Domina moteriškumo, žmogiškumo, ribų tematika
Gavusi abu skiepus, M. Galvonaitė pasakojo, pamažu vėl pradedanti dairytis į spektaklius. Labiausiai dominantys – Rolando Kazlo režisuota „Palata“, Kamilės Gudmonaitės „Trans Trans Trance“, Tado Montrimo „Anton Čechov Dėdė Vania“, Valerij Griško režisuota klasika „Skrydis virš gegutės lizdo“, mielai darkart nueitų į jau matytą „Baltą drobulę“.
„Mane domina literatūros ir teatro sąsajos ir jau minėta moteriškumo, žmogiškumo, ribų tematika“, – pažymėjo pašnekovė.
Visgi M. Galvonaitė buvo atvira: teatras – labiausiai jos apleista kultūrinė erdvė. „Paskutinįsyk spektaklyje buvau tarpkarantininiu laiku – stebėjau Mariaus Repšio monospektaklį, pastatytą pagal jo autobiografinę knygą „Heraklis Nr.: 4“. Anykščių kultūros centro nedidukė scena buvo tobula vieta vieno žmogaus pasirodymui ir sukūrė intymią aplinką aktoriaus ryšiui su žiūrovais. Kadangi buvau skaičiusi M. Repšio romaną, be to, pati perėjau nemažai panašių simptomatikų sirgdama depresija, spektaklį išjaučiau giliasluoksniškiau“, – prisipažino M. Galvonaitė.
Tai, ką atrandi, gali nustebinti
Rinkdamiesi dominantį turinį neretai dairomės atsiliepimų, kartais pavyksta „užsikabinti“ už aprašymų tiesiog benaršant internete. M. Galvonaitės patarimu, geriausiai kliautis profesionalų rekomendacijomis.
„Man pačiai renkantis naujas knygas, filmus neužtenka vien rekomendacijos, pats turinys turi „suklikinti“. Jei tai knyga – pačiupinėdama, pavartydama ją gyvai, perskaitydama kelias pastraipas iš pradžios, vidurio, stebėdama, ar teksto stilius tuo gyvenimo etapu artimas“, – pažymėjo ji.
Svarbiausia, anot pašnekovės, skirti laiko turinio pažinimui, prisijaukinimui, pajausti, ar jis tinka, o jei ne – nebijoti ieškoti toliau.
„Visai nebūtina perskaityti, pamatyti visas sezono naujienas, reiktų leisti knygai, filmui patiems „ateiti“, atitolus nuo visuotinio srauto. Tai, ką atrandi, gali nustebinti labiau nei „Auksinę palmės šakelę“ ar premiją laimėjęs kūrinys. Turinio tiek daug, kad nemažai jo, tikrai kokybiško lieka paraštėse, nepastebėti“, – dalijosi pastebėjimais kūrybininkė.
Skaityk literatūrą kaip profesorius
M. Galvonaitė prisipažino turinti įprotį skaityti kelias knygas vienu metu: „Po metų vien su grožine literatūra darau trumputę pertrauką ir šiuo metu skaitau psichologinį Irvin David Yalom romaną apie grupinę terapiją, kurio puslapiuose atrandamos žinios praverčia pačiai organizuojant grupinius rašymo susitikimus“, – tikino rašymo konsultantė.
M. Galvonaitė pažymėjo mėgstanti knygas, kurių neužtenka vien praversti, kurioms reikia skirti laiko ir rankioti sakiniuose paslėptas nuorodas, simbolius.
„Neretai juose analizuojamos universalios temos – žmogiškumas, moteriškumas, ribinės situacijos, mirtis. Žaviuosi magiškojo realizmo kūrėju iš Indonezijos Eka Kurniawan ir jo romanu „Grožis lyg žaizda“, su pasimėgavimu ir lengvu šurpuliu skaitau argentinietę Samanta Schweblin, graikų rašytoją Antonį Samarakį, jau minėtąjį portugalų kūrybinį genijų Jose Samarago“, – vardijo patikusius kūrinius ji.
Dominuoja moterų autobiografijos
Žanras, kuris dominuoja M. Galvonaitės knygų lentynoje, – moterų autobiografijos: „Šios knygos praverčia debiutinės autobiografinės knygos rašymo procese, be to, padeda gilintis į savo individualų moteriškumą, ieškoti jo sąsajų su įsigalėjusiais kolektyvinės pasąmonės archetipais. Apskritai stengiuosi būti atvira knygoms – namų bibliotekoje rastumėte ir klasikinių romanų, ir astrologinių veikalų, psichologinių, fotografijos knygų, komiksų.“
M. Galvonaitė save pavadino visiška vokiečių - šveicarų poeto, intelektualiojo romanų rašytojo Hermanno Hesse ambasadore – jei kam dovanojanti knygą, greičiausiai tai bus H. Hesse tekstas. Mėgstamiausi – „Sidharta“, „Demianas“.
