir kalbama apie mano šeimą. Manau, tėvelis buvo patekęs ir į KGB rūsius, ten tardomas... Radau jo artimųjų bylas. Kaip sunku skaityti tardytojo teiginį: „Jūs kalbate netiesą“, o paskui išvysti tardomojo atsakymą: „Taip, aš kalbu netiesą, dabar kalbėsiu tik tiesą.“ Suprantu, kas įvyko tarp klausimo ir atsakymo...

– Apie tai, kad rašote romaną, nepasakojote savo pašnekovams, neužsiminėte netgi vyrui...

– Juk nežinojau, kas išeis. Mokykloje už rašinius gaudavau gerus įvertinimus, tačiau tik tiek. Studijavau ne humanitarinius, o inžinerinius mokslus.

Kai sėdau rašyti, visiškai pasinėriau į knygą, nebemačiau, kas vyksta aplinkui. Kartą neištvėręs vyras paklausė, kas nutiko. Neprisipažinau. Man buvo smagu, kad turiu paslaptį. Tik kai pajutau, jog kažkas išeina, o gal šiaip pasiekiau ribą, kad reikėjo kitos nuomonės, nusprendžiau pasipasakoti. Kaip tik lankėmės Kijeve, nutariau, jog tai gera proga aplankyti vieną tėvelio bendražygį, kuris sukaupęs daug varžybų vaizdo įrašų. Turėjau vyrui pasakyti, kad jų man ne šiaip reikia, man jų labai reikia. Sėdėjome restorane, vakarieniavome, ir aš ištariau: „Turiu tau kai ką pasakyti.“ Jis nežinojo, ko tikėtis, o išgirdęs ir nustebo, ir nudžiugo: „Kaip gerai, aš jau baiminausi, kad tu įsimylėjai.“ Taip ir atsirado knyga „Irklais pro spygliuotą tvorą“.

– Dar ją rašydama žinojote, jog bus ir antroji?

– Kalbėdamasi su tėvelio bendraamžiais irkluotojais apsilankiau ir pas Sofiją Grucovą. Ją gerai pažinojau – 1983-iaisiais ji rengė porinę keturvietę, kuriai priklausiau ir aš, Sovietų Sąjungos tautų spartakiadai. Labai patyrusi, kantri ir pasiaukojanti dėl savo auklėtinių. Pamenu, kažkas iš funkcionierių nutarė, kad mums nepriklauso masažas, nes įgula nepretendavo į medalius. Trenerė kas vakarą kiekvieną iš mūsų po gerą pusvalandį minkydavo. Visiems netikėtai mūsų įgula iškovojo trečią vietą, nusileidusi tik Sovietų Sąjungos rinktinei ir Rusijos komandai. Tai – mano aukščiausias karjeros apdovanojimas.

Kai išgirdau dramatišką Sofijos istoriją, negalėjau net patikėti. Ilgus metus ji niekam nepasakojo, kad yra gimusi Varšuvoje, kad tikroji jos pavardė Gruca, o ne Grucova, kaip nutarė dokumentuose įrašyti sovietinis pareigūnas, kad tik subrendusi sužinojo, jog tėvas, lenkų karininkas, gyvas ir gyvena kitame pasaulio kampelyje...

Jau klausydamasi Sofijos pagalvojau, kad galėtų išeiti puiki knyga. Kai jau romanas apie tėvelį buvo išleistas, įteikiau jai knygą ir džiaugsmingai pasakiau dabar rašysianti apie ją. Tikėjausi, kad nudžiugs, o Sofija tik nutilo, pasakė turinti pagalvoti ir paaiškino: „Aš bijau, kad nenumirčiau iš streso, nes prisikels visi prisiminimai.“

– Sofija, kodėl visgi po kiek laiko – galvojote ne vieną dieną ir net ne savaitę – sutikote patikėti buvusiai auklėtinei Rimai savo skaudžius prisiminimus?

