Ieškojo tebeskambančių temų

Kai leidykla „Tyto Alba“ pasiūlė V. Jauniškiui atrinkti tekstus, iš kurių būtų galima sudaryti knygą, procesas nebuvo toks lengvas, koks gali pasirodyti – autorius pasakoja, kad atranką praėjo maždaug vienas tekstas iš dešimties.

„Skaitai tekstą ir galvoji, ar jis dar skamba šiandien, ar tai, deja, tebesitęsiančios tos pačios problemos, neišspręstos dešimt metų. Taip pat – ar stilius pakankamai geras, nes ne bet kokį į laikraštį, dienraštį ar į internetą parašytą tekstą gali įsprausti į knygą. Tai buvo mano paties bandymai, ar iš tų tekstų gali susidaryti knyga“, – pasakojo V. Jauniškis.

Ar atrinkdamas tekstus kritikas rado tokių, dėl kurių dabar pats su savimi ginčytųsi? V. Jauniškis į tokius neatkreipė dėmesio, tačiau prisipažino radęs tokių, kurių rašymo pagrindo, tai yra, kodėl atsirado tie tekstai, nebeprisimena.

„Bet pavyko kai ką universalizuoti, kad tai yra ne vieno atvejo, ne vieno susitikimo, o universalesnis dalykas – kartais net įdomiau atrodė, nes aš neprisimenu, kas ten įvyko konkrečiai“, – šypsojosi jis.

Savo net prieš dešimtmetį rašytų tekstų V. Jauniškis sąmoningai kiek įmanoma neredagavo – nebent minimaliai ištaisė prasprūdusias klaidas: „Stengiausi, kad tai būtų taip, kaip tada užfiksuota, kaip tais metais buvo rašyta“.

Knygoje esė išdėliotos nesilaikant chronologinės tvarkos – per laiką keliaujama šokinėjant iš vienų metų į kitus. Pasak V. Jauniškio, knygą net nebūtina skaityti nuo pradžios iki pabaigos – galima tiesiog pasirinkti pagal save įdomiausias temas: pamąstymų apie miesto politiką, kultūros politiką, užsienį, menus, meno ir visuomenės santykį, žinoma, teatrą.

Daugiau šypsomės, bet lėtumo išminties dar reikia mokytis

Knygos pavadinimą „Patirti peizažą“ neatsitiktinai lydi ir antroji dalis „Pasivaikščiojimai po miestą ir laiką“ – V. Jauniškiui vaikščiojimas yra būtina jei ne kiekvienos dienos, bet apskritai egzistencijos dalis.

„Vaikščiojimas turbūt yra tas mano natūralus ritmas, kada aš galiu pastebėti naują miestą. Važiuodamas tramvajumi, juo labiau metro, aš jo nepamatysiu – matysiu praeivius, kartu bevažiuojančius žmones, bet nebus taip, kad aš pamatyčiau pastatą, apeičiau, pasižiūrėčiau, kada noriu ir kaip noriu, o ne pagal transporto grafiką“, – kalbėjo jis.

Kokius pokyčius jis pastebėjo pastarąjį dešimtmetį vaikščiodamas po Vilnių? „Kad šypsotis daugiau pradėjome – čia neabejotinai. Nepažįstami žmonės pradėjo daugiau bendrauti, susitikę persimesti keletu žodžių – laisvėjimo lygis jau kitoks“, – pastebėjo jis.

Šie pokyčiai – malonūs, priešingai nei susiję su miesto architektūra. „Vadinamos miesto galvos šiuo atveju nesišneka. Tai čia laukiame to gero pilietiškumo, kada jis subręs, kad miestiečiai pradės šnekėtis“, – sakė V. Jauniškis.

V. Jauniškis atkreipia dėmesį, kad demokratijai apskritai svarbi galimybė reikštis skirtingoms pusėms: „Kitaip mes neatkreipsime dėmesio ir galvosime, kad visada mes esame vieninteliai ir mūsų tiesa yra pati svarbiausia. Mes iš principo taip ir galvojame, bet kad galėtume atkreipti dėmesį į kitus ir pasižiūrėti, susipažinti tiek su kitomis šalimis, tiek su savo praeitimi. Kad nesakytume tos populiarios reklaminės frazės, kad taip Lietuvoje dar nebuvo“, – kalbėjo jis.

„Tai, apie ką mes dabar aršiai ginčijamės – Stambulo konvencija, šeimos, partnerystės sąvokos, kokios buvo, kokios ne: reikia tada pasižiūrėti, kokios buvo pirmykštėse bendruomenėse, ką gynė Lietuvos statutas ar dar kažkokius kitus dalykus, kad mes suprastume, kad mes čia nežengiame į kažkokią naują erą. Tiesiog reikia būti tolerantiškiems ir kartu tas išklausymas kitų pusių irgi yra labai svarbus“, – sakė kultūros analitikas.

Tačiau ką daryti, kad būtų išgirsti tie, kurie labiau išmano, o ne tie, kas išdrįsta garsiau rėkti? Ar įmanoma tai pakeisti?

„Visada taip bus, kad kažkas daugiau rėkia ir išsikovoja didesnio dėmesio, bet čia jau yra mūsų nusistatyto ritmo reikalai. Iš vienos pusės, mes galime pasakyti, kad kaip visuomenė labai norėtume būti kaip Švedijoje – bet tada turėtume šiek tiek sulėtėti ir pasižiūrėti. Norėtume kuo greičiau tai padaryti – bet demokratija yra toks pakankamai lėtai slenkantis mechanizmas, kad galėtume ir išdiskutuoti, tam, kad tam tikri dalykai iš vidaus kiltų, arba mes perimtume juos autentiškiau, negu tiesiog primestume tam tikrą madą ir tiek. Tai yra tarsi priešinančios jėgos, kurias reikia išspręsti, kad tarp jų sugyventume – tai didelis, svarbus uždavinys, kuris kartu yra apie tai, kaip priimti pačius sprendimus: ar klausyti tik garsiau rėkiančių, ar visgi argumentų ir ne taip skubėti“, – kalbėjo V. Jauniškis.

„Kaip Seimo posėdžiuose, 11 val priimame vieną dokumentą, o 11.20 jau kitą. Gal vis dėlto galima pasėdėti ilgiau ir gal tas sugaištas laikas mums atsipirks tuo, kad nereikės prie to dokumento po trijų metų vėl iš naujo gaišti laiką. Reikėtų to lėto skubėjimo, tos lėtos išminties“, – svarstė jis.

Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.