Taip pat su malonumu ji skaito Francis Scotto Fitzgeraldo noveles, „The Do Book“ serijos knygas – ypač apie kvėpavimo, klausymosi galią. Sužavėjo mirties temą analizuojančios Michael Hebb „Let’s Talk about Death (over Dinner)“, Simone de Beauvoir „Labai lengva mirtis“.
Rašytoja pasidalino ypač įsiminusiomis citatomis: „Laiko nėra“; „Upė yra visur vienu metu“ (H. Hesse „Sidharta“). „Nemanau, kad mes apakom, manau, kad mes esame akli“; „Ji nebuvo blogas žmogus, tiesiog pamiršo taip ilgai viena gyvendama“; „Kietos širdies žmonės irgi turi savų sielvartų“; „Tyla yra geriausios ovacijos“ (Jose Saramago „Aklumas“). „Tėvai paskutinieji patiki, kad jų vaikas pamišęs, o vaikai, kad jų motinai vėžys“; „Motinos nuogumas mane sukrėtė. Nė kieno kito kūnas nebuvo man toksai nereikšmingas ir kartu toks reikšmingas (...) atstumiantis ir šventas – kažkoks tabu“; „Pati mirtis manęs nebaugina: aš bijau to šuolio“ (S. de Beauvoir „Labai lengva mirtis“).
Ar žmogus, augęs su popsu, pseudo reperiais gali kurti tikrus eilėraščius?
Pakalbinta apie mėgstamą savo muziką, M. Galvonaitė prisiminė, visai neseniai parašiusi eilėraštį, svarstydama, ar žmogus, augęs su popsu, pseudo reperiais gali kurti tikrus eilėraščius.
„Pati iki šiol su džiaugsmu klausausi pop muzikos – Sam Smith, John Mayer, Billie Eilish, Troye Sivan, LEON, Fenech Soler – ir jei ilgai dėl to raudonuodavau, nes kažkaip gi „nekultūriška“, dabar norisi džiaugtis, kaip lengvesni muzikos žanrai gali įkvėpti, pavyzdžiui, svorį turinčiai poezijai“, – pastebėjo pašnekovė ir pridūrė esanti užkietėjusi „Coldplay“, Bryan Adams, „A-ha“ klausytoja. Patinka „Oasis“, „Scorpions“ ir Indie žanro muzika – grupės „Honne“, „Bon Iver“.
Pastaruoju metu ji taip pat džiaugiasi lietuviškais muzikos atradimais – Luko Pilkausko neošlagerizmu, „Abudu“ folk sąskambiais.
Kaip neužmirštamiausią koncertą M. Galvonaitė įvardino 2016-aisiais Barselonoje vieną iš paskutinių iki pandemijos gyvai skambėjusį „Coldplay“ koncertą, pasaulinio turo metu. „Žavu, kaip plačiai jie suvokė žodžio „koncertas“ sąvoką ir sukūrė ne tik muzikinį, bet ir patyriminį prisiminimą“, – pastebėjo ji.
Filmai – apie sistemos ir žmogiškumo kovą
Tarp sužavėjusių filmų M. Galvonaitė paminėjo „Mažųjų moterų“ ekranizaciją (rež. Greta Gerwig) ir Sean Penn režisuotą „Into the Wild“ apie laisvę, ryšį su gamta – ką dėl to tenka paaukoti.
„Kaip rašytojai įspūdį paliko „Freedom Writers“ juosta, sukurta pagal tikrą istoriją – apie rašymo galią, vienijant bendruomenę ir gydant asmenines žaizdas“, – atkreipė dėmesį ji.
Taip pat M. Galvonaitė neliko abejinga neseniai matytam filmui „Unbroken“ – Angelinos Jolie režisūros darbui su „Coldplay“ garso takeliu ir pasakojimu apie vieno žmogaus stiprybę prieš sistemą.
Apie sistemos ir žmogiškumo kovą kalba ir kitos pašnekovei patikusios juostos – „Primal Fear“, „The Cube“. Taip pat „išaugimo“ filmas apie perėjimą į suaugėlystę – „Boyhood“.
Su meile pašnekovė prisipažino žiūrinti ir miuziklus – „La La Land“ ar nuostabia muzika įgarsintus filmus apie savęs atradimą ir pripažinimą – „Call Me by Your Name“.
Tarp mėgstamų serialų – „Dark“ – apie laiko reliatyvumą su nemažai biblinių motyvų; „The Crown“, norintiems geriau pažinti D. Britanijos monarchijos užkulisius ir istoriją po II pasaulinio karo.
„Anne with an E“ – serialas pagal žymiąją knygą „Anė iš Žaliastogių“. Ir nors, kaip pažymėjo M. Galvonaitė, kūrinys skirtas jauniems skaitytojams, bet serialą ji drąsiai rekomendavo ir vyresniems, – nes pabudina vidinį vaiką ir atveria akis mažiems gyvenimo džiaugsmams.