– Savo istorijos ilgai niekam nepasakojau, įsiplepėjau tik į senatvę. Vien įrašas pase, kad gimiau Varšuvoje, išduoda faktą, jog esu lenkė. Niekas net neabejojo, kad aš rusė... Apsisprendžiau, kad žmonės turi sužinoti skaudžius sovietinio gyvenimo niuansus. Kaip gražiai viską pateikė to meto propaganda – laikraščiai, televizija, oficialios kalbos, tačiau ne viskas taip klojosi realiame gyvenime.

Rima jau buvo parašiusi knygą apie savo tėvelį tuo pačiu kampu, apie tai, ką jam ir jo šeimai teko patirti. Trečdalis Lietuvos žmonių išgyveno vienokį ar kitokį sovietų režimo smurtą. Ryžausi papasakoti jauniems žmonėms – jie juk nesusimąsto, kokių ten baisybių vyko. Suprantu juos, ir aš tokia buvau. Norėjau, kad jie susimąstytų, jog ne taip lengva ir saldu buvo jų seneliams ir tėvams.

Ne vieno perspektyvaus sportininko karjera nesusiklostė, nes jų neišleido varžytis už Sovietų Sąjungos ribų. „Nevyezdnoj“ žymą galėjo gauti tie, kurių tėvai buvo ištremti, patys gimė Sibire, kurių artimieji pabėgę į Vakarus.

Irklavau šešiolika metų. Į irklavimą mama nuvedė, nes sirgau tuberkulioze, o tai sportas, kur daug laiko praleidžiama lauke, tikėjosi, kad sustiprėsiu, juolab kai pradėjo sektis, gaudavau ir maisto talonų – mes sunkiai vertėmės. Dvidešimt septynerius metus nežinojome, kad tėvas gyvas, – jis prasidėjus Antrajam pasauliniam karui drauge su lenkų karininkais buvo pašauktas į kariuomenę. Mama, norėdama daugiau sužinoti apie jo likimą, grįžo į Lietuvą, savo gimtinę. Aš nuolat mačiau ją verkiančią. Sunku gyventi, kai nežinai, ar tavo artimas žmogus miręs, jei taip, kur jo kapas... Sužinojusi, kad tėvas gyvena Kanadoje, užsidegiau noru jį pamatyti, o tam galėjo padėti tik sportas.

– Jūs – dešimt kartų Lietuvos akademinio irklavimo čempionė, keturiskart Sovietų Sąjungos čempionė, dukart Europos čempionė, sidabro ir bronzos medalių laimėtoja. Romane labai daug to meto irkluotojų gyvenimo kasdienybės. Ne taip rimtai besidomintiems sportu bus nemažai atradimų: tada, kai jūs sportavote, moterų ir vyrų varžybos vyko netgi ne tuo pačiu metu, o moterys jėgas olimpinėse žaidynėse galėjo išbandyti jums jau atsisveikinus su didžiuoju sportu. Sukrečia ir faktas, kad sovietų sporto funkcionieriams antroji vieta buvo pralaimėjimas...

– Keletą kartų esu buvusi Maskvoje pas tokį pilvotą poną, kuris mus po vieną ar kelias kviesdavosi pasišnekėti. Prieš kažkurį čempionatą jis tiesiai šviesiai pasakė, kad sportas – tai karas taikiu metu... Tik aukso medalis yra pergalė. Prieš finalą nebegali užmigti, kaip prislegia toks reikalavimas.

– Rima, tik jūs, taip pat buvusi sportininkė, galėjote perduoti tą emocinę naštą, kuri tiesiog prislegia atletą.

– Esu dėkinga Sofijai, kad galų gale sutiko dar sykį prisiminti skaudžius išbandymus. Manau, pavyko perteikti jos išgyvenimus. Sofijai iki šiol nelengva apie tai kalbėti, juk ji iki šiol perskaitė tik dalį romano apie save... Rankraštį įteikiau prieš porą metų, per jos aštuoniasdešimtą gimtadienį. Pamenu, po kiek laiko paskambinau – dar neperskaitė. Dar po kiek – ne. Po pusmečio paskambino pati ir pasakė: „Aš tavim pasitikiu, leisk tokią, kokia yra, aš turbūt nebeperskaitysiu.“ Tuomet viską supratau: „Trenere, jūs turbūt bijote skaityti?“ – „Rimute, tu mane pagavai... Bijau...“ Prireikė dar lygiai poros metų, kad padovanočiau jai knygą.

