Tapytojas Vilmantas Marcinkevičius: tuose piešiniuose buvo visko – ir Dievo, ir erotikos, ir prievartos

Šiandien Vilniaus Naujamiestyje, naujoje galerijoje „Aštuonios akys ir ausys“ atidaryta tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus piešinių paroda „X Dievo įsakymų“. Trisdešimt metų gulėję privačioje kolekcijoje, menininko piešiniai rado vietą Kristijono ir Austės Marcinkevičių įkurtoje eksperimentinėje erdvėje, besikeičiančios formos ir gyvos simbiozės vietoje, bendruomenės klausykloje.

Galerijos „Aštuonios akys ir ausys“ įkūrėjai Austė ir Kristijonas Marcinkevičiai sako, kad šioje nedidelėje, neperkrautoje erdvėje ypač svarbus tikras, natūralus, organiškas ryšys su menininkais, asmeninis santykis su žiūrovu ir atviras, lėtas bendravimas.

Čia ypač laukiami vaikai, juk vaikams ryšys su menu toks pat svarbus kaip ir suaugusiesiems. Du vaikus auginantys galerijos įkūrėjai svajoja, kad „Aštuonios akys ir ausys“ taptų pačia tikriausia šeimos galerija.

„Mums tai svarbu, mes tuo gyvename, tokie esame“, – sako galerijos vadovė A. Marcinkevičienė.

– Kartais seniai sukurti darbai ima ir išlenda į dienos šviesą, kaip nutiko visai neseniai, kai galerijos „Aštuonios akys ir ausys“ įkūrėjas Kristijonas savo tėvų kolekcijoje aptiko tavo piešinių ciklą „X Dievo įsakymų“. Ar tau smalsu, kokį gyvenimą gyvena tavo kūriniai?

– Šiam piešinių ciklui – jau beveik trisdešimt metų. Lygiai tiek juos saugojo Kristijono tėvai. Labai smagi mūsų pažinties istorija – Kristijono tėtis taip pat yra Vilmantas Marcinkevičius. Tuo metu buvau dar jaunas studentas menininkas, o jie jau tokie pažengę, turėjo reklamos agentūrą.

Vilmantas – kaunietis kaip ir aš, netgi mūsų tėvų vardai yra vienodi. Kartą jis bandė registruotis vienoje Kauno bibliotekoje, sako, jau toks yra, tėvo vardas irgi tas pats. Gimimo metai? Gimimo metai skiriasi. Po to įvykio Vilmantas nusprendė mane susirasti, o netrukus žurnalistinė pažintis virto šilta draugyste.

Vilmantas su žmona Vigaile dažnai lankydavosi mano studijoje ir parodose. 1993 metais vyko mano pirmoji asmeninė paroda, Vilmantas pakvietė žurnalistų iš Lietuvos televizijos, jie parodė reportažą. Tai buvo sunkiai įsivaizduojama. Tuo metu akrilo dažais piešiau vienetinius piešinius.

Meninio akrilo anuomet negalėjai nusipirkti – studentui buvo per brangu, juk stipendijos gaudavome 5 ar 7 JAV dolerius, iš tokios daug nepritepliosi. Pirkdavau statybinį akrilą ir piešdavau juo, mėgindavau išgauti kitokį vaizdą, tarsi šilkografiją, tarsi atspaudus. Akrilo piešiniai man buvo tarsi dienoraštis, paleistas minčių srautas. Juose nenorėjau kartoti savo tapybos, todėl jie – labai kitokie. Daug tų piešinių buvo išdovanota, daug iškeliavo nežinia pas ką, kartais jų kas nupirkdavo iš studentų galerijos.

– Ar šiandien gali prisiminti, kodėl radosi ciklas „X Dievo įsakymų“?

– Būdavo, grįžti į bendrabutį, nedaug džiugesio – keturios metalinės lovos kambaryje. Nesakau, kad buvo blogai, ne, tiesiog nebuvo jauku, todėl, užuot slankiojęs po kambarį ir pliauškęs niekus, sėdi ir teptuku lieji savo dienos įvykių iliustraciją.

Tuo metu pakilime buvo „Tikėjimo žodžio“ judėjimas, pati pradžia, pakilimas ir nuolat mums ant ausų kabinami makaronai bendrabutyje. Tame judėjime dalyvavo ir studentai, ir dėstytojai, aš pats buvau stebėtojas. Ir toji tema mane veikė, negalėjai laikytis visiškai nuošaliai, kai visi apie tai kalba.

Tuo metu mano kūryboje atsirado Senojo Testamento tema ir krikščionybės peripetijų. Savo kūryboje nieko nemoralizavau, nestojau nė į vieną pusę. Tai labiau buvo fragmentiniai įsiskverbimai į Senąjį Testamentą, kai savo mintis perteikdavau drobėse ar eskizuose.

Vilgailė ir Vilmantas 1993-iaisiais inicijavo mano piešinių parodą Pranciškonų vienuolyne. Beje, tai buvo pirmoji cenzūruota paroda. Per atidarymą atbėgo kažkoks vienuolyno nuomininkas ir pradėjo šaukti, kad tuo metu, kai žmonės dirba, čia rodomas ne menas, o pornografija.

