Su Aloyzu Stasiulevičiumi susitikome aptarti ne tik jo retrospektyvinės parodos, bet taip pat ir jo įvairialypio gyvenimo epizodų – vaikystės tarpukario Lietuvos kaime, kūrybinio kelio pradžios apgriautame ir nebeištrinamu karo įspaudu paženklintame pokario Vilniuje, tolesnės kūrybinės ir pedagoginės veiklos brandaus sovietmečio metais bei to, kas menininką įkvepia ir lydi šiandien.

Mums kalbantis, vieną akimirką dailininkas atkreipė dėmesį savo naujausią darbą – į sieną atremtą Vilniaus peizažą, nutapytą prieš dvi savaites – ekspresyvūs mėlynų ir sidabrinių dažų, spaustų tiesiai iš tūbelės, ruožai atkartojo Vilniaus kontūrus. „Matai, nė karto nepanaudojau teptuko, tapydamas šį darbą.“ – pasidžiaugė dailininkas.

Paroda lankytojams „Arkos“ galerijoje atvira iki gegužės 29 d. Sinchroniškai su šia paroda vyksta ir kita retrospektyvinė A.Stasiulevičiaus paroda Oginskio rūmuose Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje, kuri veiks iki rudens.

Kodėl tapyba? Ar dar prisimenate tą momentą, kai nusprendėte būti tapytoju? O gal viskas įvyko savaime?

Tai tarsi vizija... Įsivaizduok, Kėdainiai, po karo, aš grįžtu iš kažkur, labai vėlus vakaras, siaučia siaubinga pūga – visur vėjas, sniegas. Ir staiga iš vieno garsiakalbio, kurių buvo daug likę po karo, užgroja B. Dvariono koncertą smuikui. Aš lieku pritrenktas, kaip gerai groja..! Ir ta muzika sutampa su pūga. Tą akimirką man tapo aišku, kad menas yra didžiulė galia ir kad aš tikrai eisiu menininko keliu. Tai buvo tarsi tam tikra vizija ir jau nuo tada mano kelionės su broliu į Peterburgą, Ermitažo lankymas buvo sąmoningi pasirinkimai.

Aloyzas Stasiulevičius. Menininkas ir mūza. 2002
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Tuo metu man buvo svarbus dar vienas dalykas – neseniai pasirodęs prancūzų autoriaus R. Rolano romanas Žanas Kristofas, kurio pagrindinis herojus man buvo labai artimas. Kadangi buvau paauglys, ta knyga man padarė didžiulį įspūdį, tarsi nurodė kelią, kuriuo reikia eiti. Tai, iš tikrųjų, nulėmė mano likimą. Aš ir dabar šią knygą turiu, ją skaitau ir žaviuosi. R. Rolanas tarsi prikėlė Bethoveną. Jis parodė, kad ir XX a. gali būti Bethovenas, kad menas yra svarbiau už politiką ir už daugelį kitų dalykų. Ir jog menininkas buvo reikalingas ne tik praeityje, bet yra reikalingas ir dabar. Todėl man būti menininku buvo idealas. Žanas Kristofas buvo žmogus, kuris aukojosi dėl meno. Man tai liko, kaip didžiulis pavyzdys.

Ar pasitaikė abejonių? Juk praėjus keliems metams ar net dešimtmečiams padaryti pasirinkimai gali atrodyti jau nebe tokie tinkami...

Ne, niekada. Menas tuo metu buvo, kaip stebuklas. Tarybų valdžia, tai kas tuo metu vyko miške ir mieste... Aš juk mačiau gulinčius partizanus Kėdainių miestelio aikštėje ir tokioje situacijoje menas buvo tarsi kažkas švento. Tai, kas taip pat buvo labai arti bažnyčios. Aš juk patarnavau bažnyčioje, grojau vargonais, pavadavau tėvą. Bažnyčia buvo mano namai. Ji tuo metu vaidino labai didelį vaidmenį – mūsų namuose vyko choro repeticijos, rinkdavosi choristai, nuolat buvo giedama, mano brolis taip pat dažnai vargonavo, visuomet giedodavo. Tad aš esu užaugęs ant šventoriaus. Mano šeima taip pat buvo labai arti bažnyčios. Kai mama grįždavo iš pamaldų – ji visa tarsi šviesdavo. Tad tam paprastam žmogui, tokioje aplinkoje, tikėjimas buvo labai svarbus. Ypač, kai prasidėjo vežimai į Sibirą ir visi kiti siaubingi dalykai. Tikėjimas tuo metu buvo užuovėja. Užuovėja ir fronto sąlygomis – mes juk slėpėmės bažnyčioje.