– Jūs taip kruopščiai rinkote medžiagą knygai, kad sužinojote apie Sofijos šeimą ir tai, ko ji prisipažino nė pati nežinojusi. Netgi nusigavote iki Niagaros krioklių, kur kadaise veržte veržėsi Sofija.

– Jau buvau įteikusi rankraštį trenerei, kai jubiliejaus proga šeima nutarė man padovanoti kelionę. Be abejo, pasirinkau Kanadą. Su vyru atskridome į Niagarą Folsą, susiradome namą, kur gyveno Sofijos tėvas. Dabar apgailestauju, kad neišdrįsau pasibelsti ir pakalbinti ten gyvenančių žmonių. Kapinėse sutvarkėme jo kapą. Taip pat man rūpėjo pamatyti Monrealio olimpinį kanalą, kur kadaise lankėsi Sofija, kur 1976 metų olimpinėse žaidynėse startavo pirmosios lietuvės irkluotojos – Sofijos draugė Genovaitė Šidagytė-Ramoškienė su porininke Leonora Kaminskaite iškovojo bronzos medalius. Tiesa, šį pasiekimą Sovietų Sąjungos sporto funkcionieriai įvertino kaip pralaimėjimą...

– Viena tinklaraštininkė juokais pasiskundė niekaip nebaigianti skaityti knygos, nes dar sužinojo, kad jūsų tinklalapyje rimakaralienė.lt gali peržiūrėti krūvas nuotraukų (knygoje – tik pačios svarbiausios), susijusių su romanu... Kaip jums kilo mintis taip praplėsti romano ribas?

– Pati visuomet pirmenybę teikiu tikroms istorijoms, o jas skaitant labai įdomu pamatyti, kaip atrodė jų personažai, aplinka, kurioje vyksta veiksmas. Todėl visuomet ieškau nuotraukų internete. Pamaniau, kad ir mano skaitytojams gali būti įdomu skaitant geriau pažinti tikruosius veikėjus, vietas, kur jie gyveno ar lankėsi. Leisdama pirmąją knygą tam panaudojau aplanką – vidinėje jo pusėje galite pamatyti dalį su istorija susijusių nuotraukų. Atvertus šį romaną taip pat galima pamatyti nuotraukų iš Sofijos asmeninio albumo. Tačiau aš fotografijų turiu labai daug ir jų nesutalpinčiau ne tik į aplanką, bet ir į visą tokio storio knygą kaip pats romanas. Tad susisteminau ir įkėliau į interneto svetainę, čia skaitytojas gali „keliauti“ iš vietos į vietą arba iš vieno skyriaus į kitą.

BALTO leidybos namai


Dalijamės R. Karalienės knygos ištrauka:

Irklais iki Niagaros krioklių

1 skyrius

1967 rugpjūčio 21, Jelgava

‒ Sofija! Sofija! Tu namie? – po langais pusbalsiu rusiškai kviečia moteriškas balsas.

„Galina Aleksandrovna. Turbūt atnešė sriubos...“ – šešiametė Sofija strykteli nuo sofos ir pravėrusi langą persisveria į gatvę.

‒ Sofija, vaikeli! Išeik į kiemą! Atsinešk dubenėlį!

Mergaitė ledinėmis rankytėmis čiumpa nuo stalo seną metalinį dubenėlį, sustingusiomis kojomis įsispiria į batus, tyliai tyliai praveria duris, pirštų galais išsmunka iš namų ir nustriksi laiptais žemyn. Šalta pilka laiptinė atsiduoda pelėsiu. Kamputyje kniaukia rainas kačiukas. Vakar jis buvo kartu su didele kate. „Gal pasimetė?“ Sofija pritupia paglostyti. Tirtantis gyvūnėlis baikščiai susigūžia. Dar per mažas pabėgti laiptais.