Buvome paprašyti keletą darbų nukabinti. Taip radosi eskizų serija „X Dievo įsakymų“, norėjau šalia sukurti provokatyvių tezių rinkinį „X Vilmanto įsakymų“, bet idėją užgesino savicenzūra. Pamenu, netgi buvome išleidę lipdukų su užrašu, perfrazuojančiu „Tikėjimo žodžio“ frazę: „Jei Limonas už mus, kas tada prieš mus?“ Tada turėjau Limono pravardę.

– Tuo metu Lietuva išgyveno katalikybės tiesų pakilimo laiką, atsivėrė daug bažnyčių. Turėjo būti nemenkas iššūkis tapyti religine tema?

– Buvo tokių minčių – ar tikrai galiu liesti tas temas? Užaugau katalikiškoje šeimoje, sovietmečiu visos šventės švęstos ir su tėvais į bažnyčią eita. 2015 metais, Danijoje tapydamas bažnyčioje, galvojau, kad pirmasis mano susidūrimas su tapyba ir įvyko bažnyčioje.

Tėvai vesdavosi mane į mišias, o aš, vaikas, nuobodžiaudamas apžiūrinėdavau, kas pakabinta ant sienų. Jau tada akys, matyt, užkliuvo už Senojo Testamento istorijų, kurios nieko gero nežadėjo – laivai lūžta jūroje, galva ant padėklo, riaumojantys liūtai, ant kryžiaus kabantis žmogus.

Tie vaizdiniai keliavo su manimi per metus, dailės mokyklą, institutą, jie keitėsi ir kėlė naujų klausimų apie jauno menininko stilistiką, idėjas ir norą kalbėti.

Klausdavau savęs – ar galiu kalbėti apie tai, ko mano močiutė ir mama, galbūt, nesuprastų? Pasąmonėje tarsi jausdamas kaltę vis dėlto pasiryžau – tai buvo mano laikas, mano amžius ir aš esu jame. Kodėl negaliu? Akrilo dažai leido eksperimentuoti forma ir tema. Tuose piešiniuose buvo visko – ir Dievo, ir erotikos, ir seksualumo, ir prievartos.

– Praėjo daug metų, tačiau tikėjimo tema tavęs nepaleidžia...

– Nepaleidžia. Teologas turbūt mane pavadintų klaidžiojančia siela, bet jauni žmonės tam ir gimė, kad klaidžiotų. Beje, šis piešinių ciklas niekur nebuvo rodytas.

– Ir galima tik stebėtis, kaip aštriai ir šiuolaikiškai jis skamba.

– Tapybos darbų serijos „X Dievo įsakymų“ aš nesukūriau, sukūriau „Apreiškimą“. Piešiniai gal buvo pasirengimas ciklui, kuris taip ir nebuvo sukurtas. Yra tam tikrų temų, kurios visada bus aktualios.

„X Dievo įsakymų“ kaip tik tokia tema. O šiandien man atrodo, kad ir jų forma – itin optimistinė. Jie primena štampus, tik imk ir klijuok. Įdomu, kad tuo metu, galbūt, tai pamatė ir Kristijono tėvai, jie įsigijo visą akrilo piešinių aplanką.

Tuo metu Kristijonui buvo vos treji, jis užaugo, pamatė piešinius ir vėl atėjo pas mane, dabar jau su savo žmona Auste, kuri visada svajojo turėti meno galeriją, ir paklausė, ar negalėtume surengti parodos kartu.

– Jiems tai, kas – piešiniuose, pasirodė suprantama, aišku ir artima?

– Tai toks amžinybės ratas, kai kita karta pageltusiame popieriuje pamato kažką ypatinga. Šiandien Kristijonas su Auste beveik tokio pat amžiaus, kokio tada buvo jų tėvai.

– Turbūt glosto savimeilę, kad tavimi domisi jauni žmonės, kad esi dar nenurašytas į dailės istorijos pakraščius?

– Anuomet, kai pradėjau kurti, man mažiau rūpėjo dėstytojų ir vyresnių kritikų vertinimas, bet mes gyvenome ir kūrėme chaose. Sovietų Sąjunga, nepriklausomybė, NATO, Europos Sąjunga, laisvė kalbėti, ką nori. Man labai rūpėjo, ką apie mano darbus sakys bendraamžiai.

Jie netgi norėjo TURĖTI mano darbų. Kiekvienas kūrinys, kai jį paleidi, pradeda gyventi savo gyvenimą. Ir jei kūriniai fiziškai nesužalojami, jie dažniausiai pergyvena savo kūrėjus perduodami iš kartos į kartą muziejuose ar privačiose kolekcijose.

Vilmanto Marcinkevičiaus piešinių paroda „X Dievo įsakymų“ galerijoje „Aštuonios akys ir ausys“ (Algirdo gatvė 38) atidaroma šiandien, gegužės 20 dieną, nuo 16 valandos. Paroda veiks iki birželio 13 dienos.