Aloyzas Stasiulevičius. Erdvės motyvas. 1980-1996
Foto: Asmeninio albumo nuotr.



O kaip atrodė kūrybinio kelio pradžia?

Aš baigiau Vilniaus dailės institutą 1956 m., o pirmą parodą surengiau tik 1970 m. Taigi reikėjo beveik 15 metų labai rimto darbo, kad tapčiau dailininku. Baigęs institutą, pirmiausia išvažiavau į Telšius, bet negalėjau gyventi be Vilniaus, todėl grįžau. Kadangi neturėjau kur gyventi, gyvenau Dailininkų sąjungoje, tuo metu ji buvo šalia M. K. Čiurlionio mokyklos, kitoje gatvės pusėje. Todėl svarbiausiomis vietomis mano kūrybai greitai tapo Trijų kryžių kalnas, taip pat Bekešo kalnas, kadangi jos buvo visai šalia. Ir aš ėmiausi labai rimtai tapyti Vilnių, paišyti ir taip toliau. Tai buvo visas dešimtmetis itin intensyvaus darbo.

A. Stasiulevičius
Foto: Antanas Sutkus



Kodėl nepasilikote Telšiuose?

Pajutau, kad negaliu ten gyventi. Aš esu miesto vaikas. Buvau ten vienas, neturėjau draugų. Būdavo, kad penktadienį vakare sėdu į traukinį ir atvažiuoju į Vilnių. Žinoma, mokiniai buvo geri, aš ten atlikau reikalingą darbą, nes pedagogai, kurie ten tuo metu dirbo, buvo ne itin kūrybingi, tad įnešiau šiek tiek vėjo. Bet ilgiau negalėjau ir tuo metu Dailininkų sąjunga man labai padėjo – nukreipė į Palangos kūrybos namus, buvusius dabartiniame Gintaro muziejuje, Tiškevičiaus rūmuose. Tuo metu jie buvo labai apleisti, nes po karo buvo atiduoti saugumui – ten buvo kalėjimas, buvo tardoma. Šiuos rūmus išgelbėjo tuometinė Dailininkų sąjungos pirmininkė Liuda Vaineikytė, o tam reikėjo didžiulių pinigų. Ji pateikė Dailės institutui labai konkretų pasiūlymą – jai atiteks šie rūmai, ten bus galima gyventi, kurti, ilsėtis, jei tam bus skirti reikiami pinigai. Ir buvo surasta reikalinga suma – keli milijonai rublių, kadangi reikėjo atlikti didžiulius restauracijos darbus. Ir tik pabandyk įsivaizduoti – mes, dar beveik studentai, neseniai baigę mokslus, atvažiuojam į rūmus, mus pasitinka žemaičių moterys ir mes galėjom ten laisvai dirbti – atskiras kambarys, nuostabus maitinimas.