Mamos jau kelios dienos nėra namie. Kai išsivedė praėjusį pirmadienį, nuo tada jokios žinios. Kaip visuomet. Tie baisūs vyrai karinėmis uniformomis ir mėlynomis kepurėmis... Vis dažniau ir dažniau ateina. Barasi, rėkia. Sofija nesupranta jų kalbos. „Kodėl jie šitaip elgiasi? Kuo jiems nepatinka mama? Ką mama jiems padarė?“ Vienai namuose baisu. Ir niekas pas ją neužeina.

‒ Kodėl be palto? Kur kepurė? – Gėlėta skara apsigobusi moteriškė iš rankšluosčio išvynioja nedidelį aliumininį puodą ir atsargiai įpila tirštos bulvių sriubos į mergaitės atsineštą indą, paskubomis užsimesti neužsegti puskailiniai vis slysta jai nuo pečių. – Laikyk tiesiai, kad neišsipiltų. Mama negrįžo?

Sofija papurto galvą, apglėbia delnais šiltą dubenėlį ir sustirusiu vaikišku kūnu ima sklisti šiluma. Sriuba kvepia, lyg būtų mamos virta. Nuo besikaupiančių ašarų Sofijai ima perštėti akys. „Pasiilgau mamos...“

‒ Spasibo, Galina Aleksandrovna, ačiū, – vos ištaria pamėlusiomis iš šalčio lūpomis.

Moteriškė užsagsto mergaitei megztuką. Nužvelgia nuo galvos iki kojų. Pakraipo galvą ir sunkiai atsidūsta.

‒ Bėk namo, – vogčiomis apsidairo, ranka perbraukia Sofijai plaukus ir nulenkusi galvą nuskuba įkalne link paskutinės laiptinės dviaukščių namų eilėje. Prie durų dar stabteli, atsigręžia pažiūrėti, ar mergaitė nuėjo, – bedniažka... vargšelė...

Kol nešina dubenėliu mažoji Sofija atsargiai užlipa į antrą aukštą, sriuba nebegaruoja, bet sustirę delnai dar geria likusią šilumą. O sriuba ir atvėsusi bus skani. Valgys lėtai, po pusę šaukštelio, kad ilgai ilgai galėtų mėgautis vieninteliu šiandienos maistu. Paskutinį bulvės gabalėlį nuneš kačiukui. Jeigu ne Galina Aleksandrovna, pilvui nuraminti teliktų ledinis vanduo. Kitapus namo suskamba Petro ir Povilo bažnyčios varpas, o už temstančio lango ima kristi stambios snaigės.

...

‒ Sofija! Eini? – kieme pasigirdo nekantrus, turbūt nebe pirmas raginimas. – Tu dar kambary? Paimk mano lietsargį!

‒ Einu! Tuoj! – atsipeikėjo Sofija. Dažniausiai ji pirma susiruošia, bet šįkart nė nepastebėjo mintimis nuklydusi toli į vaikystę ir neišgirdusi, kada komandos draugės išėjo iš viešbučio kambario.

„Kodėl taip netikėtai prisiminiau tą sriubą? Ir Galiną Aleksandrovną? Lyg ir nešalta, ir ką tik po pietų... Kokia buvo supratinga moteris. Gal todėl, kad žydė? Žmogiškumo turėjo šimtą kartų daugiau nei jos lietuvis vyras. O gal tiesiog todėl, kad ji moteris? Ir mama. Galina Aleksandrovna... Jei ne ji, nebūčiau išgyvenusi.“ Dienraščio „Sovetskaja Litva“ redaktoriaus žmona, Leningrado žydė, slapta nuo sutuoktinio kartą per dieną atnešdavo sriubos. Tai buvo vienintelis maistas, kai mamos nebūdavo namie. Toji moteris bijojo savo pačios vyro, tipiško parsidavėlio lietuvio saugumiečio, galinčio ir ją išmesti pro duris kaip „liaudies priešę“, maitinančią mažąją „nusikaltėlę“. Kai po langais išgirsdavo Galiną Aleksandrovną pusbalsiu rusiškai kviečiant „Išeik į kiemą, atsinešk dubenėlį“, rankos sudrebėdavo iš džiaugsmo, kad šiandien dar nemirs. Bet nežinia kodėl kartu suprasdavo, kad mama šiandien negrįš. Rytas išaušo darganotas, o dabar dar labiau įsilijo. Pasibaigus gražiai, saulėtai ir vasariškai šiltai savaitei buvo justi artėjančio rudens ženklai.

