„Žemėje žavūs mes tik akimirką“ – autobiografinis kūrinys. Aprašytos situacijos išgyventos paties O. Vuongo. Nesvarbu, ar tai skvarbus savo seksualumo tyrinėjimas, ar kunkuliuojanti pirmoji meilė, ar sudėtingi šeimos likimai, ar imigracijos vargai, ši knyga alsuoja autentiškumu, įvilktu į poetiškos kalbos rūbą. Romaną vertė Emilija Ferdmanaitė, redaktorė – Asta Bučienė, išleido „Kitos knygos“, skelbiama pranešime žiniasklaidai. Interviu rašytojas atskleidžia, kodėl svarbu vengti kompromisų kūryboje – ir gyvenime.
– Pakalbėkime apie neįprastą jūsų knygos parašymo formą. Tai yra laiškas, skirtas motinai, kuri, kaip išaiškėja, negalės jo perskaityti. Kodėl pasirinkote būtent tokią kūrinio formą?
– Rašydamas galvojau apie Mobį Diką. Juk būtent šioje knygoje geriausiai perteikiamas žmogaus smalsumas. Tai esė, keliautojo žurnalas, veiksmo kūrinys bei meditacijos veikalas. Kitais žodžiais, tai visuma, kurią savo knygoje norėjo aprėpti H. Melvilleʼis. Jis atsisako tarti žodį „ne“ skirtingiems, galbūt kartu nederantiems aspektams. Tai tikroji amerikietiškoji dvasia. Kaip ta dvasia atrodytų homoseksualaus pabėgėlio rankose? Kas atsitiktų, jei rašytojas sau pasakytų: „Aš nenoriu eiti į kompromisus, nenoriu nieko iškirpti. Noriu imtis visų dalykų, kurie man rūpi.“
Pasirinkta romano forma leidžia eiti kiekvienu galimu keliu ir visada grįžti, nes nesvarbu, kur eitum pasakodamas siužetą, vis tiek su kuo nors kalbi. Tai gija. Suprantu, gan ironiškai bergždžias atrodo noras rašyti motinai, kuri laiško neperskaitys. Bet būtent tai mane ir motyvavo rašant šią knygą. Tokiu atveju dėmesys nukrypsta į knygos kalbą. Ar ji pakankama? Ar sakinys yra tik baisus architektas, kuris stato tiltą tarp gyvenimo ir mirties? Manau, svarbiausias ir įsimintiniausias šios knygos aspektas yra kalba.
– Knygoje daug detalios informacijos: vietovės, idėjos, temos ir veikėjai. Ši knyga apie vietnamiečių-amerikiečių šeimos patirtį, kuri nėra visiems gerai suprantama, žinoma. Jūsų nuomone, kaip skaitytojai į šią istoriją reaguos kitose šalyse?
– Manau, jog pripildydamas knygą detalumo leidžiu žmonėms pamatyti esamą situaciją ir koordinuoju juos skaitymo metu. Knyga lyg kambarys: kuo daugiau į ją įdedi, tuo labiau skaitytojas – nesvarbu, iš kur jis, – gali išgyventi turinį savo sąlygomis. Šuniūkštis rašo: „Aš vėl mus atskiriu, kad galėčiau pernešti kažkur kitur“. Taip ir aš – stengiuosi skaitytojus nešti kitur.
– Kodėl pagrindinis veikėjas vadinamas Šuniūkščiu?
– Šuniūkštis – slapyvardis, kurį jam suteikė močiutė, nes „ką nors mylėti reiškia pavadinti tai kažkuo tokiu beverčiu, kad jis liktų nepaliestas – ir gyvas“. Jis yra žaizda pasaulio audinyje, o nuo šio laiško jis kraujuoja. Kraujuoja kalbos grožiu.
– Tam tikra prasme jūsų knyga yra nuoširdus, bet atviras atsivėrimas mamai. Bet knygoje apibūdinama moteris tikrai nėra motinos idealas. Ji dažnai prislėgta, kartais smurtauja prieš sūnų. Kaip su tuo susitaikyti ir priimti, kad knygą dedikuojate savo motinai?
– Vienas iš dalykų, kuriuos išmokau būdamas sūnumi, galbūt ir kaip rašytojas, yra tas, jog meilė reiškia vienas kito priėmimą. Jūs turite priimti žmones su visais jų trūkumais, visais džiaugsmais, grožiu. Mes negalime būti išrankūs. Meilė reikalauja drąsos priimti tiek mums rūpimų žmonių, tiek savo pačių nesėkmes ir trūkumus. Norėjau tai išaukštinti. Nenorėjau kurti tobulo ar auksinio žmogaus įvaizdžio.
Mano knygoje nėra aukų ir piktadarių. Visi nuolat reikalauja blogiečių ir geriečių. Tada reikia ir konflikto. Suprantu, jog tai yra sėkmingos grožinės literatūros kūrinių pagrindas. Visgi niekada netikėjau, kad tai tiesa. Ėmiausi rašyti knygą, kurioje niekas neturėjo būti sunaikintas, kad suprastų pagrindinio veikėjo gyvenimą. Kai kurie veikėjai knygoje išgyvena, kiti – ne, tačiau pagrindiniam veikėjui suvokti savo savivertę nereikėjo nė vieno žmogaus mirties, kas dažnai veikia kaip formulė. Mano veikėjai tiesiog gyvena sudėtingą gyvenimą ir stengiasi iš visų jėgų, jiems nebūtina susitaikyti su tuo, kas jie yra. Jie tiesiog eina iš dienos į dieną. Laimė nebūtinai yra tikslas, tai gražus aplinkkelis, atokvėpis.
– Kas jus įkvėpė duoti knygai tokį pavadinimą?
– Visų pirma man patinka, jog šiame romane nereikia įrodinėti veikėjų meilės ar susižavėjimo. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl pavadinau knygą „Žemėje žavūs mes tik akimirką“. Žodis „mes“ yra kiekvienas iš asmenų, apie kuriuos kalbu: juodaodžiai žmonės Hartforde, vargšai baltieji ūkininkai, imigrantų motinos ir pagrindinis veikėjas Šuniūkštis. Nenorėjau, kad knyga būtų bandymas įrodyti jų grožį. Norėjau parodyti tai kaip faktą, į kurį nesvarbu kaip reaguos aplinka, o ne klausti, ar mes esame žavūs. Vienintelis klausimas, ką mes su tuo darysime. Ir ar grožis yra svarbus, nepaisant mūsų gyvenimo istorijos? Manau, tai visada domins žmoniją.