Prisiminiau dabar dar tokią detalę. Mes atvažiuojam, o prieš mus buvo visasąjunginė grupė – armėnai, gruzinai – puikūs dailininkai. Vienas skulptorius – jį dažnai matydavau pro savo studijos balkoną – dirbdavo su didžiule jėga, su nepaprastu pasiryžimu. Ir kai jis savo darbą baigė ir sunešė viską į ekspozicijų salę, jis pakvietė lietuvių dailininkus pasižiūrėti. Tos skulptūros buvo labai drąsios, su didžiuliu temperamentu padarytos. Tai buvo ir medis, ir lietas metalas. Ir staiga į salę įėjo kažkoks akdemikas iš Maskvos, nes kai kurie akademikai ten galėdavo išsinuomuoti butą vasarai. O armėnas tuo metu, kaip tik kalba, rodo savo darbus. Ir akademikas staiga, kad pakėlė balsą: „Jūs esate ne tam kely, čia vien tik formalizmas, nėra jokio realizmo!“ – jis be proto smarkiai įsikarščiavo. Ir tada armėnas taip pat parodė savo charakterį – pradėjo šaukti ant akademiko: „Mano darbai bus ir Luvre, ir Ermitaže, o tavo nebus niekada, tu esi menkysta!“. Ir tas rusų akademikas labai išsigando ir tik traukėsi traukėsi prie durų ir galiausiai išbėgo.

Ir su tokiais žmonėmis Jūs leisdavote laiką?

Taip. Juk, žinai, jis tiek daug širdies į tuos darbus įdėjo, ir kai tas šitaip suniekino – jis davė oho kokį atkirtį.

Ar kūrybai didelę įtaką darė žmonės, buvę aplink?

Matai, Kūrybos namai globojo ir vyresnio amžiaus dailininkus. Todėl ten labai dažnai būdavo scenografas Liudas Truikys, taip pat dažnai būdavo ir tapytojas Antanas Gudaitis. Jų buvimas ten vaidino didžiulį vaidmenį – mes vakarais daug bendraudavom, jie kalbėdavo apie savo gyvenimą, kūrybą, būdavo ir daugiau vyresnių žmonių, bet kai pasirodydavo Truikys visi iškart pasitempdavo.

Aloyzas Stasiulevičius
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Tuo metu dailėje juk buvo įsitvirtinęs socrealizmas ir natūralizmas, visai nieko bendro neturintis su to meto žmonių tikrove – miškuose dar tebevykstančiomis kovomis ir miesto žmonių būtinybe prisitaikyti prie naujos santvarkos. Mieste gyvenimas juk tekėjo tarsi sava vaga – studentai tapė natiurmortus, vyko paskaitos... Kaip šie paradoksai atsispindėdavo Jūsų kūryboje?

Aš miestą paverčiau savo kūrybos šaltiniu. Kadangi tuo metu jau gyvenau Vilniuje, į Palangą atsiveždavau piešinius, nuotraukas, albumus ir taip pat labai dažnai įvairius sumanymus. Man Vilnius naktį, jo kiemai ir gatvės – buvo tiesiog kupinos dramos, ypač istorinės dramos. Kai aš žinau, kad toje vietoje buvo žudoma... O Vilniuje labai daug tokių vietų. Ne veltui ant buvusių KGB rūmų yra surašytos partizanų pavardės. Miestas tai – gyva istorija. Miesto sienose yra įrašyta šimtametė išmintis arba drama... Kai aš einu per Vilnių, tarsi keliauju per istoriją – labai lengvai įsivaizduoju Žygimantą ir Barborą Radvilaitę. Man Radvilos taip pat yra labai artimi, ypač Jonušas Radvila, kuris kaip ir aš yra kilęs iš Kėdainių. Dėl to padėjau pastatyti ir jo paminklą Kėdainiuose. Kartą ten dariau parodą ir Kėdainių televizijai pasakiau: „Gerbiami, kėdainiečiai, kai aš čia gyvenau, girdėjau, kad Kėdainiai – agurkų žemė, tačiau tai yra neteisybė – Kėdainiai yra Radvilų žemė.“

Jei gerai suprantu, netgi būdamas Palangoje tapydavote Vilnių?

Taip.

Bet juk tai – didžiulis paradoksas…

Kodėl paradoksas? Ar manai, kad dailininkas būtinai tapo tik tai, ką mato aplink? Jis juk būtinai turi turėti savo pasaulį – pasaulį, kuris nieko bendro neturi su aplinka. Kur, iš tikrųjų, yra dailininko vertė? Jis privalo matyti daugiau, turėti ne tik buitinį, bet ir dvasinį gyvenimą. Žiūrėdamas į gamtą jis būtinai turi matyti daugiau – ne vien tik atskirus objektus ir spalvas.