Rytoj po pietų paskutinės kontrolinės varžybos, tad antros treniruotės šiandien nebus, poilsis. „Galėtų nebedaryti tų kontrolinių. Kas iš to? Nieko nebepriirkluosi, tik jėgas švaistom. Geriau jau leistų pailsėti. Nebespėsim atsistatyt iki varžybų...“

Gavusios laisvą pusdienį, merginos vietoj įprasto popietės miego išsiruošė į parduotuves nusipirkti artėjančiai kelionei reikalingų daiktų: fotojuostelių, dantų pastos ir kitų niekučių.

Nuo rugpjūčio vidurio TSRS moterų akademinio irklavimo rinktinė jau antra savaitė treniruojasi Jelgavoje, nedideliame mieste ant Lielupės kranto, už 40 kilometrų nuo Latvijos sostinės Rygos. Ne pirmus metus paskutinės TSRS akademinio irklavimo rinktinės stovyklos prieš svarbiausias varžybas vyksta čia. Pakaitomis – tai vyrų, tai moterų. Moterys išvažiuoja – atvažiuoja vyrai. Kartais ir visi drauge treniruojasi.

Didelis viešbutis – vos penkios minutės kelio nuo bazės. Keista, kad treneriai nusprendė, jog per paskutines treniruotes reikės irkluoti upėje, o ne stovinčiame vandenyje. Galbūt dėl labai gero maitinimo viešbučio restorane? Už gautus talonus prisivalgę didžiulių kiaulienos kepsnių sportininkai dar sutaupydavo skaniesiems pieniškiems kokteiliams.

Iki kelionės į Europos akademinio irklavimo čempionatą liko vos penkios dienos. „Nieko labai nebepakeisi. Bet valtis slysta gerai, merginos taip pat jaučiasi neblogai. Nuotaikos geros. Svarbiausia – nepersitreniruoti ir nesugadinti visko, kas padaryta. Ir kad vėjas nebūtų priešinis, kaip pernai Amsterdame. Neduok Dieve, mus vėl lyg plunksnas nešios. Vokietėms niekaip nepasipriešinsim. Jos aukštos, stambios, priešinis vėjas joms tinka. O mes – kaip į sieną.“

Sofija nusipurtė prisiminusi, kaip po finišo niekaip negalėjo išlipti iš valties, kojos buvo tarytum nesavos – išmuštos raudonomis ir mėlynomis dėmėmis. „Neįsivaizduoju, ar ištverčiau antrą kartą...“

Pirmasis jos pasirodymas su TSRS rinktine buvo nesėkmingas. Bent jau taip vertino komandos vadovai. Antroji vieta – tai pralaimėjimas. Nors jai pačiai, naujai susikūrusios įgulos yrininkei, sidabro medalis buvo didžiulis pasiekimas. Visos merginos smulkios. Aukščiausia – vos metro septyniasdešimt dviejų centimetrų ūgio. Ji, yrininkė, tik metro šešiasdešimt aštuonių. Bet vikrios. Tokioms daug geriau irkluoti pavėjui. Tik su gamta neIrklais pasiginčysi. Ypač Bosbano kanale, kur oras keičiasi kas penkiolika minučių, o vėjas kanalo tuneliu įsibėgėja iki viesulo. Jei šiek tiek pasisuka, sąlygos tampa visiškai skirtingos ir lenktynės virsta loterija.