Taip pat – „Mad Men“ (liet. Reklamos vilkai), kuris, anot pašnekovės, puikiai tiks dirbantiems su reklama, rinkodara, kuriantiems verslus, norintiems patyrinėti XX a. II pusės lyčių skirtumus ir problematiką.
M. Galvonaitė įvardino ir mėgstamiausius režisierius, tai fantastai Denis Villeneuve ir Christopheris Nolanas. Nolano režisuotoje mokslinės fantastikos juostoje „Interstellar“ („Tarp žvaigždžių“) analizuojamas, kaip teigė pašnekovė, jos pačios kūryboje svarbus tėvo ir dukters ryšys, laiko reliatyvumas, vienišumo, atskirtumo jausmas. Dabar ji tikino labiausiai laukianti D. Villeneuve ekranizuotos „Kopos“. Vylėsi iki to laiko spėsianti perskaityti knygą.
Virtualiomis kino festivalių platformomis besinaudojanti M. Galvonaitė rekomendavo, jos manymu, dėmesio verčiausią rodytų kūrinių septintuką:
1. „Sniego daugiau nebus“, – nes priminė, kad susitelkdami į savo mažus gyvenimus, garbindami
asmenines problemas ir permesdami už jas atsakomybę kitam, sąmoningai tampame akli – priešais vykstančiai destrukcijai ir ranka pasiekiamiems atsakymams.
2. „Karalių naktis“ – patvirtino, kad kas valdo dėmesį, tas valdo mases ir sprendimus. Parodė, kad ksenofobija egzistuoja ir rasės viduje, ne tik tarp skirtingų rasių.
3. „Tapytoja ir vagis“ – apie žmogiškumą provokuojantį žmogiškumą ir tai, kad pritraukiame santykius, kurie įtvirtina mūsų suvokimą apie save.
4. „Gagarinas“ – magiško realizmo forma kalba apie tai, kad namų jausmui būtini žmonės. Namas, daugiabutis filme tampa gyventojų mikrokosmosu.
5. „Valchenzė amžiams“ – asmeninė istorija, kuri drauge ir šeimos, bendruomenės, kartos istorija. Primena, kad neišspręsti, neiškalbėti, nepaleisti skauduliai perduodami iš kartos į kartą.
6. „Mėnulis, 66 klausimai“ – apie prasmę pauzėse, kurioms būtinas lėtas ritmas ir tyla.
7. „Pasiruošimas būti kartu neapibrėžtą laiką“ – apie meilę, iškraustančią mus iš lygtolio gyvenimo ir tai, kad pasiryžimas svarbiausias žingsnis siekiant tikslo.
Paroda, įkvėpusi stebėti ir stebėtis gyvenimo netobulumais
„Visuose justi mirtingumo, laikinumo tematika, kuri užgimsta tiek dėl karo paliktų pėdsakų, tiek dėl skaudulių artimoje aplinkoje – artimųjų mirčių ar žinių apie mirtinas savo pačių ligas. Nejauku stebėti perkreiptas, suniokotas, į žmogų nepanašias Alinos Szapocznikow skulptūras, pamėlusius Andrzejaus Wróblewskio tapybos darbų veikėjus ar masines mirtis detalėse slepiančius Andrzejaus Wajdos kino kadrus. Bet tuo pat metu jie įkvepia – stebėti ir stebėtis gyvenimo netobulumais, savo bei kito kūnu kaip laikinu laivu, nešančiu į tą pačią salą“, – apie ekspozicijos išprovokuotus pamąstymus kalbėjo rašytoja.
Rašymo konsultantė kas savaitę (antradieniais ir ketvirtadieniais) organizuoja online rašymus, į kuriuos kviečia prisijungti visus norinčius prisijaukinti rašymą ar treniruoti kūrybinius raumenis.
Paklausta apie artimiausius savo planus, M. Galvonaitė pasakojo vasarą planuojanti patyriminius rašymo užsiėmimus Anykščiuose, Klaipėdoje, Nidoje, Druskininkuose, Kaune – mažoms grupėms.
„Lauksime prisijungiant – visų norinčių pabėgti nuo pabodusios rutinos, siekiančių rasti naujų bendraminčių ir paieškoti atsakymų, atsipalaiduoti per rašymą. Vis kartoju, kad visai nebūtina aktyviai rašyti ar rašyti „gerai“. Planuose – burti glaudesnes bendruomenes, kurios jungtų įvairių žanrų, lygių rašytojus ir skatintų taip trūkstamą bendradarbiavimą literatūros plotmėje. Na, o didžiausia svajonė – įsteigti rašymo SPA – vietą, kur žmonės atvažiuotų pailsėti per rašymą“, – nauja idėja pasidalino M. Galvonaitė.