A. Stasiulevičius. Šv. Jonų bažnyčia 1989
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


O kas tuo metu Jums padėjo matyti daugiau?

Jei žvelgtume į klasiką – yra Van Gogho matymas, yra Mattiso matymas, bet kuris prancūzų klasikas turi savo matymą. Prancūzų mokykloje dailininkas pasirenka vieną ar kitą motyvą ir jis turi papildyti tą motyvą tuo, ką jis atranda savyje. Kitaip tariant, dailininkas nėra gamtos ar aplinkos perteikėjas, dailininku jis tampa tada, kai per gamtą, per aplinką, jis sugeba perteikti savo išgyvenimą, savo skausmą, savo ilgesį, liūdesį, džiaugsmą. Kodėl Čiurlionis taip išsiskiria? Jis juk yra muzikantas. Jis tapo pušis, o virš pušų yra karūnos – taigi jis mato daugiau. Žiūrėdamas į gamtą jis suvokia šią paslaptį. Juk jeigu kalbėtume rimtai, tai kiekvienas medis – ryšys tarp dangaus ir žemės. Ir tai yra esminis dalykas, ką reiškia būti menininku. Pavyzdžiui, poetui taip pat labai reikia tokio išgyvenimo, tokios patirties. Tarkime, Salomėja Nėris rašė: „be baigos atvangos dunda jūra gili ir banga iš bangos atliūliuoja toli.“ O juk ji tiesiog stovi prie jūros! Čia yra gero poeto savybė – mokėjimas pamatyti, pajausti.

Ir, iš tikrųjų, klausimas – kaip pradėti, kaip užsivesti, visada aktualus. Pavalgei pusryčius, eini į savo studiją, išgeri dar kavos ir kas toliau? Paveikslo pradžia yra labai sudėtinga. Turi eskizus, turi medžiagą ir jau imi tapyti ant drobės, atitaikai formatą, o paskiau jau reikia rizikuot. Juk kas nerizikuoja, negeria šampano. Man labai patinka šis posakis. Iš tikrųjų, rizikuoti reikia. Ši rizika yra neišvengiamas elementas. Tu apgalvoji spalvas, formą ir staiga tu imi ir viską pakeiti – imi kitą dažą, rizikuoji ir tada staiga gaunasi. Iš esmės, paskutinis etapas prie drobės – pats svarbiausias. Atrodo, kad jau nebe tu tapai.. Bet kad tai įvyktų, privalai atitinkamai gyventi. Jeigu savęs neugdysi, nedirbsi – nieko nesukursi. Kai aš atsistojau po Mikelandželo freskomis Siksto koplyčioje, po tuo dangumi – supratau, jog tai jau nebe žmogaus darbas. Žiūrėdamas į Mikelandželo freską Paskutinis teismas, aš pajutau, jog tarsi mane teisia, o dar kai stovi salėje keli šimtai žmonių, groja Bachą... Čia jau Dievas kalba. Gerai man yra pasakęs Saulius Sondeckis: „Žinai, Mocartas yra beveik Dievas, o Bachas, Bachas – Dievas.“

Ar būna, kad ir dabar nepavyksta..?

Taip! Žinoma, o kaip manai... Visada yra galimybė, kad nepavyks.

Kokie Jūsų planai šiai vasarai?

Važiuosiu į kaimą, į Labanorą ir ši vasara bus darbo vasara. Reikia jau pradėti apie tai galvoti, ruošti piešinius, eskizus, kad tapydamas galėčiau pagal juos improvizuoti. Tad jei bus gera sveikata, dar labai norėčiau padaryti šį tą naujesnio. Man dar labai rūpi Valančius ir jo piešiniai. Juk tai tokia naujiena, kad Valančius paišė, kad buvo dailininkas. Tad jeigu Dievas duos, dar labai noriu šį bei tą naujo šią vasarą nutapyti.