Po to nelemto Amsterdamo Sofiją nuolat persekiojo baimė, kad ją ims ir pakeis kita – stambesne ir stipresne. Juolab kad ji iš Lietuvos. Kiekviena treniruotė virto išbandymu, kai turi būti dviem galvom aukštesnė už irkluotojas iš Maskvos ar Leningrado, jei nori likti komandoje. Nes bet kuriuo metu gali ateiti ir pasakyti, kad „komandą reikia pastiprinti“. Ir į jos vietą pasodins ką nors kitą. Tai matė visi, ne tik merginos. Tas pats nuolat dėjosi vyrų rinktinėje.

Pagaliau jau aiški galutinė TSRS rinktinės porinės keturvietės sudėtis. Sofija, kaip ir prieš metus, jos yrininkė. Tai lyg kapitonė, nors pati šio vardo purtosi vis kartodama, kad tik diktuoja tempą, ne vadovauja komandai. Daug garsiau įgulai vadovauja vairininkė, nes jos toks darbas – duoti komandas, kad girdėtų visos keturios merginos, kartais – prieš vėją, tada šaukti reikia dar garsiau. Na, žinoma, ir tiesiai vairuoti.

„Būtų smagu, jei Genutė galėtų būti kartu, bet jai keturvietė netinka. Ji tikra vienvietininkė. Keturvietėje nespėja. Jos yris ilgas, stiprus. Tempas mažas. O čia reikia suktis. Šaunuolė, kad laimėjo atrankines vienviete. Ji tikrai verta būti rinktinėje.“ Genutė, tiksliau – Genovaitė Šidagytė, į rinktinę pateko pirmą kartą. Merginos pažįstamos nuo pirmos dienos Kūno kultūros instituto bendrabutyje. Kaip tik ten Sofija, nužvelgusi jos sudėjimą, įkalbino Genovaitę rinktis ne dviračių sportą, o akademinį irklavimą.

Sofija paskubomis čiupo megztinį, lietsargį, priešais veidrodį ranka porą kartų perbraukė trumpus tamsius banguotus plaukus ir pasuko link durų. Likus vos savaitei iki svarbiausių sezono varžybų, pasididžiavimą ir pakilų džiugesį vis dažniau ėmė gožti artėjančio starto jaudulys, kasdien persmelkiantis kūną nuo galvos iki kojų.

Jau siekiant rankenos, netikėtai pasigirdo beldimas į duris. Sofija net atšoko. Kūną tarsi žaibas nutvilkė. Prie tokio beldimo ji niekada nepripras. Per skaudžiai įsibeldęs į atmintį tas garsas. Nuo pat vaikystės.

Dažniausiai pasibeldusieji net nelaukdavo, kol kas nors atidarys, o spirdavo ir švystelėjusios durys taip trenkdavosi į šalia stovinčią spintą, kad šiai sutraškėjus nuo viršaus imdavo kristi daiktai. Mama pusbalsiu riktelėdavo „slėpkis“, ir Sofija užlindusi už užuolaidų prie lango susigūždavo ir nekvėpuodavo, kad audinys nesuvirpėtų. Tada pro duris įgriūdavo smirdantys enkavėdistai mėlynomis kepurėmis ir išsivesdavo mamą... Kiek jai buvo? Šešeri? Septyneri? Keturiasdešimt penktaisiais? Šeštaisiais? Ji net verkti bijojo, tik tūnodavo kampe užsidengusi rankomis veidą, kol viskas nutildavo. Ir laukė... Kol grįš mama, labai labai pavargusi, pajuodusiais paakiais, įkritusiais skruostais, purvinais drabužiais, ir netardama nė žodžio ją stipriai apkabins. Taip išbūdavo dieną, dvi, tris, savaitę, kitą. O gal jai tiesiog taip atrodė? Gal praeidavo tik dvi trys dienos? Laikas laukiant mamos slinko labai lėtai. Vienui viena šaltyje, tamsoje, be maisto, be žmonių. Vasarą buvo geriau – ne taip anksti sutemdavo ir ji dar šviesoje užmigdavo. O žiemą pasidarydavo labai baisu, rodėsi, kad saulė taip ir nepateka, vos po kelių valandų ir visiškai sutemsta. Tada susirangydavo ant senos sofos, kojas parietusi po savimi, apsivyniodavo didele mamos skara ir drebėdavo – ir nuo šalčio, ir iš baimės.

