Renginyje, pavadintame „Vakaras Faustui“, skambėjo F. Latėno kūriniai, atliekami Čiurlionio kvarteto, fortepijoninio trio „FortVio“, kompozitoriaus artimųjų ir kolegų. Savo mintimis apie F. Latėną ir jo paliktą ryškų pėdsaką šiuolaikinėje Lietuvos muzikoje dalinosi jo artimieji ir bendražygiai.
„Aš manau, kad nebūtų taip graudu ir taip sunku, jei nebūtų taip ko ilgėtis. Viso to, koks buvo Faustas Latėnas ir toliau bus čia, širdyje, pas visus“, – kalbėjo jo dukra, aktorė Elžbieta Latėnaitė.
„Vakaro Faustui“ programą padėjo sudaryti pianistė, profesorė Dalia Balsytė, su F. Latėnu glaudžiai dirbusi daugiau kaip 40 metų.
Ji pasakojo, kad F. Latėną teko matyti ir pažinti visokį.
„Jis tikrai buvo labai įvairus žmogus. Niūrus, geraširdiškas, liūdnas, paslaugus – tarsi jame gyveno daug žmonių, bet tuo pačiu jis buvo labai vientisas. Kartais aš pagalvodavau: matyt, teatrališkumas, kuris jo genuose buvo – jis visgi norėjo būti aktoriumi, pradžioje buvo tokia mintis – galbūt ir sąmoningai, gal ne, paskatino jį susikurti tam tikrą vaidmenį, tokio tylaus, atsiribojusio, nesikišančio“, – kalbėjo ji.
Kaip ne vienas iš pasidalinusių prisiminimais, D. Balsytė pabrėžė jo humoro jausmą. „Mes grodavome jo muziką ir klausdavom jo, ar gerai. Jis atsakydavo, grokite kaip norite, su alum sueis“, – kompozitoriaus šmaikštavimus prisiminė ji, pridurdama, kad tai jokiu būdu nerodė, kad jam nesvarbi muzika.
D. Balsytė pasidžiaugė, kad F. Latėno muzika svarbi ir žinoma ne tik Lietuvoje. „Praeitą savaitę F. Latėno sonata smuikui ir fortepijonui skambėjo Romoje, Lietuvos ambasadoje, ir ten transliavo Italijos nacionalinė televizija“, – džiugiomis žiniomis dalinosi ji.
„Faustas turėjo ypatingą žvilgsnį – žmogus, į kurį jis žvelgdavo, suvokdavo savo išskirtinumą, savo kaip asmenybės unikalumą Fausto akyse. Ir dažnas ryždavosi labai drąsiems darbams – tas žvilgsnis ir mane paskatino imtis natų ir įrašų. Jo žvilgsnyje žmogus tapdavo geresnis, atsipalaiduodavo, jis stengdavosi kuo labiau atskleisti, kas gal jo paties dar nebuvo suvokta. Tai buvo tikrai didelė misija Fausto bendravimo su kitais žmonėmis“, – pasakojo D. Balsytė.
Visą renginio įrašą ir kitų bendražygių prisiminimus galite žiūrėti teatro feisbuko paskyroje čia.
Visą gyvenimą liko ištikimas teatrui
F. Latėnas yra pagrindinė figūra šiuolaikinės teatro muzikos pasaulyje, o teatrui kompozitorius liko ištikimas iki gyvenimo pabaigos.
„Paradoksas: kurdamas poetišką, lyrišką, o kartais net melancholišką teatro muziką, jis išaukštino šį žanrą, suteikė muzikai išskirtinę vietą spektaklio struktūroje, tačiau ir nukėlė ją nuo elitizmo bokšto. Kompozitoriui svarbu, kad muzika būtų išgirsta kuo plačiau. Muzika teatre, kaip savarankiškas žanras, įsigalėjo lygiagrečiai su Latėno kūryba“, – teigia teatrologė Daiva Šabasevičienė.
F. Latėno kūrybiniame palikime – muzika per 420 spektaklių Lietuvoje ir užsienyje, taip pat – daugiau kaip pusšimčiui kino ir TV filmų, sakoma Vilniaus mažojo teatro pranešime. Už savo veiklą kompozitorius ne kartą pelnė reikšmingiausius Lietuvos kultūros apdovanojimus. 1990-aisiais F. Latėnas drauge su režisieriumi Rimu Tuminu ir scenografu Adomu Jacovskiu įkūrė Vilniaus mažąjį teatrą, kuriame dirbo iki pat savo išėjimo praėjusių metų lapkritį.
„Fausto išėjimas buvo netikėtas visam kultūros laukui, o Vilniaus mažajam teatrui – ypatingai. Kadangi kitą dieną po atsisveikinimo su juo užsidarėme karantinui, iki dabar neturėjome galimybės šviesiai prisiminti jį šiame teatre, kurį jis įkūrė. „Vakaras Faustui“ – puiki proga tai padaryti ir suprasti, kad jo muzika yra gyva bei užtvindžiusi teatrus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Mūsų pareiga – toliau šią muziką skleisti ir ja dalintis“, – prieš atminimo vakarą kalbėjo režisierė Gabrielė Tuminaitė.
Pasak G. Tuminaitės, šį renginį paskatino noras dar kartą susirinkti drauge gražią pavasario dieną, gegužės 16-ąją, kai F. Latėnui būtų sukakę 65-eri metai.