Tiesa, už sienos buvo žmonių, bet tai vertė dar labiau drebėti. Jie buvo baisūs žmonės... Keturiasdešimt penktaisiais, Vilnių jau okupavus rusams, į jų butą net nesibeldęs įžengė šlykštus vyras iš Maskvos pavarde Golosovas su vietine žmona Aldona ir užriaumojo čia gyvensiąs. Iš svetainės, virtuvės, vonios išmetė daiktus, tik geresnius pasiliko sau. Jos turėjo glaustis viename mažame kambarėlyje, o į virtuvę galėjo įeiti tik retomis valandėlėmis, kai naujųjų gyventojų nebūdavo namie. Nesibaigiantis girtavimas, klyksmai už sienos, keiksmai, prostitutės ir nešvankios rusiškos dainos skurdų, bet ramų jų gyvenimą pavertė košmaru. Neduok Dieve, netyčia susitikti su jais tarpduryje. „Molči, paršivaja polka! Tylėk, šlykšti lenke!“ – Sofija girdėdavo šaukiant ant mamos, kaip ir kitokių žodžių, tik tada jų dar nesuprato. Jau daugiau kaip dešimt metų praėjo nuo tos laimingos dienos, kai baisiąją porą iškraustė, tačiau baimė, kad vėl pasigirs beldimas į duris, turbūt liks iki pabaigos.

Dar būdavo, pamatai pro langą atvažiuojant sunkvežimį, pilną ginkluotų rusų kareivių. „Oblava!“ – sušunka kuris nors iš kaimynų, ir visi puola slėptis, kas kur gali. Šitie taip pat nesibeldė – vertė daiktus, krovėsi ką radę po ranka. Išsiveždavo viską – maistą, drabužius, indus, staltieses. O iš kitų butų išveždavo ir žmones, vos spėjusius pasiimti kokį ryšulėlį. Ir niekada neparveždavo. Šauksmai ir raudos dar ilgai skambėjo ausyse. O baimė nebepaleisdavo iki kitos oblavos. Į tuščius likusius butus atsikraustydavo kiti. Daugiausia – rusai su šeimomis. Pikti ir grubūs. Kieme daugėjo triukšmo ir šiukšlių. Darėsi vis baugiau išeiti iš namų.

– Sofija, ty zdes? – nedrąsiai pravėrė duris vyriausiasis treneris Borisas Schirtladzė. – Sofija, tu čia?

Sofija atidarė duris ir nustėro iš nuostabos. Rinktinės treneris stovėjo visiškai persimainęs: veidas išblyškęs, akys sunerimusios, lūpos virpėjo, skruostai trūkčiojo. Ir balsas slogus, išgąstingas. Pamatęs, kad ji kažkur skuba, sustabdė tarpduryje:

– Palauk, reikia pasikalbėti...

– Taip, klausau, Borisai Michailovičiau. Kas nors atsitiko?

Kelios akimirkos, iki jis prabilo, rodės, niekada nesibaigs. Vyriausiasis treneris retai užsuka. Kas turėjo atsitikti, kad atėjo tiesiai į kambarį? Paprastai, jei reikia, surenka visas viešbučio fojė. Arba pakviečia po vieną. „Gal kas mamai? Gal mama mirė? Nelaimė? Gaisras? Kas? – mintys lėkė viena po kitos ir virto didele baime. – Kas galėjo atsitikti, kad Borisas Michailovičius šitaip persimainė? Ko jis tyli?“

– Sofija, tave kviečia į KGB. Rytoj turi prisistatyti į KGB. Vilniuje.